Vytautas Radžvilas. Virš mū­sų pa­ki­bo nau­ja grės­mė

skrastas.lt

Šiau­liuo­se vie­šė­jęs fi­lo­so­fas, po­li­to­lo­gas, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, „Vil­niaus fo­ru­mo“ at­sto­vas pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Radž­vi­las šian­die­ni­nę si­tua­ci­ją ly­gi­na su 1988 me­tais. Prieš tris de­šimt­me­čius pra­dė­jo by­rė­ti pa­sau­li­nė ko­mu­niz­mo sis­te­ma, da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma. V. Radž­vi­las kons­ta­tuo­ja: ES jau da­bar de fac­to yra mi­ru­si, o Lie­tu­va pa­si­tin­ka iš­šū­kius neį­ti­kė­ti­nai nu­krau­ja­vu­si. Kiek­vie­nas be rim­tos prie­žas­ties iš­va­žia­vęs žmo­gus po­li­to­lo­gui yra vi­sos Lie­tu­vos pra­ra­di­mas.

Daug jaus­mo, ma­žai min­ties

V. Radž­vi­las kny­gą „Kiek kar­tų ga­li at­gim­ti tau­ta?“ pri­sta­tė tre­čia­die­nį Šiau­lių vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nia­me cent­re. Dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vo ir po­li­to­lo­gas Do­vi­las Pet­kus. Ke­liau­da­mi po Lie­tu­vą, po­li­to­lo­gai sklei­džia vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Tau­tos fo­ru­mas“ idė­ją.

Pa­sak V. Radž­vi­lo, no­rint pa­keis­ti si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je, rei­kia žmo­nių, ku­rie su­ge­bė­tų at­si­kel­ti nuo so­fos ir nuei­ti prie Sei­mo ar Vy­riau­sy­bės su pra­smin­gais ir ge­rai ap­gal­vo­tais rei­ka­la­vi­mais. To­dėl bū­ti­na kaup­ti po­li­ti­nę ga­lią rim­tiems veiks­mams, o ne už­sii­mi­nė­ti po­li­ti­ne al­che­mi­ja.

Pa­sak D. Pet­kaus, su­si­ti­ki­mų tiks­las – su­lau­žy­ti sėk­mės Lie­tu­vos ste­reo­ti­pą: iš tie­sų Lie­tu­va yra ne­te­ku­si mi­li­jo­no gy­ven­to­jų.

Ki­ta prie­žas­tis – V. Radž­vi­las yra dau­giau­siai apie Eu­ro­pos Są­jun­gą ko­men­tuo­jan­tis as­muo Lie­tu­vo­je. Eu­ro­pa spar­čiai kei­čia­si, vyks­ta di­džiu­lės trans­for­ma­ci­jos, bet po­li­to­lo­gai jau­čia vie­nos nuo­mo­nės dik­ta­tą, dis­ku­si­jos ne­bu­vi­mą, cen­zū­rą.

„Lie­tu­va pa­ma­žu bun­da, at­gy­ja vil­tis, kad pa­sku­ti­nę aki­mir­ką pa­vyks at­si­kvo­šė­ti ir iš­si­gel­bė­ti nuo lau­kian­čios už kam­po la­bai di­de­lės bė­dos – Lie­tu­vos pa­pras­čiau­siai ne­liks. Ne­ži­nia ke­lin­tą kar­tą at­si­dū­rė­me ant ne­bū­ties slenks­čio. Da­bar nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, ar pa­vyks nuo jo nu­tol­ti ir iš­lik­si­me, kaip tau­ta ir vals­ty­bė“, – sa­kė V. Radž­vi­las.

Kny­ga „Kiek kar­tų ga­li at­gim­ti tau­ta?“ ki­lo iš as­me­niš­kos V. Radž­vi­lo pa­tir­ties.

