Lietuvos valdantieji nuolatos pabrėžia, kad vykdo vertybinę užsienio politiką, turbūt nelabai suprasdami, ką iš tiesų reiškia žodis „vertybės“. Tiesa, kad buitinio suvokimo plotmėje yra įprasta „vertybes“ sieti su tuo, kas laikoma esant nesavanaudiška, kilnu ir garbinga. Tačiau tai yra smarkiai iškreipta – vienpusiška ir lėkšta – vertybių samprata.
Vertybinės politikos idėjinės ištakos ir prasmė
Šalies užsienio politikos formuotojai ir vedliai pamiršo arba nežino, kad žodis „vertybė“ filosofijos žodynuose sušmėkščiojo tik įpusėjus XIX amžiui, o paplito paskutiniaisiais XIX a. pabaigos ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Politikos mokslų srityje jo reikšmę atskleidė ir įtvirtino garsusis vokiečių sociologas M. Weberis, aprašęs XX a. Vakarų politikoje išryškėjusį ir po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje ir kitur siautusioje sumaištyje visa savo griaunamąja galia atsiskleidusį vadinamojo vertybinio demonizmo reiškinį.
Weberis įžvalgiai konstatavo, kad politika vis labiau tampa „vertybinių karų“, arba „karo dėl vertybių“, lauku, kai, jo vaizdingu apibūdinimu, dievai keliasi iš kapų ir pradeda savo amžinąją kovą. Toji „dievų kova“ iš esmės yra ne kas kita, kaip visuotinis suabsoliutintų ir stabais paverstų skirtingų politinių idealų ir siekių karas. Jo dalyviai beatodairiškai ir fanatiškai gina savo įsitikinimus. Tačiau šie įsitikinimai yra būtent „vertybiniai“ lemiamai svarbiu požiūriu: jų iš principo neįmanoma racionaliai pagrįsti. Tad jie turi būti laikomi kovojančiųjų iracionalių aistrų ir troškimų išraiška. Toliau nesigilinant į filosofinius ir sociologinius vertybių problematikos dalykus, čia visiškai pakanka tokio vertybių apibrėžimo: vertybės yra žmonių veiksmus valdančios ir nukreipiančios protu nepagrindžiamos idėjos.
Jų priešprieša paverčia politiką aklų grumtynių už savąsias vertybes arena – tikru „kylančių iš kapų dievų“ demoniško šėlsmo lauku. Taigi, atidžiau įsigilinus į žodžio „vertybės“ kilmę ir daugiareikšmiškumą, aiškėja, kad puikuotis „vertybine“ užsienio politika reiškia viešai prisipažinti ir girtis pasauliui, jog Lietuva vykdo iš tiesų demonišką – išskirtinai iracionalią, proto nevaldomą, todėl nekonceptualią, chaotišką ir neprognozuojamą užsienio politiką. Ši politika niekaip neatitinka įprastinių racionalios užsienio politikos standartų.
Racionaliai užsienio politikai būdingi aiškiai formuluojami ilgalaikiai bei trumpalaikiai tikslai ir tinkamai parinktos priemonės jiems įgyvendinti. Tai leidžia bent iš principo numatyti ir įvertinti vykdomos užsienio politikos rezultatus. Šių standartų neatitinkančioje užsienio politikoje išryškėja oficialiai keliamų ambicingų tikslų ir nevykusių jų įgyvendinimo priemonių priešprieša, kuri anksčiau ar vėliau sukuria tikrą prarają tarp deklaruojamų siekių ir priimamų bei įgyvendinamų sprendimų praktinių padarinių.
