Vytautas Radžvilas. Vienišo kovotojo mintys?

Rimanto Dagio įrašas apie seksualinių mažumų eitynes akivaizdžiai turi ne tik politinę, bet ir egzistencinę prasmę. Jo keliami klausimai iš esmės yra retoriniai, nes atsakymai iš anksto aiškūs. Tačiau kaip tik todėl jie dar labiau išryškina padėties tragizmą.

Tiksliai kalbant, po keleto dienų įvyks ne „gėjų eitynės“, bet LGBT judėjimu vadinamos tarptautinės politinės organizacijos, visam pasauliui siekiančios primesti totalitarinę genderizmo ideologiją, organizuojama akcija. Jos tikslas – skleisti šią neokomunistinę ideologiją ir moraliai bei psichologiškai gniuždyti vis labiau išsigandusią ir palūžtančią Lietuvos visuomenę viešai demonstruojant augančią organizacijos galią ir įtaką.

Todėl atsakymai į R. Dagio klausimus yra akivaizdūs. Jokia totalitarinė ideologija niekada nesiremia mokslu ir logika. Lygiai taip pat nesunku suprasti, kad paties Briuselio įpareigotai diegti šią ideologiją miesto valdžiai gyventojų nuomonė rūpi tiek pat, kiek ji rūpėjo iš Maskvos nuleistą komunistinę ideologiją skleidusiai ano meto Lietuvos valdžiai.

Jeigu toliau nieko nebus daroma, šitokių paradų tik gausės ir jie neišvengiamai taps kasdienybe. Kol kas vyksta tik genderistinės ideologijos šalininkų ir prijaučiančiųjų eitynės. Bet kai ši ideologija galutinai bus įtvirtinta, taps tik laiko klausimu, kada visiems savanoriškai privalomai teks dalyvauti reguliariai organizuojamuose „meilės ir tolerancijos“ paraduose.

Tokia visų totalitarinių ideologijų įtvirtinimo logika. Iš pradžių ir komunistų demonstracijos buvo tik menki saujelės aktyvistų ir jiems prijaučiančio gaivalo sambūrėliai. Bet galiausiai virto „Spalio revoliucijos“ ir Gegužės 1-osios, arba „tarptautinio proletariato solidarumo dienos“ demonstracijomis, kai darniomis kolonomis žygiuojantys piliečiai taip masiškai „pritarė“ išmintingai TSKP ir tarybinės vyriausybės politikai, kad nebereikėjo jokių visuomenės apklausų.

Nėra abejonių, kad prievartinis visuomenei nepriimtinos ideologijos primetinėjimas skatina piliečių abejingumą ir priešiškumą valstybei, taigi kelia rimtą grėsmę šalies nacionaliniam saugumui. Bet savaip logiška, kad tai niekam nerūpi, nes tos ideologijos brukėjams Lietuvos valstybė nereikalinga. Jų požiūriu, tautos ir valstybės yra tokios pačios reakcingos atgyvenos kaip ir biologinės lytys, kurias skelbia esant fikcija ir reikalauja panaikinti genderistinė ideologija.

Prievartinis genderizmo ideologijos diegimas šiandien yra tapęs ES diktuojama oficialia Lietuvos valstybės politika. Jai pritaria visos sisteminės šalies politinės partijos. TS-LKD neabejotinai yra viena tvirčiausių šios politikos atramų ir uoliausių jos vykdytojų. Labai simboliška ir iškalbinga, kad partijos, kurios pavadinime yra žodis „krikščionys demokratai“, pirmininko žmonai priklausančios mokyklos yra tapusios genderistinės ideologijos brukimo vaikams pirmeivėmis. Tai gerai žino krikščionimis demokratais save laikantys partijos nariai.

Akivaizdu, kad aukščiausiu valstybiniu lygmeniu remiamos ir buldozeriu stumiamos neototalitarinės ideologijos plitimui neįmanoma pasipriešinti tokiomis grynai visuomeninėmis akcijomis kaip tariamai alternatyvios šeimų eitynės. Būtina iš esmės keisti valstybės nuostatas ir politiką šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu. Tai įstengtų padaryti tik tvirtai pasiryžusi ją keisti politinė jėga.

