Vytautas Radžvilas. Vertybinio demonizmo šmėklos Lietuvos užsienio politikoje (II dalis)

I dalį skaitykite ČIA

Dalios Grybauskaitės „geopolitinės doktrinos“ pasekmės

Pirmoji teroristine valstybe Rusiją pavadino D. Grybauskaitė 2014 m. rudenį, kai V. Putinas jau buvo užgrobęs ir aneksavęs Krymą, o Rytų Ukrainoje liepsnojo karas.

Ši retorika daugeliui padarė įspūdį, nors jau tada kėlė mažiausiai porą klausimų. Pirmasis – koks galėtų būti tikras apibūdinimo „teroristinė valstybė“ turinys bei prasmė ir kuo jis iš esmės geresnis už jokių abejonių ir ginčų nekeliantį apibūdinimą, kad Rusija yra neoimperinė ir revanšistinė grobuonė, kuri vykdo svetimų žemių „susigrąžinimo“ programą ir pradėjo neapsakomai žiaurius karus, kurių sudėtine dalimi tapo siaubingi ir masiniai nusikaltimai net prieš civilius gyventojus? Antrasis – kam ir kokiu tikslu paleidžiama ši skambi, bet tuščia, nes nieko naujo nepasakanti, frazė?

Be abejo, tokia retorika taikomasi į jautresnių šalies piliečių jausmus ir mėginama sukelti „kietumo“ ir kone transatlantinės lyderystės įspūdį. Tačiau ne mažau tikėtina, kad ji skirta pirmiausia Rusijos gyventojams. Ruošdamasi užpulti kitą šalį, kiekviena, net labiausiai diktatūrinė ir represyviausia valstybė turi įkvėpti savo piliečius karui, iš anksto pateisindama agresiją jų protuose ir širdyse. Tai – įprastas ir visuotinis karų istorijos dalykas. Jo negalėjo nežinoti buvusi šalies vadovė, savo pasisakymais žadindama aklą V. Putino valdinių neapykantą Lietuvai ir kurstydama jų revanšistines nuotaikas mūsų šalies atžvilgiu. Ar tai nereiškia, kad tokia retorika rusų visuomenėje buvo ruošiama moralinė ir psichologinė dirva karui su Lietuva?

ši griežtai antirusiška retorika netrukdė D. Grybauskaitei pataikauti A. Merkel – Lietuvos užsienio politika iš esmės buvo tik pasyvus plaukimas visiškai prorusiškos Vokietijos užsienio politikos farvateryje.

Tačiau ši griežtai antirusiška retorika netrukdė D. Grybauskaitei pataikauti A. Merkel – Lietuvos užsienio politika iš esmės buvo tik pasyvus plaukimas visiškai prorusiškos Vokietijos užsienio politikos farvateryje. Dabar jau aišku, kad tai galėjo baigtis dar viena istorine ir politine katastrofa, nuo kurios Lietuvą išgelbėjo tik didvyriškas ir netikėtai stiprus ukrainiečių pasipriešinimas. Tokiomis aplinkybėmis itin verta dėmesio Lietuvoje pasirodžiusi neįprasta knyga apie D. Grybauskaitės geopolitinę doktriną.

Visuotinai žinoma, kad bet kurios tokio pobūdžio doktrinos pagrindas ir branduolys gali būti tik tam tikros idėjos apie geopolitinę pasaulio ir tarptautinio saugumo tvarką. Bet lietuvių autoriaus knygoje teigiama, kad D. Grybauskaitės geopolitinės doktrinos savitumą sudaro ne idėjos, bet kalbėjimo būdas ar stilius.

Tapatinti geopolitinę doktriną tik su nediplomatišku ir provokuojančiu politikų ir valstybių vadovų kalbėjimu tarptautinėje arenoje nėra įprasta – tai veikiau kažkoks specifiškai lietuviškas atradimas ir pasaulinio (geo)politikos mokslo „naujas žodis“. Tad kyla klausimas: kodėl prireikė tokiam kalbėjimui pateisinti skirtos knygos?

Fasadinės teroristinę valstybę smerkiančios retorikos ir tikrų veiksmų, rūpinantis šalies nacionaliniu saugumu, priešybė dar ryškesnė ir akivaizdesnė vidaus reikalų srityje. Nors jau buvo užpulta Gruzija ir atplėštos jos žemės, išlaidos krašto gynybai buvo net mažinamos, o 2011 m. sustabdytas (o iš tiesų – panaikintas) visuotinis šaukimas į karinę tarnybą.

Kova su „fašizmui“ ir „nacionalsocializmui“ vis atviriau ir įžūliau prilyginamu vadinamuoju „gelminiu lietuviškumu“ mastais ir įkarščiu pranoko okupacinio režimo kovas su „lietuviškuoju buržuaziniu nacionalizmu“.

Tuo pat metu pradėta nuosekliai vykdyti tai, ką, apibūdinant V. Putino ideologų žodynu, galima vadinti „švelniosios denacifikacijos“ programa. Istorinės ir laisvės kovų atminties perrašinėjimas bei trynimas, tautinės ir valstybinės jausenos bei savimonės slopinimas faktiškai buvo pakeltas į valstybinės politikos lygmenį.