Būtent tokia ir yra visiškai iracionali, tai yra atitrūkusi nuo tikrovės ir todėl blogiausia prasme „vertybinė“, Lietuvos užsienio politika. Pamėginus konceptualiau apmąstyti ir įvertinti valdančiųjų išsikeltus užsienio politikos tikslus, akimirksniu paaiškėja, kad tai – turbūt neįveikiamas uždavinys. Juk tam pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, kokiomis vertybėmis yra iš tiesų grindžiama toji politika. Suprasti, kokios jos, – nemenkas galvosūkis, nes tos vertybės yra abstrakčios ir neapibrėžtos. Nėra išbaigto ir aiškaus jų sąrašo ir juo labiau trūksta tiksliai įvardytos jų hierarchijos. Ją žinoti yra visiškai būtina, norint suprasti, kurios vertybės yra laikomos svarbiausiomis, o jomis grindžiami užsienio politikos tikslai – prioritetiniais.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šios abejonės ir priekaištai nėra pagrįsti, nes dvi pamatinės vertybės nuolatos minimos ir yra tarsi savaime aiškios. Bent jau oficialieji ir viešai matomi šalies užsienio politikos architektai ir įgyvendintojai kiekviena proga kalba apie laisvę ir demokratiją, vis nepamiršdami pabrėžti, jog Lietuvos šventa pareiga yra ginti tas vertybes visame pasaulyje. Tačiau nepasivarginama paaiškinti, kokia laisvė ir kokia demokratija turimos omenyje, todėl tarp šių dviejų vertybių mechaniškai dedamas lygybės ženklas. Tad jos yra iš tiesų sutapatinamos. O tai – ne tik šiurkšti ir nepateisinama mąstymo klaida, bet ir potencialus konceptualios ir praktinės sumaišties užsienio politikoje šaltinis.
Dar blogiau, kad kalbos apie šių vertybių gynimą skamba įtikinamai tik vienu atveju – kai šnekama apie principinę Lietuvos nuostatą visomis išgalėmis remti už laisvę ir išlikimą didvyriškai besigrumiančią ukrainiečių tautą. Padėti Ukrainai yra ne tik gyvybiškai svarbus Lietuvos nacionalinis interesas, bet ir besąlygiška moralinė pareiga.
Neabejotinai būtina moralinė ir politinė parama Ukrainai ir jai teikiama gana dosni medžiaginė ir karinė pagalba yra turbūt vienintelis teigiamai vertintinas šalies užsienio politikos dalykas. Bet smarkiai primenantis tik iškilusią ir iš tolo švytinčią ledkalnio viršūnę, kuri tirpsta ir menksta, pamėginus giliau pažvelgti į tamsius ir beveik nepermatomus tos politikos vandenis.
Trys avantiūros iracionalioje Lietuvos užsienio politikoje
Būtent tamsios vandenų gelmės vaizdinys iškyla savaime vos pagalvojus, kad trečius metus vykdoma „vertybinė“ Lietuvos užsienio politika nelabai panaši į paprastą nesėkmių ruožą. Net jos pastebimais bruožais iš pat pradžių tapusių nuolatinio pakrikimo ir blaškymosi fone išsiskiria trys sveiku protu nesuvokiami sprendimai, kuriuos sunku vertinti tik kaip apmaudžias klaidas. Jie labiau primena iracionalias avantiūras, turinčias net sąmoningų provokacijų požymių. Staiga apimti entuziazmo apginti demokratiją tolimoje Azijoje ir mesti iššūkį komunistinei Kinijai, valdantieji atidarė Taivano atstovybę ir naiviai paragino visas šalis sekti jų pavyzdžiu.
Palaikyti Taivaną yra būtina. Tačiau kažkodėl tai nedaroma protingai – kartu su partneriais ir nuosekliai, o ne pavieniui ir netikėtais akibrokštais. Nesuprantama, kodėl prireikė sužlugdyti ekonominius ir politinius ryšius su Kinija ir pakenkti Lietuvos reputacijai, eilinį kartą visame pasaulyje paskleidus ir dar labiau sustiprinus nepatikimos bei nenuspėjamos valstybės ir partnerės įvaizdį. Žadėta ir vis dar žarstomasi pažadais, kad dėl Kinijos atsakomųjų sankcijų patirtus nuostolius atlygins Taivano investicijos. Bet nepaisydami net horizonte besikaupiančių tarpusavio karo debesų, Taivanas su Kinija toliau plėtoja prekybinius ryšius, o Lietuvai vietoje žadėtų investicijų daugiausia siūlo paskolas.