Fi­lo­so­fas Są­jū­džio lai­kais bu­vo ne tik ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, bet ir koor­di­na­vo rė­mi­mo gru­pių stei­gi­mą­si vi­so­je Lie­tu­vo­je. Nors dar 1988 me­tų rugp­jū­tį rė­mi­mo gru­pės stei­gė­si sun­kiai, į pir­mus su­si­ti­ki­mus atei­da­vo ne­di­de­li drą­suo­lių bū­re­liai, spa­lio pabaigoje jau įvy­ko Stei­gia­ma­sis su­va­žia­vi­mas.

„At­ro­dy­tų, mil­ži­niš­kas lai­mė­ji­mas, bet ta­me su­va­žia­vi­me aš pir­mą kar­tą pa­ju­tau, kad kaž­kas yra ne taip. Tas „ne taip“ bu­vo sa­lės el­ge­sys. Pa­kak­da­vo ko­kiam nors de­le­ga­tui ar kal­bė­to­jui pa­sa­ky­ti skam­bią fra­zę, di­džiu­lė sa­lė sto­ja­si ant ko­jų, aud­rin­gos ova­ci­jos. Aš ir­gi at­si­sto­jau, bet po ket­vir­to ar penk­to kar­to to ne­be­da­riau, nes su­pra­tau, kad yra per daug jaus­mo ir per ma­žai min­ties.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, ta­po aiš­kūs du da­ly­kai: pa­vy­ko per be ga­lo trum­pą lai­ką emo­ciš­kai pa­ža­din­ti tau­tą, bet 50 me­tų oku­pa­ci­jos pa­da­rė sa­vo – so­vie­tų im­pe­ri­ja mė­gi­no iš­trin­ti tau­tos ir vals­ty­bės są­mo­nę iš at­min­ties, per­dir­bi­nė­jo į pa­vyz­din­gus pi­lie­čius.

V. Radž­vi­las sa­ko, jog dau­ge­lis nu­stem­ba iš­gir­dę, kad klau­si­mas, ar esa­me tau­ta, yra at­vi­ras.

„Daug kas ma­no: jei­gu žmo­nės kal­ba sa­vo kal­ba, dai­nuo­ja dai­nas, tu­ri sa­vo va­di­na­mą­ją kul­tū­rą, jie yra tau­ta. Anaip­tol. So­cia­li­niai moks­lai griež­tai ski­ria et­no­sus ir tau­ty­bes nuo tik­rų tau­tų. Tik­ra tau­ta pir­miau­sia yra ypa­tin­ga po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos for­ma, – sa­kė po­li­to­lo­gas. – Mes ta­po­me tau­ta nuo vys­ku­po M. Va­lan­čiaus pro­jek­to, ku­ris ga­lu­ti­nę iš­raiš­ką įgi­jo J. Ba­sa­na­vi­čiaus ir jo bend­ra­žy­gių įkvėp­ta­me tau­ti­nia­me at­gi­mi­me. Atė­jo su­pra­ti­mas, kad esa­me ne šiaip lie­tu­via­kal­biai bau­džiau­nin­kė­liai, bet ga­li­me bū­ti tik­ra tau­ta, tu­rė­ti sa­vo vals­ty­bę. Jo­kia tau­ta ne­su­ku­ria vals­ty­bės, jei­gu neį­gy­ja tam rei­ka­lin­gos tau­ti­nės ir po­li­ti­nės są­mo­nės.“

V. Radž­vi­las pa­ly­gi­no: kur­dai, ka­ta­lo­nai ne­su­kū­rė sa­vo vals­ty­bių.

Tra­pūs pa­ma­tai

Vals­ty­bės at­kū­ri­mas, pa­sak V. Radž­vi­lo, bu­vo daug svar­bes­nio įvy­kio re­zul­ta­tas: Są­jū­dis bent da­lį mū­sų trum­pam vėl bu­vo pa­ver­tęs tau­ta, tu­rin­čia ko­lek­ty­vi­nę va­lią. Kai im­pe­ri­ja by­rė­jo, mes ži­no­jo­me, ko no­ri­me, ir ko sie­kia­me.