Kova su „fašizmui“ ir „nacionalsocializmui“ vis atviriau ir įžūliau prilyginamu vadinamuoju „gelminiu lietuviškumu“ mastais ir įkarščiu pranoko okupacinio režimo kovas su „lietuviškuoju buržuaziniu nacionalizmu“. Prireikė agresijos prieš Ukrainą sukelto sukrėtimo, kad pagaliau būtų pripažinta tai, kas buvo akivaizdu kiekvienam Rusijos vykdomo informacinio karo stebėtojui: nepastebimai ir be jokių kliūčių Lietuvoje paskleistas pasakojimas apie XX a. vidurio lietuvių kovas prieš SSRS ir Vokietijos okupantus keistai sutampa su dar 2008 m. Rusijoje įsteigto „Istorinės atminties fondo“ bei 2009 m. prezidento D. Medvedevo sudarytos „Komisijos kovai su mėginimais klastoti istoriją, pažeidžiant Rusijos interesus“, pagrindine ideologine nuostata, jog bet koks pasipriešinimas sovietiniam komunizmui savaime turi būti laikomas „fašizmo“ ar „nacizmo“ apraiška.

Begalinis ukrainiečių pasiaukojimas didvyriškai ginant tėvynę, dar kartą paliudijo mėginamą paneigti tiesą, kad gelminis ir tvirtas patriotizmas yra visiškai būtina ir niekuo nepakeičiama tokio pasipriešinimo sąlyga bei pagrindas išlikti šaliai. Istorinė atmintis, brandi tautinė ir valstybinė sąmonė yra kertiniai patriotizmo atraminiai stulpai.

Bet skambant kalboms apie Rusijos iš tiesų keliamą grėsmę Lietuvai, kažkodėl yra vykdoma jau ilgiau kaip dešimtmetį trunkanti kryptinga programa ir net po karo pamokų delsiama nutraukti visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo, taigi minėtų atraminių stulpų griovimo kampaniją. Ją stebint, savaime kyla klausimas, ar sąmoningai ištautinama ir išvalstybinama šalies visuomenė nebuvo ruošiama tyliai ir be pasipriešinimo susitaikyti su tykančio agresoriaus anksčiau ar vėliau ketinamos vėl okupuoti ir aneksuoti valstybės laidotuvėmis?

per tuos pačius dešimtmečius taip ir nebuvo pastatytas elektros tiltas į Lenkiją

Šios verčiančios susimąstyti tendencijos vaizdą pratęsia ir papildo ne mažiau iškalbingos praktinės detalės. Skambant pažadams didvyriškai stabdyti teroristinę Rusiją, kažkodėl net ūkio pakilimo laikotarpiais ir gaunant ES finansinę paramą, niekaip nemažėja ekonominė ir socialinė atskirtis bei skurdas, gausiai vejantys iš Lietuvos daugybę galimų šalies gynėjų.

Dešimtmečius teisingai kartojama Vakarų partneriams, kad energetiniai ištekliai yra galingas ir pavojingas Rusijos geopolitinis ginklas, o tiesiami dujotiekiai į Vokietiją neišvengiamai taps spaudimo ir šantažo įrankiais. Tačiau per tuos pačius dešimtmečius taip ir nebuvo pastatytas elektros tiltas į Lenkiją ir tik dabar lyg ir pasiruošta atsijungti nuo SSRS laikais egzistavusios bendros energetinės sistemos. Lygiai taip pat rūpestis rusiškų dujų perpardavinėtojų Lietuvoje pelnais sutrukdė plėtoti ir nuosekliai vykdyti strateginius valstybės ekonominius ir saugumo interesus atitinkančią energetinę politiką. Ji būtų leidusi atjunkyti šalį nuo rusiškų dujų adatos ir išvengti didžiausio ES elektros kainų šuolio, galinčio sukelti nevaldomą socialinį sprogimą, lyg tyčia augant geopolitinei sumaiščiai ir pačiame siaučiančio karo įkarštyje. Taip pat sunku nepastebėti akivaizdaus atotrūkio tarp žodžių ir darbų Lietuvos karinio saugumo ir pasirengimo šalies gynybai srityje.

Žodiniai karai su Rusija niekaip nepadėjo priartinti kokybinio lūžio šioje srityje. Tiesa, kad įsigyjama vis daugiau šiuolaikiškos ginkluotės, bet karas Ukrainoje privertė pagaliau prabilti ir apie čia išryškėjusius trūkumus bei spragas. Padėtis su slėptuvėmis civiliams keltų tik šypseną, jeigu nebūtų tokia grėsminga. Savigyra dėl neva iškovotų NATO gynybos planų Baltijos šalims nepakeičia fakto, kad taip ir nepavyko Lietuvoje įkurdinti sąjungininkų karinio kontingento, kuris būtų ne simbolinis atgrasymo veiksnys, bet agresijos atveju gebėtų veikti kaip rimtas mūsų kariuomenės pagalbininkas.