Sukurtas sveiką nuovoką žeidžiantis absurdas, kai Lietuva dėl Taivano demokratijos aukojasi labiau, negu jos ginama sala. Taivanas „atsilygina“ Lietuvai už dėl jo laisvės sudėtą auką tuo, kad ne tik vengia konfliktuoti su jo pašonėje esančia galinga diktatūrine valstybe, bet ir be jokių moralinių skrupulų pragmatiškai siekia išpešti iš santykių su ja kuo daugiau ekonominės naudos. Tačiau paaiškėjo, kad konfliktuojant su Kinija, įmanoma žengti dar toliau. Šalies Vyriausybė jos užsienio reikalų ministro asmenyje pasirūpino, kad Lietuva taptų vienintele ES šalimi, parėmusia JAV Kongreso atstovų rūmų pirmininkės N. Pelosi vizitą į Taivaną. Bet tai – apgaulinga regimybė. Iš tikrųjų buvo paremta didžiausia Rusijos svajonė.
Šis vizitas galėjo tapti kibirkštimi, įžiebiančia dviejų Kinijų karo gaisrą. Toks karas – galbūt paskutinė V. Putino viltis ne tik sausam išlipti iš Ukrainoje susikurtų vidaus ir išorės bėdų pelkės, bet ir bent iš dalies įgyvendinti svarbiausius savo pradėtos avantiūros tikslus. Lietuvos užsienio politikos vedliams pasirodė pernelyg sunku suprasti, kad toli Rytuose prasidėjęs konfliktas keltų mirtiną grėsmę Ukrainai, kuri akimirksniu atsidurtų pasaulio dėmesio periferijoje. O Vakarams, ir pirmiausia JAV, stojus ginti Taivano, greičiausiai prarastų didžiulę dalį jai teikiamos gyvybiškai svarbios finansinės paramos ir ginkluotės.
Laimė, parako statinė šį kartą nesprogo. Tačiau N. Pelosi vizitas tapo stipriu politiniu postūmiu Kinijos valdžiai eskaluoti rusenantį konfliktą su Taivanu, tad pavojus ne tik pasaulinei taikai, bet ir grėsmės kovojančiai Ukrainai niekur nedingo. Bet valdantieji toliau atkakliai dirba, kad Rusijos svajonė išsipildytų, dar kartą šliūkštelėdami benzino į konflikto laužą. Lietuvos sąjungininkams nespėjus atsitokėti nuo Vyriausybės akibrokšto, Seimo pirmininkė skubiai paskelbė savo pageidavimą pasekti JAV atstovų rūmų pirmininkės pėdomis ir aplankyti Taivaną.
Nepasivarginta paaiškinti, kokie galėtų būti tokio vizito tikslai ir jo nauda Lietuvai bei Ukrainos valstybingumo išsaugojimo reikalui. Digital Matter icon Dar mįslingesnės mėginimo nuversti diktatūrinį A. Lukašenkos režimą Baltarusijoje aplinkybės. Nuo seniausių laikų visos valstybės stengiasi, kad kaimyninėse šalyse būtų joms draugiška valdžia ir panaši politinė santvarka. Įprasta prireikus slapčia remti opoziciją ir kitais būdais skatinti pageidaujamus pokyčius.