„At­kū­rė­me vals­ty­bę lai­min­gai su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms, bet tai bu­vo leng­viau­sia dar­bo da­lis. Es­mi­nis klau­si­mas bu­vo, ar mes pa­jėg­si­me vals­ty­bę ne tik pa­skelb­ti, dek­la­ruo­ti, o su­kur­ti? Apie 1 mi­li­jo­nas iš­vy­ku­sių lie­tu­vių reiš­kia, kad iš es­mės tai ne­pa­vy­ko.“

Kad ne­pa­vyks, V. Radž­vi­las sa­ko pa­ju­tęs jau Są­jū­džio su­va­žia­vi­me, vė­les­ni įvy­kiai įsi­ti­ki­ni­mą tik su­stip­ri­no.

„Aš ma­čiau, kaip prieš pir­muo­sius rin­ki­mus į so­vie­tų de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mą Mask­vo­je bu­vo žmo­nių, ku­rie atei­da­vo į Są­jū­dį ir ženg­da­mi per slenks­tį nu­siim­da­vo ke­pu­rę. Bet rei­kė­jo juos pa­ma­ty­ti, kai jie ta­po tais de­pu­ta­tais. Ma­žai kas ži­no, kad 1989 me­tų va­sa­rą Są­jū­dis bu­vo bai­sio­je kri­zė­je, net iš es­mės ne­vyk­da­vo ta­ry­bos su­si­rin­ki­mai, nes de­pu­ta­tai ne­ras­da­vo lai­ko atei­ti, ne­bū­da­vo kvo­ru­mo. Iš­gel­bė­jo ge­nia­li idė­ja – Bal­ti­jos ke­lias.“

V. Radž­vi­las sa­kė jau 1989 me­tų va­sa­rą nu­ta­ręs, jog ne­taps, nors tu­rė­jo vi­sas ga­li­my­bes, at­ku­ria­mo­sios Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos na­riu.

„Pa­si­rin­ki­mas bu­vo la­bai pa­pras­tas: ga­lė­jau tap­ti Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ru, bet po to ne­ži­nia, ką veik­ti, ir grum­tis dėl iš­li­ki­mo va­di­na­mo­jo­je po­li­ti­ko­je, ar­ba grįž­ti ir dirb­ti tai, ką su­ge­bu, mo­ky­ti stu­den­tus ir ra­šy­ti kny­gas.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, bu­vo ma­ty­ti, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė sta­to­ma ant la­bai tra­pių pa­ma­tų.

Kad ne­bus sau­gu, V. Radž­vi­lui ta­po aiš­ku dar 2001 me­tais, kai griu­vo Niu­jor­ko dvy­niai. Abe­jo­nių ne­li­ko po Ru­si­jos ir Gru­zi­jos ka­ro, ku­rio me­tu Va­ka­rų vals­ty­bės el­gė­si „tie­siog nie­kin­gai“. Pas­ku­ti­nė abe­jo­nė iš­ny­ko po 2014 me­tų Ru­si­jos ir Uk­rai­nos ka­ro.

„Jo­kių tvir­tų sau­gu­mo ga­ran­ti­jų ne­tu­ri­me. Tai įro­dy­ti be ga­lo leng­va. Jei mes bū­tu­me lai­ko­mi iš tie­sų tvir­tais ir ger­bia­mais NA­TO na­riais, Bal­ti­jos ša­ly­se sto­vė­tų ne sim­bo­li­niai ba­ta­lio­nė­liai, pa­tru­liuo­tų ne ke­li lėk­tu­vai, o se­niai bū­tų su­telk­tos rim­tos pa­jė­gos.“

Ne­pa­jė­gia­me su­si­telk­ti

Pa­sak V. Radž­vi­lo, kri­te­ri­jus, lei­džian­tis su­pras­ti, kad vals­ty­bė yra tik­ra ir gy­vy­bin­ga, yra de­mog­ra­fi­nė di­na­mi­ka. Lie­tu­va pa­si­tin­ka iš­šū­kius neį­ti­kė­ti­nai nu­krau­ja­vu­si.