Aiškėja ir tai, jog pasiekti, kad toks kontingentas atsirastų, – nelengvas ir nežinia kada išsprendžiamas uždavinys. Bet tai reiškia viena: kovinga antirusiška retorika buvo ir tebėra tuščiakalbystė ir pigus propagandinis prasimanymas, nes ji iš esmės buvo paremta ne esminiais poslinkiais, stiprinant šalies saugumą, ir smarkiai išaugusia šalies karine galia, bet tik patikinimais, jog Lietuva gali kliautis penktuoju NATO sutarties straipsniu.

Tačiau karas Ukrainoje atskleidė, kad šio straipsnio jėgą ir vertę galima patikrinti tik praktiškai. O tai savo ruožtu reiškia, kad įvykus šiam karui, galutinai tapo ir visiems laikams liks paslaptimi, ar šis straipsnis iš tiesų darė poveikį Rusijai bent kaip moralinis ir psichologinis nepaliaujamai erzinamą teroristinę valstybę stabdantis veiksnys, ar tos valstybės akiratyje savarankiškai apsiginti nepasirengusi ir negalinti Lietuva nuolatos buvo kaip būsimas taikinys, bet dėl įvairių priežasčių pirmąja auka paprasčiausiai buvo pasirinkta kita šalis.

Deklaratyvus Seimo pareiškimas. Bet, kaip ir buvo galima laukti, LR Seimas Rusiją pripažino terorizmą remiančia ir vykdančia valstybe. Pasielgė „vertybiškai“, kaip jau įprasta, – priimtas sprendimas, tikintis, kad kitos šalys paskubės sekti įkvepiančiu drąsiųjų ir ryžtingųjų lietuvių pavyzdžiu.

Bet jos, ypač didžiosios Vakarų valstybės, vis delsia ir niekur neskuba. Tad greičiausiai bus jau pažįstamu būdu apkaltintos kinkadrebyste. Bet vargu, ar bus susimąstyta ir juo labiau atvirai prabilta apie tokios „kinkadrebystės“ tikrąsias priežastis. Juk besižavinti Seimo narių drąsa bei ryžtu visuomenės dalis turbūt gerokai sutriktų ir nemaloniai nustebtų sužinojusi, kad terorizmu apkaltintoms šalims taikomos sankcijos yra ypatingos.

Nepakanka įvesti sankcijas tik teroristine paskelbtai valstybei. Jos turi būti skiriamos visoms su ta valstybe ryšius palaikančioms trečiosioms šalims. Daug ekonomiškai stiprių pasaulio valstybių yra svarbios Vakarų šalių prekybinės partnerės. Bet jos skelbiasi esančios neutralios vykstančio karo atžvilgiu. Žinant karo priežastis ir Rusijos vykdomus žiaurumus, tokios nuostatos niekaip negalima laikyti moralia. Bet kol Rusija oficialiai nepripažįstama teroristine valstybe, galima palaikyti ekonominius ryšius su trečiosiomis, taip pat prekiaujančiomis su ja šalimis. Taigi norint, kad pripažinimas nebūtų tuščias oro virpinimas ir paprasčiausias šūkaliojimas, tektų pareikalauti tų šalių taip pat nutraukti ryšius su Rusija, o neįvykdžius šio reikalavimo – įvesti sankcijas ir joms.

aklai įtikėjusiems provincialiems ir serviliškiems Lietuvos užsienio politikos architektams trūksta intelektualinės vaizduotės ir drąsos žvelgti plačiau ir giliau

Retorinis klausimas, kuris, atrodo, nekyla Lietuvos valdantiesiems: ar gali leisti sau prabangą nutraukti prekybinius ryšius su didele pasaulio dalimi Vakarų šalys, kurios jau dabar dėl Rusijai taikomų sankcijų priartėjo prie ekonominio išsekimo ar net žlugimo slenksčio?

Tiesa, kad Vakarai vis dar yra didžiausia ūkinė, o JAV – neprilygstama karinė pasaulio galybės. Tačiau panašu, kad tuo aklai įtikėjusiems provincialiems ir serviliškiems Lietuvos užsienio politikos architektams trūksta intelektualinės vaizduotės ir drąsos žvelgti plačiau ir giliau. Tai padarę, suprastų, kad šiandieninė Vakarų galia nėra ta pati, kokia buvo anksčiau. Ji menksta ir yra tik šešėlis to pranašumo, kurį Vakarai turėjo prieš likusį pasaulį nuo XIX a. vidurio iki XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos – laikotarpiu, kuris bus laikomas jų didžiausios galybės ir klestėjimo viršūne.

Jeigu tai būtų suprasta, užuot priėmęs „vertybišką“, bet skambantį kaip tuščias puodas pareiškimą dėl Rusijos kaip teroristinės valstybės, Seimas galėjo apsvarstyti ne tokią įspūdingą, bet tikrai paveikesnę priemonę atšaldyti V. Putino klikos agresyvų įkarštį ir sukurti jai realų politinį spaudimą. Ta priemonė – laikinai uždrausti Rusijos piliečiams atvykti į Lietuvą. Ją pritaikyti trukdo gajus ir Lietuvoje plačiai skleidžiamas stereotipas, kad karo Ukrainoje kaltininkas yra agresyvusis Rusijos diktatorius, o paprasti šios valstybės gyventojai ne tik yra niekuo dėti, bet gal net turi būti laikomi jo įkaitais ir aukomis.