Pagal nerašytas tarpvalstybinių santykių taisykles tokia veikla paprastai laikoma normalia ir priimtina politinio ir diplomatinio žaidimo dalimi. Ji dažniausiai būna toleruojama, iki neperžengiama paslanki, bet vis dėlto egzistuojanti abipusio korektiškumo riba, ir todėl nelaikoma atviru ir įžūliu kišimusi į kitos šalies vidaus reikalus. Tačiau Lietuvai įprastinių ir gana saugių būdų paveikti demokratijos plėtrą Baltarusijoje pasirodė maža. Prireikė surengti Baltijos kelio imitaciją. Aukščiausi valstybės pareigūnai stojo į gyvą žmonių grandinę, nusitęsusią iki Baltarusijos sienos, ir, demonstratyviai susikibę rankomis su A. Lukašenkos priešininkais, reikalavo pakeisti kaimyninės šalies režimą. Pasaulinėje tarpvalstybinių santykių istorijoje turbūt neįmanoma rasti tokio akibrokšto. Baltarusijai įvestų sankcijų ir dirbtinio migrantų antplūdžio ekonominė kaina Lietuvai gerai žinoma. Bet konflikto padaryta žala šalies saugumui paaiškės tik ateityje, nes jis padėjo Rusijai galutinai užvaldyti Baltarusiją.
Lietuvos valdžia be atrankos rėmė Baltarusijos opoziciją su visais į ją infiltruotais „rusiškojo pasaulio“ šalininkais. Nepaisyta net to, kad trys A. Lukašenkos konkurentai buvo V. Putino statytiniai. Vieną iš jų prezidento rinkimuose skubiai pakeitusios S. Cichanouskajos, kurią Lietuva remia ir pristatinėja pasauliui kaip teisėtą Baltarusijos prezidentę, prorusiška geopolitinė orientacija buvo gerai žinoma. Lygiai taip pat buvo ir tebėra ignoruojama grėsmė, kurios tikrumą jau patvirtina žiniasklaidoje paskelbti faktai, kad žygis už demokratiją kaimyninėje šalyje sukurs šiltnamio sąlygas plūstelėti į Lietuvą didžiuliam opozicionieriais apsimetusių Baltarusijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų agentų srautui. Tačiau visa tai nublanksta prieš tokia politika sukurtą didžiausią pavojų. A. Lukašenka išsilaikė valdžioje tik V. Putino malone. Todėl Baltarusija prarado turėtą ribotą suverenitetą.
Tačiau ant demokratinės revoliucijos aukuro sudeginus tos šalies valstybingumo likučius, atvirai meluojama, kad niekas neprarasta, nes esą A. Lukašenka ir taip visada buvęs tik bejėgė V. Putino marionetė. Tiesa, kad Baltarusija visada buvo Rusijos vasalė. Tačiau Minskas nebuvo eilinis Rusijos gubernijos centras, kokiu jis tapo po nevykusio mėginimo nuversti diktatorių. A. Lukašenka ketvirtį amžiaus gana sumaniai stengėsi laviruoti tarp Rytų ir Vakarų ir į Baltarusiją beveik neįsileido Rusijos kariuomenės. Todėl naivu ir melaginga neigti, kad savo vykdoma Baltarusijos „demokratizavimo“ politika Lietuvos valdantieji smarkiai prisidėjo prie to, kad autokratinė, bet kaimynams beveik nepavojinga šalis virto dar vienu Rusijos agresijos prieš Ukrainą placdarmu ir realia karine grėsme pačiai mūsų valstybei. Nėra jokių abejonių, kad tokia „vertybinė“ politika buvo ir yra naudinga Rusijai.
Maža to, žvelgiant atgal į Baltarusijoje vykusią „demokratinę revoliuciją“, nekyla abejonių, kad ji buvo Rusijos planuotos agresijos prieš Ukrainą ir pastangų padaryti galą A. Lukašenkos flirtavimui su Vakarais ir jo geopolitiniam manevravimui dalis. Todėl teisėta klausti, ko iš tiesų buvo siekta, kryptingai stumiant A. Lukašenką į V. Putino glėbį ir kodėl bei kokiu mastu Lietuva buvo sąmoningai ar nesąmoningai paversta Rusijos revanšistinių imperinių siekių įgyvendinimo įrankiu ir iš tiesų tapo netiesiogine Ukrainos užpuolimo pagalbininke bei bendrininke.
