Vytautas Radžvilas. Visi genderizmo ideologijos priešininkai – tamsuoliai ir retrogradai?

Neketinau komentuoti savojo įrašo. Bet matau, kad tai yra prasminga. Be to, ta proga maloniai prašyčiau kuo plačiau juo dalintis. Be abejo, ne tam, kad tapčiau „žinomesnis” ar man svarbūs „patiktukai”. Šis įrašas, kaip jame tiesiai ir pasakyta, yra priverstinis. Jis atsirado tik iš didžiausios politinės būtinybės.

Tai yra būdas konkrečiu pavyzdžiu parodyti svarbiausią Lietuvos problemą. Ji taip pat įvardyta: naudojant „žingsnis po žingsnio” taktiką, atkuriamas totalitarinis valdymas nauja HORIZONTALIOJO TOTALITARIZMO forma. Kai bus galimybė, apie ją pakalbėsime plačiau.

Trumpai galiu pasakyti tik tiek, kad iš principo galimos dvi – vertikaliojo ir horizontaliojo – totalitarizmo formos. Pirmoji teoriškai pagrįsta Th. Hobbeso, antroji – liberalizmo „tėvo” J. Locke’o politinėje filosofijoje. Ji kur kas pavojingesnė, nes sunkiau atpažįstama. Apie jos atėjimą teko rašyti kiek anksčiau, nes buvo akivaizdu, kad ji jau šliaužia ir Lietuvos laukų link (ČIA, ČIA ir ČIA).

Šitoks totalitarizmas įsitvirtina vis sparčiau: JAV po rinkimų faktiškai tapo būtent šito tipo totalitarine šalimi. O norint nors kiek sėkmingiau grumtis su šitokiu totalitarizmu ir jį stabdyti, būtina sąlyga yra atpažinti, o tiksliau — iššifruoti jo viešąją politinę kalbą ir veikimo būdą grindžiančią pamatinę mąstymo struktūrą, kurios branduolį sudaro kai kurios esminės idėjos.

Visų jų ištakos – Marxo komunistinės revoliucijos doktrina. Keblumas čia tas, kad tos pačios idėjos gali būti įvelkamos į vis naujas, besikeičiančioms sąlygoms pritaikytas ir todėl patrauklias formas. O pasakant trumpai — įpakuojamos kitaip ir apklijuojamos jokio įtarimo nekeliančiomis etiketėmis. Tai paaiškina, kodėl taip sėkmingai jos užvaldo ne tik imuniteto neturinčias Vakarų, bet ir tų idėjų kuriamą tikrovę savo kailiu patyrusios komunistinėje vergijoje kentėjusios tautos.

Galbūt ryškiausias šios šliaužiančios taktikos veiksmingumo įrodymas – daugybė neabejotinai patriotiškų Lietuvos piliečių, noriai besisegančių „nezabudkę” ir neįtariančių nieko blogo. O daugelis tą pavojų nujaučiančių, deja, įstengia pasakyti tik tiek, kad Sausio 13-ąją kovojome su kitais ženklais. Tai teisinga, bet šito nepakanka.

Atidžiai perskaičius ,,kultūros darbo žmonių” raštą dėl P. Gražulio, tenka pripažinti, kad jis sukurptas itin profesionaliai. Tiesiog meistriškai, nes rašto esmė – ideologinis ir politinis kaltinimas nukrypimu nuo teisingų pažiūrų – taip sumaniai įvilktas į tą esmę slepiančią retoriką, kad gali suklaidinti daugybę nieko bendro su tais neokomunistais neturinčių žmonių.

P. Gražulis pasirinktas neatsitiktinai, ir čia jau galima įžvelgti klasikinį KGB’istinį braižą. O pasirinktas dėl vienos šiuo atveju labai svarbios charakteristikos, kurią švelniai pavadinkime … kaip?

Tegul bus – abejotinos moralinės savybės. Kodėl būtent dėl šios savybės jis yra toks vertingas ir patrauklus kaip pirmasis puolimo taikinys?