„Di­džio­ji da­lis vi­suo­me­nės ir net val­dan­ty­sis eli­tas ne­tu­ri tau­ti­nės ir vals­ty­bi­nės są­mo­nės. Jei kal­bi su pi­lie­čiu ir sa­kai, kad Lie­tu­vo­je blo­gai, jis ga­li at­sa­ky­ti: tau vai­de­na­si? Pa­si­žiū­rėk, kaip su­tvar­ky­ti mies­tai, žmo­nės pui­kiau­siai ap­si­ren­gę, kiek ma­ši­nų. Ma­no at­sa­ky­mas la­bai pa­pras­tas: pa­va­žiuo­ki­te nuo Vil­niaus cent­ro 5 km į vie­tą, ku­ri va­di­na­si Vil­niaus oro uos­tas ir pa­žiū­rė­ki­te, kas ten vyks­ta: lie­tu­vai­čių mi­nios, ku­rios ke­liau­ja iš Lie­tu­vos.“

V. Radž­vi­lui kiek­vie­nas be rim­tos prie­žas­ties iš­va­žia­vęs žmo­gus yra vi­sos Lie­tu­vos pra­ra­di­mas.

„No­rint taip mąs­ty­ti, rei­kia tu­rė­ti tau­ti­nę są­mo­nę, ku­ri pa­ke­lia mąs­ty­mą į ki­tą su­vo­ki­mo lyg­me­nį, ku­rio es­mė nie­ko ne­ver­tin­ti ir ne­ma­tuo­ti sa­vo as­me­ni­ne ge­ro­ve. Iš­tau­ti­ni­mas, iš­vals­ty­bi­ni­mas tuo ir pa­si­reiš­kia, kad ne­pa­jė­gia­me su­si­telk­ti, kad te­su­ge­ba­me rink­tis in­di­vi­dua­laus iš­si­gel­bė­ji­mo stra­te­gi­ją.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, tuo Lie­tu­va ski­ria­si nuo Veng­ri­jos ir Len­ki­jos: šios ša­lys plūs­ta­mos dėl to, kad ne­no­ri bū­ti iš­si­vys­čiu­sių Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių eko­no­mi­ne ko­lo­ni­ja – jų vy­riau­sy­bės ap­mo­kes­ti­no už­sie­nio ban­kus.

V. Radž­vi­las sa­ko, kad per 50 me­tų Lie­tu­vo­je iš­siug­dy­tas ver­go men­ta­li­te­tas per da­bar­ti­nius 30 me­tų tik su­stip­rė­jo.

„To­dėl ne­rei­kia ste­bė­tis, kad nyks­ta­me, bet tai ne­reiš­kia, kad tu­ri­me keik­ti tik val­džią. Len­kai, veng­rai de­monst­ruo­ja, tu­ri tai, kas va­di­na­ma ko­lek­ty­vi­ne po­li­ti­ne va­lia. Mū­sų pro­tes­to for­mos: rau­do­ji­mas vir­tu­vė­se ar­ba ano­ni­mi­niai ko­men­ta­rai po­rta­luo­se.“

Nau­ja per­tvar­ka

V. Radž­vi­lo aki­mis, da­bar su­grį­žo 1988 me­tai. Lai­ko­tar­pis, kai by­rė­jo pa­sau­li­nė ko­mu­niz­mo sis­te­ma. Da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma. Jei pa­sau­li­nės ko­mu­niz­mo sis­te­mos cent­ras bu­vo So­vie­tų są­jun­ga, pa­sau­li­nės neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­mos cent­ras yra JAV.