Simbolinis Lietuvos „vertybinės“ užsienio politikos liepto galas – Rusijos tranzito į Karaliaučiaus sritį draudimo gėdinga ir žeminanti atomazga. Išsisukinėjimas ir melavimas, kaltės vertimas Europos Komisijai ir vieni kitiems, drąsios deklaracijos, kad Lietuva yra suvereni ir galinti savarankiškai priimti sprendimus ES narė ir kartu atviri pripažinimai, kad ji nieko negali, ir galiausiai klusnus susitaikymas su EK pateiktu tranzito taisyklių išaiškinimu – visas šis apgailėtinas triukšmas tėra fonas, slepiantis tragediją, galėjusią ir vis dar galinčią ištikti Lietuvą.
Priimant sunkius ir rizikingus užsienio politikos sprendimus, turi būti nenukrypstamai vadovaujamasi taisykle atsižvelgti į galimus blogiausius jų padarinius. Stabdant tranzitą, pirmiausia turėjo būti apmąstyta ir atsakingai pasverta Rusijos įsiveržimo į Lietuvą galimybė. Šito nepadaryta. Melagingai teisinamasi, kad sumaniusi pulti Lietuvą, dingstį Rusija visada ras.
Tai – paviršutiniškas ir tik iš pirmo žvilgsnio įtikinamas argumentas. Juk tikrasis ir didžiausias grėsmės Lietuvai šaltinis yra tai, jog karo svarstyklėms pakrypus Ukrainos naudai, V. Putinas iš nevilties galėtų griebtis paskutinio gelbėjimosi šiaudo. Įsiveržti į Lietuvą ir pasiūlyti Vakarams mainus: Rusijai lieka užgrobtos ukrainiečių žemės, o už tai jos armija pasitraukia iš Lietuvos, bet mūsų šalis „finliandizuojama“ arba, putiniška frazeologija, „demilitarizuojama“ ir „denacifikuojama“, kaip kad siekiama padaryti su „laisvinama“ Ukrainos valstybe.
Žinant kai kurių sąjungininkų, ypač didžiųjų ES valstybių, dviprasmiškas nuostatas ir svyravimus dėl Ukrainos karo, besąlygiškai pasitikėti, kad NATO tikrai gins Lietuvą, būtų mažų mažiausiai neapdairu. Delsimas ar atsisakymas padėti būtų teisinamas jau girdėtais ir nesunkiai numatomais argumentais – nenoru eskaluoti konfliktą ir siekiu išvengti atominio karo grėsmės. Tačiau galinčioms susvyruoti sąjunginėms šalims paslaugiai iš anksto pateiktas papildomas argumentas, prireikus pateisinti delsimą ar atsisakymą remti Lietuvą prieš Vakarų ir pasaulio viešąją nuomonę: užvirus ginčams, neabejotinai būtų primenama, kad agresiją provokavo ir vienašališki, ne tik Europos Komisijos išaiškinimams iš pat pradžių prieštaravę, bet dar ir melagingai Briuseliui mėginti priskirti mūsų šalies veiksmai, savavališkai stabdant tranzitą į Karaliaučiaus sritį.
Susiklosčius kritinei būklei, šis argumentas galėtų nusverti ginčo svarstykles Lietuvos nenaudai ir pragaištingai paveikti valstybės likimą. Be abejo, įmanoma, kad NATO apsispręstų gelbėti Lietuvą ir po kelių mėnesių kraštas būtų išlaisvintas. Bet kokia kaina ir kur tikrumas, kad po išvadavimo jis nebūtų panašus į griuvėsiais ir išdegintomis dykynėmis virtusias Rytų Ukrainos teritorijas?