Ogi štai kodėl: net totalitariniai represyviausi režimai nemėgsta prisipažinti, kad jų sąlygomis nėra laisvės ir kad jie „tvarko” politinius priešininkus. Triuškinti moralinius degeneratus ir visuomenės atmatas – kur kas padoriau ir solidžiau. Kaltinimas amoralumu – tobulas būdas legitimuoti represijas. Štai kodėl ir A. Terleckas buvo teisiamas ne kaip sovietinio režimo priešas, o kaip banalus „socialistinės nuosavybės grobstytojas”. Šiuo atžvilgiu mielas Petras su savo išdaigomis – tiesiog dovana. Ant padėklo gulintis saldainiukas…

Jis yra neapsakomai vertingas vykdant šią operaciją ir dėl kitos priežasties: moraliniu požiūriu abejotinus šio personažo veiksmus suplakant su ideologiniais-politiniais kaltinimais kryptingai konstruojamas štai koks jau ne įasmenintas, bet apibendrintas tamsuoliško fanatiko-kovotojo su LGBT-moralinio išsigimėlio vaizdinys: visi genderizmo ideologijos priešininkai – ne tik pažangą ir žmogaus teises neigiantys tamsuoliai ir retrogradai, bet ir moraliniai pašlemėkai.

Nėra abejonės, kad ši samplaika labai paveiki: daugelis pasirašė kreipimąsi iš pasibjaurėjimo Gražulio „žygdarbiais”, tad moralinės paskatos veikė kaip jaukas, neleidęs pagalvoti, ką iš tiesų reiškia pritarimas politiškai susidoroti reikalaujančiam raštui.

Šis įvaizdis be galo pavojingas tuo, kad jis nukreiptas į ateitį ir bus net pasąmonės lygmeniu ekstrapoliuojamas ir taikomas visiems genderizmo ideologijos ir politikos priešininkams, nes jis skleidžia LGBT nekentėjo-moralinio pašlemėko aurą.

Toliau – esminė kreipimosi ištrauka, kurią nesunku išversti į sovietinių laikų smerkimo kalbą remiantis struktūrinių mąstymo analogijų principu ir nurodant konkrečias analogijas (trumpai – kursyvu):

Jo veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareigūnais, [ideologinės neapykantos pažangiajai visuomenei daliai išraiška net asocialaaus elgesio — smulkaus chuliganizmo pavidalu] nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, [akivaizdus priešiškumas naują ir šviesų gyvenimą kuriančių tarybinų žmonių idealams] deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendro su kultūros sąvoka [atgyvenusios klerikalinės, nacionalistinės ir reakcingos smulkiaburžuazinės šios mūsų visuomenės atplaišos pažiūros yra visiškai nesuderinamos su humanistine ir pažangia absoliučios tarybinės liaudies daugumos išpažįstama komunistine pasaulėžiūra]. Bet priešingai – skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei. [kurstytojiška ir ardomoji šio atskalūno veikla skirta sėti tarybinių žmonių protuose ir širdyse abejonės milžiniškais socialistinės visuomenės kūrimo laimėjimais ir skleisti netikėjimą kilniais komunizmo statybos idealais ir komunistinę entuziastingai kuriančios tarybinės liaudies šviesiu rytojumi].

Mūsų, menininkų, nuomone, šio Seimo nario idėjos neatitinka mūsų idėjų bei vizijos apie kultūrą.

[Mūsų darnus ir šaunus kolektyvas pareiškiame, kad šio mūsų tikrovės nekentėjo ir juodintojo ekstremistiniai išpuoliai ir šmeižikiškos kalbos yra svetimi mūsų, kaip tarybinių žmonių pasaulėžiūrai ir giliausiems įsitikinimas, griežtais smerkiame šio atskalūno ir pašlemėko ilgametę antitarybinę veiklą ir manome, kad jam ne vieta ne tik mūsų kultūroje – šis garbingą tarybinio žmogaus vardą šlykščiais išpuoliais žeminantis ir diskredituojantis niekingas ir apgailėtinas padaras turėtų būti patikimai izoliuotas nuo visuomenės]. Gražulis netinkamas būti kultūros komiteto nariu dėl kompetencijos, išprusimo, išsilavinimo, asmeninės kultūros stokos ir įvaizdžio, kurį daugelį metų kuria viešojoje erdvėje.