Išdrįsus sulaužyti šį stereotipą ir pritaikyti tokią priemonę, tikrai būtų nemenkas psichinis, moralinis ir politinis terapinis poveikis. Tie niekuo dėti piliečiai palyginti švelnia ir neskausmingu forma būtų įvesti į karo realybę, nuo kurios pabėgti jiems iki šiol ypač padeda malonios turistinės išvykos į ramias ir gražias Vakarų šalis.

Jas praradę, vieni jų pasipiktintų ir prablaivėtų bent tiek, kad suprastų, jog jų šalis kariauja. Kitiems galbūt kiltų iki šiol nepažįstamas kaltės ir atsakomybės jausmas. Bet kuriuo atveju Rusijoje gerokai padaugėtų žmonių, dėl skirtingų motyvų norinčių taikos ir sutartinai reikalaujančių V. Putino kuo greičiau baigti karą. Taip turėtų atrodyti tikra, o ne deklaratyvi ir savireklaminė parama Ukrainai. Žinoma, tokių priemonių galima sugalvoti ir daugiau.

Globalios demokratijos ideologija – demoniškos Lietuvos užsienio politikos varomoji jėga Demoniškas šėlsmas Lietuvos užsienio politikoje tęsiasi. Neišvengiamai tenka aptarti klausimą, kas yra jo varomosios jėgos. Be abejo, jį skatina visais laikais įprasti politinių veikėjų motyvai, lemiantys iracionalius sprendimus.

konfliktas su Baltarusija galėjo būti puikus būdas nustekenti ir pusvelčiui privatizuoti dar išlikusį valstybės turtą – Lietuvos geležinkelius ir Klaipėdos jūrų uostą.

Demokratinių vertybių sklaida – pelningas, jokių ypatingų intelektinių gebėjimų bei pastangų nereikalaujantis dalykas ir pastovus asmeninių pajamų bei gerovės šaltinis. Globalūs projektai atveria ir svaiginančias politinės ar visuomeninės karjeros perspektyvas, dėl kurių ryžtamasi ir darosi nesunku aukoti net gyvybiškai svarbius savo šalies nacionalinius interesus. Pagaliau, tikėtini ir privataus verslo interesai.

Visuomenė turėjo pagrindą manyti, kad konfliktas su Baltarusija galėjo būti puikus būdas nustekenti ir pusvelčiui privatizuoti dar išlikusį valstybės turtą – Lietuvos geležinkelius ir Klaipėdos jūrų uostą. O valstybei brangiai kainuojantis konfliktas su Kinija iš principo galėjo reikšti Taivano investicijas ir bendradarbiavimo projektus su karščiausiems jo rėmėjams svarbiomis, tai yra jų netiesiogiai valdomomis arba su jais kitaip susijusiomis verslo įmonėmis. Būtent tokios prielaidos ir spėjimai sklando šalies visuomenėje. Tai galima vadinti sąmokslo teorijomis. Bet jos turi teisę egzistuoti, nes gelminis tokių teorijų šaltinis yra neskaidrūs ir nesuprantami valdančiųjų sprendimai, apie kuriuos visuomenė žino tik tiek, kad jie yra vertybiniai.

Subjektyvūs politikos veikėjų motyvai, be abejo, daro įtaką jų priimamiems sprendimams. Vis dėlto aiškinti politinius procesus, remiantis vien tokiais motyvais, yra ne tik paviršutiniška, bet ir iš principo neleistina. Tai pasakytina ir apie Lietuvos „vertybinę“ užsienio politiką. Jai būdingo iš tiesų demoniškai valstybę griaunančio šėlsmo neįmanoma paaiškinti tik jos kūrėjų aistromis, troškimais ar privačiais interesai.

Šiam iš pažiūros iracionaliam ir chaotiškam šėlsmui būdingi kai kurie gana racionalūs bruožai – stebinantis jo herojų pastovumas, kryptingumas, sprendimų ir veiksmų tvarkingumas ir galimybė juos numatyti. Tai reiškia, kad jų vykdoma „vertybinė“ politika turi kur kas gilesnį ir tvirtesnį pagrindą, slypintį už išorinio chaoso širmos. Tas pagrindas gali būti tik ideologinis. Tad norint pamatyti ir suprasti, koks politinis turinys ir kokie tikslai iš tiesų glūdi už abstrakčios „vertybinės“ frazeologijos, paprasčiausiai reikia rekonstruoti ir atpažinti tą pagrindą. Tai įmanoma padaryti, atidžiau paanalizavus konkretų „vertybinės“ užsienio politikos įvykį – baltarusių sukilimo prieš A. Lukašenką aplinkybes, tarptautinį kontekstą ir šio sukilimo rezultatą.

Kaip minėta, lietuviškieji šio sukilimo skatintojai ir rėmėjai negalėjo nežinoti, kad didžiausi jo entuziastai ir pagrindiniai vedliai buvo karšti „rusų pasaulio“ šalininkai. Lygiai taip pat jie negalėjo nesuprasti, kad A. Lukašenka, prireikus padedamas V. Putino, paskandins sukilimą kraujo upėse. Taigi puikiai suprasdami, kad laimėti nėra galimybių, jie vis dėlto ciniškai stūmė pavargusius nuo įkyrėjusio diktatoriaus, bet politiškai naivius baltarusių protestuotojus į režimo skerdyklą.