Po­li­ti­ku, ku­ris pa­skel­bė da­bar­ti­nę per­tvar­ką, V. Radž­vi­las įvar­di­ja D. Trum­pą.

„Jis lai­ko­mas kvai­liu, šmei­žia­mas. Ne­sa­kau, kad yra to­bu­ly­bė, bet ly­giai taip pat ka­dai­se bu­vo puo­la­mas M. Gor­ba­čio­vas. D. Trum­pas pa­na­šiai, kaip ka­dai­se M. Gor­ba­čio­vas, su­pra­to, kad pa­sau­li­nės neo­li­be­ra­lios re­vo­liu­ci­jos pro­jek­tas, ku­rio va­ro­mo­ji jė­ga yra JAV, yra neį­gy­ven­di­na­mas. Pir­miau­sia to­dėl, kad at­si­ra­do to­kie ga­lios cent­rai, kaip Ki­ni­ja, dar svar­bes­nė prie­žas­tis – JAV ši­to pro­jek­to ne­ga­li pa­kel­ti dėl tų pa­čių prie­žas­čių, kaip so­vie­tai – neįs­ten­gia eko­no­miš­kai.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, šis per­vers­mas su­kė­lė „ne­re­gė­tą įsiū­tį vi­suo­se glo­ba­lis­tų sluoks­niuo­se“. Eu­ro­po­je ryš­kė­ja ten­den­ci­ja nu­trauk­ti san­ty­kius su JAV.

„Pa­pil­do­mas veiks­nys – vi­so­je Eu­ro­po­je pra­si­dė­jo tai, kas vy­ko de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je pas mus, pa­ki­lo tau­ti­nio vals­ty­bi­nio iš­si­va­da­vi­mo ban­ga. Va­di­na­mų­jų po­pu­lis­tų per­ga­lės Eu­ro­po­je reiš­kia, kad at­si­ra­do Są­jū­džio ana­lo­gai, ku­rie pa­sa­kė, kad ES, kaip glo­ba­lis­ti­nis pro­jek­tas, ku­ris tar­nau­ja ati­tin­ka­mai trans­na­cio­na­li­nėms kor­po­ra­ci­joms, mums ne­rei­ka­lin­gas.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo „ra­di­ka­li de­ši­nė“ yra ne po­li­to­lo­gi­nė sa­vo­ka, o eti­ke­tė. Ra­di­ka­lų, ekst­re­mis­tų eti­ke­tės bu­vo kli­juo­ja­mos ir są­jū­die­čiams.

Ne­pag­ra­žin­ta diag­no­zė

V. Radž­vi­las kons­ta­tuo­ja: ES jau da­bar de fac­to yra mi­ru­si. Pa­ly­gi­ni­mui pa­tei­kia So­vie­tų są­jun­gos pa­vyz­dį: po pu­čo Mask­vo­je nie­ko ypa­tin­go ne­be­vy­ko, nes vals­ty­bė bu­vo mi­ru­si dva­siš­kai ir po­li­tiš­kai. Su Eu­ro­pa, jo nuo­mo­ne, vyks­ta tas pa­ts ir spar­tė­jan­čiu grei­čiu: rin­ki­mai Šve­di­jo­je, lapk­ri­čio 11 die­nos Len­ki­jos re­fe­ren­du­mas.

„Es­mė – Len­ki­jos įsta­ty­mų vir­še­ny­bė prieš ES. Ši­tą jau ma­tė­me, kai 1988 me­tais es­tai pir­mie­ji pa­sa­kė, kad Es­ti­jos įsta­ty­mai yra vir­šes­ni už So­vie­tų są­jun­gos. Jei esi po­li­to­lo­gas, su­pran­ti, kad tai yra pa­bai­ga.“

Blo­gė­jant ES vir­šū­nių ir Ame­ri­kos san­ty­kiams, V. Radž­vi­las įžvel­gia des­pe­ra­tiš­kų mė­gi­ni­mų iš­si­gel­bė­ti ga­li­my­bę.

