Nepaprastos svarbos klausimas buvo be viešų diskusijų ir vienpusiškai dominuojant neomarksistinės pasaulėžiūros atstovams išspręstas su daugumos gyventojų vertybėmis ir Konstitucija nesuderinamu būdu. Gyvenimo įgūdžių programa, kaip akivaizdu iš jos autorių, jos metodinės medžiagos ir jos mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų rengėjų, yra ideologizuota ir skirta indoktrinuoti Lietuvos jaunimą.
Plačiau Nacionalinio susivienijimo pareiškime.
Tautą ir Konstituciją gerbianti valdžia privalo stabdyti programos įgyvendinimą, grįžti prie jos rengimo, vykdyti šį procesą skaidriai ir įtraukti į jį visų pažiūrų ekspertus, mokslininkus ir tėvų organizacijas. Priešingu atveju Lietuvos moksleivių tėvams belieka masiškai boikotuoti šias pamokas. Žinoma, jeigu jiems apskritai rūpi, kokiomis vertybėmis bus auklėjami jų vaikai.
Mano senelis buvo 1870 metų gimimo. Kai jis po kiemą bėgiojo dar be kelnių, o tik su marškiniais, su broliais ir seserimis kalbėjo lietuviškai (dabartinių Jonavos, Ukmergės, Širvintų rajonų sąlyčio vietovė). Raiškia, kad šeima, kaip ir visos, buvo lietuvių. Pro šalį jodamas ponas išgirdo vaikus kalbant lietuviškai, apsimetė durnium ir lenkų kalba paklausė prosenelio: kokia kalba jo vaikai kalba. Tas atsakė, kad lietuviškai. Ponas pasakė, kad jis šito daugiau negirdėtų. Ir taip buvo su visais. Šitaip ta vietovė buvo sulenkinta. Kai mama (buvo 1917 metų gimimo) porą žiemų lankė pradžios mokyklą, jos mokytojo būta didelio Lietuvos patrioto. Jis per trumpą laiką sugebėjo vaikams įskiepyti lietuvybę, kurios dvasia esu išauklėtas, nors sovietiniai mokytojai net išsijuosę diegė komunistinę ir internacionalistinę dvasią. Mano vaikystėje komunistams mokytojai buvo aktyviais minėtų idėjų skleidimo įrankiais. Kai mokiausi vid. mokykloje, mokytojai Kūčių vakarais slankiojo bažnytkaimio namų palangėmis ir klausėsi ar komjaunuoliai su tėvais švenčia Kūčias. Neblogesniais iš vakarų ateinančios biaurasties skleidimo įrankiais yra ir dabartiniai mokytojai, kurie ir išugdė dabartinių tėvų komitetų narius. Tad laukti iš tėvų komitetų, kad jie išguitų iš mokyklų Simono Monkaus kuopelės narius, kai patys mokytojai- solidarūs su jais- utopija, nes mokytojams labiau rūpi didesnė kapeika, o ne vaikų demoralizacija. Kad aš teisus, liudija ir tai, jog šiam straipsneliui neparašyta ne tai, kad jūros, bet net ežerėlio, nei iš mokytojų, nei iš tėvų, kurių vaikai bus žalojami, NS partiją palaikančių komentarų.