Daugelis šių atsidūrė kalėjimuose, liko žiauriai suluošinti visam gyvenimui ar net užmokėjo už parodytą pilietinę drąsą gyvybe. Taigi atrodytų, kad buvo įvykdyta banali, iš anksto pasmerkta žlugti avantiūra. Vis dėlto atidesnis žvilgsnis į tarptautinį šio sukilimo kontekstą išsklaido tokį pirminį įspūdį. Mat iš įtakingų, nors ne paties aukščiausio rango, Vakarų Europos politikų lūpų išsprūdo raginimai politinę krizę Baltarusijoje spręsti, pasitelkiant į pagalbą ne ką kitą, o V. Putiną, ir derantis su juo bei jam tarpininkaujant.

Tokių raginimų fone naujai pasirodė ir įgijo prasmę dešimtmečius Vakarų viešojoje erdvėje egzistavusi, bet kažkodėl neatkreipusi daugiau dėmesio ir nesukėlusi gilesnių diskusijų keistenybė. A. Lukašenka nuolatos vadintas paskutiniuoju Europos diktatoriumi. Jis tikrai diktatorius. Bet kodėl paskutinis ir, kaip leidžiama numanyti, vienintelis diktatorius? Kodėl ištisus dešimtmečius atkakliai nebuvo pastebimas ir minimas kitas, nepalyginti didesnės ir pavojingesnės valstybės diktatorius, palyginti su kuriuo kolegos baltarusio galimybės pakenkti Vakarų demokratijoms atrodo tiesiog vaikiškos? Maža to, šis diktatorius kariavo bei grobė svetimas žemes ir darė nusikaltimus užsienio valstybėse nebaudžiamai galabindamas jose besislapstančius savo politinius priešus. Ir vis dėlto jis buvo laikomas rimtu partneriu ir kandidatu tapti taikos bei demokratijos Baltarusijoje garantu.

Tas tikslas galėjo būti tik baltarusių nacionalinės valstybės likvidavimas ją formaliai panaikinant arba išsaugant tuščius butaforinio valstybingumo ženklus.

Keista, kad atvirai stoję A. Lukašenkos priešininkų pusėn Lietuvos užsienio politikos formuotojai nepastebėjo šio akis badančio paradokso arba nekreipė į jį dėmesio. Vien paviršutiniškai pagalvojus, ką jis reiškia, neišvengiamai turėjo kilti esminis ir lemiamai svarbus klausimas: koks yra tikrasis Baltarusijoje keliamos „revoliucijos“ tikslas? O apie tai susimąsčius, būtų akimirksniu paaiškėję, kad tas tikslas nėra ir negali būti šalies demokratizavimas. Jis buvo paprasčiausiai neįgyvendinamas esamomis sąlygomis, todėl iliuzinis ir net utopinis. Demokratijos šūkiai galėjo būti tik visai kito siekiamo tikslo priedanga. Tas tikslas galėjo būti tik baltarusių nacionalinės valstybės likvidavimas ją formaliai panaikinant arba išsaugant tuščius butaforinio valstybingumo ženklus.

Kitas reikalingas atsakymo klausimas: ar lietuviai Baltarusijos valstybingumo griovėjai iš tiesų tikėjo nešantys tai šaliai laisvę bei demokratiją, tapę saviapgaulės aukomis bei pakliuvę į savo pačių susikurtų iliuzijų spąstus, ar vis dėlto jie aiškiai suprato, vykdantys ne Lietuvoje sumanytą ideologinį ir politinį projektą, bet vis tiek klusniai dalyvavo tragiškai pasibaigusioje, vien Rusijai geopolitiškai naudingoje „revoliucinėje“ avantiūroje?

Vargu, ar jie kada nors pasakys tiesą. Bet ją išsiaiškinti būtina. Net riboto Baltarusijos valstybingumo išsaugojimas buvo gyvybiškai svarbus Lietuvos nacionalinis interesas. Tad padėję jį sunaikinti, mūsų šalies politikai kartu aiškiai atskleidė savo vertybių hierarchiją, parodydami, kad Baltarusijos demokratizavimo miražas jiems yra didesnė vertybė negu Lietuvos valstybė ir jos saugumas bei išlikimas. Ar valdančiųjų vertybinis apsisprendimas demokratijos, o ne savo valstybės naudai laikytinas tik atsitiktine ir apmaudžia klaida? Ar vis dėlto jis atspindi esminį ir neatšaukiamą pasirinkimą, įkūnijant giliausią Lietuvos „vertybinės“ užsienio politikos esmę? Ar tikrai demokratijos sklaida Rytuose ir visame pasaulyje, o ne rūpinimasis savo valstybe ir jos išsaugojimu tapo svarbiausiu šios politikos tikslu?