Dar toli gražu nepasibaigusi Karaliaučiaus tranzito istorija galutinai išryškino dabartinės šalies politikos esmę įkūnijantį iš tiesų demonišką bruožą – tokia nepasverta ir neprognozuojama politika iš esmės tapo savotiška rusiškos ruletės atmaina. Jos išradėjai ir mėgėjai buvo garbingi vienu atžvilgiu – jie rizikavo tik savo pačių gyvybėmis. Tačiau lietuviškoje užsienio politikoje rusiška ruletė žaidžiama kitaip – čia lošiama ne iš tos politikos vedlių, bet iš Lietuvos – jos žmonių ir valstybės – gyvybės.
Ko siekiama?
Pagalba Ukrainai brangiai kainuoja visoms ją rimtai remiančioms šalims. Kitaip ir negali būti. Tačiau Lietuva išsiskiria iš visų valstybių tuo, kad pagrįstos ir būtinos pagalbos už išlikimą kovojančiai šaliai kaina yra menkutė, palyginti su kaina, kuri sumokėta ir toliau mokama už „vertybinę“ užsienio politikos kryptį. Ši kaina yra visiškai unikali ir yra tokia: milžiniška žala ekonomikai, prarasta Lietuvos kaip patikimos ir prognozuojamos valstybės reputacija, įtvirtintas jos kaip konfliktus kurstančios ir net karą provokuojančios šalies įvaizdis ir, galiausiai, jau pradėta kelti egzistencinė grėsmė nacionaliniam saugumui ir net pačiam tautos išlikimui. Mokant tokią kainą, savaime turėtų kilti klausimas – vardan ko?
Į jį reikia atsakyti ne pompastiškomis frazėmis apie kovą už viso pasaulio šalių laisvę ir demokratiją, bet konkrečiai ir aiškiai. Ko buvo siekiama, eskaluojant konfliktą su Kinija? Savo pavyzdžiu įkvėpti Taivano diplomatinio pripažinimo bangą? Sukurti prielaidas grąžinti Taivaną į JT Saugumo tarybą, pašalinant iš jos Kiniją? Sugriauti šiuo metu tarptautinėje arenoje įtvirtintą vienos Kinijos principą, kuriuo vadovaujasi, tik ginčydamosi dėl teisės atstovauti visai šaliai, tiek Pekino, tiek Taibėjaus vyriausybės? Sukelti demokratinę revoliuciją Kinijoje ir likviduoti diktatūrinį komunistų partijos valdymą? Mainais už pagalbą Taivanui pasiekti, kad šis mūsų šalyje statytų technologiškai pažangiausias mikroprocesorių gamyklas, kurios, beje, taptų labai stipriu papildomu akstinu Rusijai surengti „išvaduojamąjį“ žygį į Lietuvą? Verčiant A. Lukašenką, iš tiesų buvo tikimasi – puikiai žinant V. Putino atsaką į V. Janukovičiaus nuvertimą, – kad įmanoma Maidano revoliucijos stiliumi pakeisti Baltarusijos politinį režimą ir įtraukti šalį į Vakarų geopolitinę bei saugumo erdvę? Kokį tikrą poveikį karo Ukrainoje eigai ir agresoriaus ekonomikai gali padaryti tranzito į Karaliaučiaus sritį stabdymas, kad tokia pagalba besiginančiai šaliai būtų verta Lietuvos patiriamų reputacijos nuostolių ir pateisintų dėl jos galinčio kilti karinio konflikto su Rusija grėsmę?
Šie klausimai, kurių sąrašą galima būtų tęsti, reikalauja tikslių ir aiškių atsakymų. Jie yra vienintelis raktas perprasti Lietuvos „vertybinės“ užsienio politikos tikslus ir suvokti, kas iš tiesų yra daroma ir vyksta valstybei, vykdant tokią politiką. Suprantama, keliant tokius klausimus, neturi likti vietos jokioms dviprasmybėms. Lietuva privalo sąžiningai vykdyti tarptautines Rusijai įvestas sankcijas ir nutraukti su ja verslo ryšius. Ši principinė nuostata neturi kelti jokių abejonių ir diskusijų, kaip jų nėra dėl Ukrainai teikiamos karinės ir humanitarinės paramos. Tačiau reikalingos dalykiško ir išsamaus valdančiųjų paaiškinimo tos netektys, kurių išvengė ne mažiau tvirtai ir net dosniau remiančios Ukrainą šalys.