„To­dėl virš mū­sų pa­ki­bo nau­ja grės­mė, ku­rią vaiz­džiai įvar­dy­siu Mer­kel-Pu­ti­no pa­ktas. For­muo­ja­si Pa­ry­žiaus-Ber­ly­no-Mask­vos ašis, o tai reiš­kia, kad neiš­ven­gia­mas geo­po­li­ti­nių įta­kos zo­nų per­si­skirs­ty­mas. Tai reiš­kia, kad va­lan­do­mis Lie­tu­vo­je di­dė­ja ti­ki­my­bė, kad bū­si­me grą­žin­ti į Ru­si­jos įta­kos zo­ną, ne­bū­ti­nai tie­sio­gi­nės oku­pa­ci­jos for­ma.“

V. Radž­vi­las nu­ma­to, kad grei­čiau­siai bent pir­muo­ju lai­ko­tar­piu Lie­tu­vo­je tu­rės bū­ti Ru­si­jai drau­giš­ka vy­riau­sy­bė, bur­no­jan­tys prieš Ry­tų kai­my­ną bus nu­til­dy­ti. Ar tai baig­sis tie­sio­gi­ne anek­si­ja, ar ne, priklau­sys nuo to, kaip klos­ty­sis ES rei­ka­lai – da­bar ga­li­ma tik spė­lio­ti.

„Kiek­vie­nu at­ve­ju mes at­si­du­ria­me pil­ko­jo­je zo­no­je. Ši­ta­me kon­teks­te rei­kia su­pras­ti ir vyk­sian­čius Pre­zi­den­to rin­ki­mus. Vyks­ta in­ten­sy­vios paieš­kos to­kio Pre­zi­den­to, ku­ris ši­tą pa­ktą pa­lai­min­tų ne­prieš­ta­rau­da­mas. Tu­rė­ki­te tai gal­vo­je“, – įspė­jo V. Radž­vi­las.

Jis at­krei­pė dė­me­sį, kad šiuo­lai­ki­nės ES pa­grin­di­niai po­li­ti­niai vei­kė­jai yra eu­ro­ko­mu­nis­tai. Bu­vęs Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Jo­se Ma­nue­liui Bar­ro­so bu­vo Por­tu­ga­li­jos kom­par­ti­jos ly­de­ris, Eu­ro­pos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rė Fe­de­ri­ca Mog­he­ri­ni – Ita­li­jos ko­mu­nis­ti­nio jau­ni­mo ly­gos, Ita­li­jos „kom­so­mo­lo“, pir­mo­ji sek­re­to­rė.

Pak­laus­tas, ar ne per daug pe­si­miz­mo, V. Radž­vi­las sa­kė, kad pro­fe­sio­na­lus po­li­to­lo­gas tu­ri dirb­ti sa­vo dar­bą taip, kaip tai da­ro gy­dy­to­jas, ne­pag­ra­žin­ti diag­no­zės.

„Pa­gal eko­no­mi­nius, so­cia­li­nius iš­si­vys­ty­mo pa­ra­met­rus, emig­ra­ci­jos mas­tus, mes esa­me ES ly­de­riais blo­gą­ja šio žo­džio pra­sme. Tai yra šal­tas, sau­sas fak­tas.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, tai, kad vers­li­nin­kai ma­siš­kai įsi­ve­ža dar­bo jė­gą, ro­do, kad esa­me iš­mirš­tan­ti vI­sume­nė. Prob­le­mos spren­di­mą to­kiu bū­du po­li­to­lo­gas va­di­na M. Sus­lo­vo pla­nu: Lie­tu­va bus, bet be lie­tu­vių.

Parengė Živilė Kavaliauskaitė.

„Šiaulių kraštas“