Vienareikšmiškai ir visam laikui išspręsti šį galvosūkį įmanoma, tik apsipratus ir susitaikius su akivaizdžiu, bet iš pradžių trikdančiu ir beveik neįtikėtinu dalyku. Baltarusijos opozicija buvo remiama, aiškiai suprantant, kad bus ne tik sunaikinta „demokratizuojama“ valstybė, galutinai pastūmėjus ją į diktatūrinės Rusijos glėbį, bet tokia pagalba radikaliai pablogins Lietuvos saugumo būklę, sukeldama jai virtinę anksčiau neegzistavusių grėsmių. Šis pamatinis dalykas taip pat yra raktas, leidžiantis įminti tokios „vertybinės“ užsienio politikos prigimties ir savitumo paslaptį.

Deklaruojama, kad tą politiką grindžianti ir įkvepianti pamatinė vertybė yra demokratija. Tačiau minėtas dalykas liudija, kad tai nėra liberali demokratija. Ji visada buvo skiriamasis būtent modernių nacionalinių valstybių politinės santvarkos bruožas. Pačios nacionalinės valstybės savo ruožtu buvo laikomos absoliučiai būtina liberalios demokratijos egzistavimo ir klestėjimo sąlyga. Lietuvos užsienio politikos kelrodė žvaigždė yra visai kitas – globalios demokratijos idealas. Globali demokratija, arba „demokratija be tautų“, kaip ją taikliai yra apibūdinęs iškilus prancūzų politinis mąstytojas P. Manent, grindžiama kertine ideologine nuostata, kad politiškai susitelkusios tautos ir jų sukurtos nacionalinės valstybės privalo išnykti kaip beprasmiškos ir žalingos praeities atgyvenos.

Kova už tokios demokratijos įgyvendinimą ilgainiui tapo kovos už komunizmą visame pasaulyje pakaitalu

Nieko naujo – toks teiginys buvo ir vienas svarbiausių SSRS ideologinės doktrinos elementų. XX a. antroje pusėje, kai sovietinė marksistinio komunizmo vizija buvo diskredituota ir patyrė moralinį bankrotą, ją ėmė išstumti globalios demokratijos vizija. Kova už tokios demokratijos įgyvendinimą ilgainiui tapo kovos už komunizmą visame pasaulyje pakaitalu ir galiausiai peraugo į kilusią demokratinės globalizacijos revoliucijos bangą.

Maža ir netikslu būtų pasakyti, kad būtent aktyvus įsitraukimas į šią revoliuciją, pavadintas demokratinių vertybių sklaida, tapo pagrindiniu dabartinės Lietuvos užsienio politikos uždaviniu. Iš tikrųjų toji sklaida paversta kone pasauline istorine Lietuvos valstybės misija. Ją vykdantys valdantieji taip įsijautė į globalistinės demokratizacijos revoliucijos avangardo ir vėliavnešių vaidmenį, kad dėl jos pamynė ne tik Lietuvos saugumo ir gerovės interesus, bet pradeda kelti egzistencinę grėsmę pačiai lietuvių tautai ir valstybei.

Ukrainos pergalė – geopolitinių permainų laidas Lietuvos geopolitinė ir saugumo būklė darosi pernelyg grėsminga, kad užuot ją dalykiškai analizavus filosofiniu ir politologiniu požiūriu, būtų galima apie ją kalbėti tik nuvalkiotomis propagandinėmis ideologinėmis klišėmis. Apie tai, kas vyksta Vidurio ir Rytų Europoje, laikas kalbėti iš esmės ir pirmiausia aiškiai įvardijant grėsmingus demokratinių vertybių sklaidos geopolitinius ir saugumo padarinius šio regiono šalims.

Ant globalistinės demokratinės revoliucijos aukuro paaukotas ne tik Baltarusijos valstybingumas. Ukraina yra dar ryškesnis pavyzdys, kaip skleidžiama ir įtvirtinama globalios demokratijos ideologija pagrįsta tarptautinė tvarka ir kokiais būdais iš tikrųjų kuriamas šią ideologinę viziją turintis visiškai įgyvendinti naujasis pasaulis. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai klausimas, kodėl mėgstančios kalbėti apie laisvės ir demokratijos vertybes Vakarų šalys ištisus dešimtmečius rėmė autokratinę Rusiją ir dosniai finansavo jos karo mašiną, taps rimtų ir sąžiningų tyrimų tema.

Čia užtenka pasakyti, kad iki šiol vyraujantys vykdytos politikos aiškinimai tų šalių politikos ir verslo sluoksnių godumu, korumpuotumu, trumparegiškumu ir naivumu yra tokie seklūs ir banalūs, jog stebina ir kelia šypseną savo paviršutiniškumu ir, pagaliau, naivumu. Būtina tiesiai ir be užuolankų klausti: ką iš tiesų reiškia ilgametė Vakarų šalių nuolaidžiavimo agresyviam Rusijos revanšizmui politika, o ypač didžiųjų ES valstybių nuo pat 2015 m. daromas spaudimas Ukrainai vykdyti pražūtingus Minsko susitarimus? Kas tai yra, jei ne sąmoningos ir atkaklios pastangos sunaikinti nacionalinę ukrainiečių tautos valstybę?