Todėl kiekvienam R. Dagio įrašą skaitančiam piliečiui savaime kyla vienintelis klausimas: ar tai nėra tik vienišo kovotojo mintys? Partijai priklausantys krikščionys demokratai yra išsilavinę žmonės ir tikrai supranta, kad atėjus naujam pirmininkui, tariamai konservatyvi ir krikščioniška partija iš pagrindų pasikeitė ir savo vertybinėmis nuostatomis faktiškai virto radikaliai kairuoliška liberalmarksistine partija.

Krikščioniška demokratiška politinė jėga absoliučiai būtina, kad Lietuva išliktų kaip tauta ir valstybė. Todėl tokia jėga tiesiog privalo atsirasti. Ir ji neišvengiamai atsikurs. Ilgai galvoti ir delsti paprasčiausiai nebėra kada.

Tad klausimą, ar R. Dagio įrašas nėra vienišo kovotojo mintys, galima ir reikia performuluoti konkrečiau ir dalykiškiau: kiek TS-LKDP dar esama tikrų – suvokiančių sunkią Lietuvos padėtį ir savo atsakomybę už jos likimą, gebančių aiškiai ir valingai apsispręsti bei ryžtingai veikti – krikščionių demokratų?

Be abejo, sunku tikėtis, kad šie krikščionys demokratai, jeigu jų iš tiesų esama krikščioniškosios demokratijos idealus išdavusioje ir pardavusioje partijoje, susitars ir nuo jos vienu ypu atsiskirs kaip susitelkusi ir organizuota frakcija. Dėl daugybės priežasčių tai padaryti vargiai įmanoma, nors kartais šitaip nutinka.

Tokiais atvejais viską lemia asmeninis pavyzdys ir jo užkrečiama jėga, sukelianti „sniego gniūžtės“ efektą.

Verta prisiminti, kad LKP iš tikrųjų subyrėjo ne tada, kai suvažiavime nuo jos formaliai ir gana organizuotai atsiskyrė „brazauskininkų“ sparnas. Jos pabaigos pradžia buvo akimirka, kai suvokę savo atsakomybę ir pareigą Lietuvai, drąsiausi ir ryžtingiausi partijos nariai sąmoningai ir valingai apsisprendė tarnauti jai, o ne Maskvos šeimininkams, ir tapo Sąjūdžio steigėjais.

Toks asmeninis ir tuo metu vienintelis įmanomas laisvinimasis išjudino visai šaliai būtinas politines permainas ir sparčiai keitė jos veidą. Jokiais kolektyviais pasitarimais ir sprendimais šito pasiekti nebūtų pavykę, nes visų esminių pokyčių versmė yra lemtingomis akimirkomis gebanti ir privalanti laisvai apsispręsti žmogaus dvasia ir sąžinė.

Prasidės tokie drąsūs ir valingi asmeniniai TS-LKD narių apsisprendimai – genderizmo ideologijos politinės atramos akimirksniu ims byrėti kaip kortų nameliai. Lietuvoje padvelks tikri permainų vėjai. Būtų puiku, jeigu jų nešėjais, naujo moralinio ir politinio atgimimo šaukliais taptų R. Dagys ir kuo gausesnis jo partijos bičiulių būrys. Permainos vyktų lengviau ir sparčiau.

Be abejo, jos neišvengiamos ir vis tiek prasidės – vienaip ar kitaip, greičiau ar vėliau. Juk negalima pasyviai laukti, kol išmuš valanda, kai į mokyklų programas bus visuotinai ir kaip privalomas dalykas įtrauktas buvusio komunistinio auklėjimo pakaitalas – genderistinis auklėjimas.

Jeigu nebus pasipriešinta dabar, tai neišvengiamai įvyks. Masiškai įdiegtas toks auklėjimas galutinai ir negrįžtamai pakeistų jaunosios kartos sąmonę, jos pasaulėžiūrą ir vertybes. Tai būtų Lietuvos, kurią šimtmečiais kūrė ir gynė mūsų tauta, dvasinės mirties, o netrukus ir fizinės žūties valanda.

Todėl R. Dagio įrašas turėtų kiekvieno patrioto sąžinėje nuskambėti kaip žadinantis ir raginantis pabusti bei kovoti, kol dar ne vėlu, egzistencinio pavojaus varpas. Toliau apgaudinėti save tuščiomis viltimis, kad genderizmo ideologijos plėtra sustos savaime, ir delsti yra neįmanoma. Tad belieka laukti, ar bus, o jei taip – kiek rasis pajėgsiančių išgirsti šio pavojaus varpo skambėjimą.