Turimi omenyje ne tik grynai iš „vertybinių“ paskatų padaryti šimtamilijoniniai, Lietuvos mastais kone astronominiai, valstybės ir verslo patirti finansiniai nuostoliai. Ne mažiau skaudūs ir pavojingi valstybės stabilumui ir ekonominiai bei socialiniai tokios užsienio politikos padariniai. Pabrėžtina, kad juos patiria ne tos politikos vykdytojai, bet vis augantis sluoksnis paprastų šalies piliečių, kurie lengva ranka verčiami Lietuvos valdžios be aiškiai įvardijamų tikslų pradedamų užsienio politikos karų patrankų mėsa ir aukomis. Šitaip gausinamos bedarbių gretos, o praradę pajamas ir skurstantys žmonės daromi savo valstybei abejingais piliečiais ar net jos priešais.
Milžiniška „vertybinės“ užsienio politikos kaina turi būti pagrįsta ir pateisinta. Tai įmanoma padaryti vieninteliu būdu – valdžia privalo racionaliai ir suprantamai paaiškinti visuomenei strateginius tokios politikos tikslus ir jos naudą bei prasmę, stiprinant Lietuvos nacionalinį saugumą, šalies tarptautinį autoritetą ir jos gyventojų gerovę bent jau vidutiniu, o dar geriau – ilguoju laikotarpiu. Būtini argumentuoti, dalykiški ir išsamūs paaiškinimai, kaip ir kuo bus kompensuoti užsienio politikos srityje priimtų grynai „vertybinių“ sprendimų sukelti praradimai ir nuostoliai. Tik konstruktyvūs ir įtikinami atsakymai į visus kylančius klausimus dėl Lietuvos užsienio politikos krypties ir rezultatų leistų paneigti vienintelę kol kas įmanomą daryti išvadą: „vertybinė“ valdančiųjų retorika yra tik ideologinė-propagandinė širma, kuria dangstantis ne tik smarkiai kenkiama šalies ekonomikai ir saugumui, bet metodiškai ir tikslingai naikinama pati Lietuvos valstybė.
Tokia užsienio politika turėtų sukelti diskusijų audrą visuomenėje, ypač akademiniuose ir politiniuose sluoksniuose. Jų ašis turėtų būti principinis klausimas: kurlink yra vedama ir į kokią egzistencinę prarają yra stumiama Lietuva? Bet jokių diskusijų nėra. Nepasitenkinimo murmesys, piktinimasis dėl vienų ar kitų netikėtumų ir akibrokštų – dar ne rimta analizė, kurios reikia, norint perprasti šios politikos esmę. Į visus nepatogius klausimus nuolatos atsakoma ideologine mantra, smarkiai dvelkiančia sovietmečiu: giname laisvę ir demokratiją visame pasaulyje – lygiai taip kadaise viso pasaulio proletariatas buvo gelbstimas nuo tarptautinio imperializmo grobuoniškų kėslų ir buvo vykdoma internacionalinė pareiga išlaisvinti jį iš buržuazijos jungo.
Toks „revoliucinio“ kalbėjimo stiliaus ir frazeologijos panašumas – ne atsitiktinis ir ne paviršutiniškas. Pastaruoju metu šį Lietuvos užsienio politikos ideologinio pagrindimo ir visų veiksmų bei klaidų teisinimo arsenalą papildė bei sustiprino dar vienas argumentas – Rusija yra teroristinė ar terorizmą remianti valstybė, kurią būtina stabdyti bet kokia, galbūt net visos Lietuvos paaukojimo ir visiško sunaikinimo kaina. Šį argumentą verta aptarti išsamiau.
Bus daugiau.