Jeigu Ukraina būtų įvykdžiusi jai keltus reikalavimus, ji būtų tapusi padalyta ir „federalizuota“ teritorija su jai paliktais butaforinio valstybingumo atributais ir paversta savotišku ES ir Rusijos kondominiumu. Trijų didžiausių ES šalių vadovų apsilankymo Kijeve tikrasis tikslas buvo įtikinti Ukrainos vadovybę kapituliuoti ir patenkinti V. Putino teritorinius apetitus. Tik iškiliesiems svečiams sumaniai parodyti nusiaubtos Bučios vaizdai privertė juos laikinai atsisakyti savo planų. Laikinai – nes jie tik atidėti iki geresnių laikų. Tie laikai savo ruožtu artinami nuosekliai ir smarkiai mažinant Ukrainai teikiamą pagalbą ir tikintis sulaukti dienos, kai karo išsekintą šalį bus galima pasodinti prie derybų dėl paliaubų su Rusija stalo.

Didžiulis kontrastas tarp ES senbuvių atviro vengimo rimčiau padėti Ukrainai ir naujųjų Sąjungos narių teikiamos visos įmanomos paramos verčia daryti itin nemalonią išvadą: panašu, kad globalios demokratijos vertybių sklaida į Rytus iš tikrųjų virsta procesu, kuriam vykstant, visa nuo Berlyno ir Paryžiaus iki Maskvos besidriekianti geografinė ir geopolitinė erdvė mėginama „išvalyti“ nuo „atgyvenusių“ nacionalinių valstybių. Tokia išvada ar bent jau labai tikėtina prielaida kelia keistą ir nemalonų deja vu jausmą – susidaro įspūdis, kad ketinama ir mėginama atkurti geopolitinę konfigūraciją, egzistavusią iki Pirmojo pasaulinio karo, kai tarp didžiųjų Vakarų Europos šalių ir Rusijos imperijos nebuvo jokių „besimaišančių po kojomis“ nacionalinių valstybių, trukdančių galiūnėms gražiai susitarti ir sklandžiai dalytis įtakos sritimis.

Šis įspūdis tik stiprėja prisiminus, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse didžiųjų valstybių sostinėse taip pat sklandė nuovargio ir susierzinimo nuotaikos dėl „pretenzingo ir įžūlaus“ savo nacionalinius interesus mėginusių ginti bei apskritai išlikti totalitarinių grobuonių viena po kitos praryjamų mažesniųjų šalių elgesio.

Kaip žinoma, Molotovo–Ribbentropo paktu jos buvo „pastatytos į vietą“ ir kurį laiką jų „neteisėtas“ ir „nepatogus“ egzistavimas niekam nebetrukdė. Tai, ką patiria iš tiesų Rusijos prarytos Baltarusijos gyventojai, ir juo labiau tai, ką tektų patirti užgrobtose (ir jau dabar patiria) pradėtose „denacifikuoti“ Ukrainos žemėse likusiems ukrainiečiams, atrodo, nedaug kam rūpi. Demokratija yra nacionali Liberali demokratija yra nacionali, tai yra tam tikrose valstybėse įvietinta ir jų piliečių „čia ir dabar“ įgyvendinama politinės savivaldos forma. Tuo tarpu globali demokratija yra ne tik atsaistyta nuo kokių nors tautų ir nacionalinių valstybių, bet yra išvietinta ir nulaikinta. Jos kūrimas yra nuolatinis ir nepabaigiamas revoliucinis pasaulio „demokratizavimas“, kurio galutinio ir iš principo nepasiekiamo tikslo atžvilgiu tautų ir valstybių likimas neturi jokios reikšmės. Todėl jos gali būti „laikinai“ aukojamos dėl būsimo demokratinio pasaulio ateities.

Lietuva yra pirmoji ir turbūt kol kas vienintelė Europos ir net pasaulio šalis, globalios demokratijos idealą iškėlusi į valstybės oficialaus ideologinio mokymo rangą.

Lietuvos valdantieji neatsitiktinai veikia kaip šios revoliucijos karščiausi entuziastai, pretenduojantys į jos vedlių vaidmenį ir net vainojantys Lietuvos sąjungininkus už tariamą nerangumą, lėtumą ir neryžtingumą. Taip galėjo įvykti todėl, kad jie jau seniai yra pasukę ir žengia revoliuciniu demokratinės globalizacijos keliu. Lietuva yra pirmoji ir turbūt kol kas vienintelė Europos ir net pasaulio šalis, globalios demokratijos idealą iškėlusi į valstybės oficialaus ideologinio mokymo rangą.

2012 m. LR Seimo patvirtinta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra atvirai grindžiama vadinamąja globalios Lietuvos ideologija. Šio dokumento reikšmė ir padariniai iš esmės yra ne tik nesuprasti ir neapmąstyti, bet ir nesuvokti. Juo faktiškai buvo panaikinta 1990 m. kovo 11 dieną atgimusi Lietuvos Respublika, kuri buvo atkurta kaip nacionalinė demokratinė lietuvių tautos valstybė. Ją atkuriant, buvo puikiai suprantama ir aiškiai teigiama, kad svarbiausia tos valstybės paskirtis ir jos atkūrimą bei egzistavimą pateisinantis ir įprasminantis tikslas yra užtikrinti lietuvių tautos saugumą ir išlikimą savo žemėje per amžius.

Seimo patvirtintoje strategijoje šios Lietuvos Respublikos ir jos egzistencinės prasmės sampratos buvo atsisakyta. Šitaip iš esmės ir slapta forma politiniu ir teisiniu požiūriu buvo panaikinta pati valstybė. Lietuvos valstybė dokumente apskritai nėra minima, nėra net paties žodžio „valstybė“. Todėl nuosekliai iki šiol svarbiausiu laikytas uždavinys stiprinti ir išsaugoti Lietuvos valstybę buvo pakeisti tikslu kurti globalią ir atvirą Lietuvą, sąmoningai neapibrėžiant nei jos nacionalinio ir kultūrinio tapatumo, nei geografinių bei erdvėlaikinių ribų.

Strategijoje nėra nė menkiausios nuorodos į formaliai dar veikiančios LR Konstitucijos preambulėje įvardytą principą, kad lietuvių tauta yra kolektyvinis valstybę steigiantis subjektas ir jos suverenas. Neminimas net jos vardas. Dokumentas grindžiamas principine nuostata, kad pats lietuvių tautos kaip savitos etnokultūrinės ir kalbinės bendrijos egzistavimas, lygiai kaip ir siekis išsaugoti bei puoselėti tautinį tapatumą, yra beprasmis. Kuo greičiau atsisakyti tariamai atgyvenusio ir neaktualaus tautinio tapatumo ir išnykti vardan neapibrėžtų ir neįvardijamų „ateities galimybių“ – tokia yra šiame dokumente brėžiama pagrindinė „strateginė“ Lietuvos raidos kryptis ir galutinis tikslas.

Šalies „vertybinė“ užsienio politika yra grindžiama šia strategija.Net Lietuvos žlugdymo bei galimo pražudymo kaina.

Strategija jokiu būdu nėra tik formaliai patvirtinta ir tuojau pat nugrūsta į stalčių ideologinės ir politinės Lietuvos raidos bei ateities koncepcija. Ji yra iš tiesų įgyvendinama ir sparčiai keičia visas Lietuvos gyvenimo sritis. Šalies „vertybinė“ užsienio politika yra grindžiama šia strategija. Iš esmės ji gali būti laikoma ideologiškai nuosekliu, iš tiesų „vertybišku“, tai yra fanatiškai aklu, bandymu bet kuria kaina įgyvendinti strategiją įkvėpusį ir grindžiantį globalios demokratijos idealą. Net Lietuvos žlugdymo bei galimo pražudymo kaina. Tad dėsninga, kad iš strategijos kylanti ir jos ideologiškai lemiama, į viso pasaulio demokratizavimą orientuota Lietuvos „vertybinė“ užsienio politika yra visiškai atsaistyta nuo gyvybinių Lietuvos nacionalinių interesų. Jie nuosekliai aukojami dėl globalios demokratijos, kurioje lietuvių tauta ir valstybė neturi jokios ateities ir vietos.

Nustatydami ir vykdydami šią politiką, valdantieji rodo beatodairišką ryžtą kovoti už globalistinę demokratiją iki paskutinio lietuvio ir paversti Lietuvą pasaulinės demokratinės revoliucijos liepsnų išdeginta dykyne. Jie gali šitaip elgtis ir beatodairiškai rizikuoti dėl lengvai suprantamos priežasties – jų vertybių sąraše nėra tokios vertybės kaip Lietuva. Šios politikos architektų sąmonėje ir vaizduotėje čia ir dabar esanti Lietuva – lietuvių tauta ir valstybė – tiesiog neegzistuoja. Jų vietą užima globaliai sudemokratinto pasaulio ir jame ištirpusios globalios Lietuvos miražai.

Stebint valdančiųjų ideologinį fanatizmą ir „revoliucinį“ įkarštį vaikantis šių miražų, nematyti jokių požymių, kad jie patys kada nors įstengtų sustoti. Naivu tikėtis, kad būdami ideologiškai užprogramuoti savanoriškai sunaikinti net savo pačių valstybę, „vertybinės“ užsienio politikos adeptai kada nors pajustų atsakomybę ar juo labiau politinę ir sąžinės kaltę dėl kokių nors klaidingų ir žalingų savo sprendimų. Todėl juos būtina stabdyti, kol nevėlu.

Asmuo, tituluojamas šalies užsienio reikalų ministru, dėl akivaizdžių priežasčių nėra ir iš principo negali būti šios politikos kūrėjas. Todėl pirmas žingsnis, stabdant vykstančią ideologinę beprotybę, turėtų būti pastangos kuo greičiau atsikratyti Lietuvos užsienio politikoje siaučiančių vertybinio demonizmo šmėklų. Jos turi konkrečių asmenų veidus, kuriuos derėtų iškviesti iš užkulisių į viešumą, kad juos pagaliau galėtų išvysti visi šalies žmonės.

Demokratine besiskelbiančios valstybės piliečiai turi besąlygišką ir neatimamą teisę pažinti „rusiškos ruletės“ užsienio politikoje kūrėjus ir dirigentus, pasisavinusius galias beatodairiškai žaisti Lietuvos likimu