Vytautas Radžvilas. Visko pradžia – laisvas žodis (viešo laiško Prezidentui komentaras)

Nėra ko slėpti. Rašant šią antraštėlę mintyse iškilo pamatinio mūsų civilizacijos teksto eilutė: PRADŽIOJE BUVO ŽODIS. Išlaisvinti žodį – toks yra pirmutinis šių dienų Lietuvos visuomenės uždavinys.

Prieš trisdešimt penkerius metus nomenklatūrinių privilegijų neturėjusi tautos dalis kasdien buvo priversta grumtis su nepritekliais. Tačiau į Sąjūdį pakilome ir telkėmės pirmiausia reikalaudami laisvo žodžio. Teisės netrukdomai sakyti TIESĄ.

Šią teisę atsikovojome. Tačiau neilgai trukus vėl praradome. Didele dalimi todėl, kad laisvo žodžio nebranginome, nesaugojome ir negynėme. O juk Lietuvoje niekur nepranyko tie, kurie daugiau kaip pusę amžiaus smaugė laisvą mintį ir žodį. Tik kuriam laikui jie pasitraukė šešėlį. Ir laukė savo valandos, kad galėtų vėl išlįsti į dienos šviesą ir tęsti savo niekingą darbą.

Budrieji „ideologinio tyrumo“ sargai – visi tie propagandininkai ir cenzoriai, partijos ir komsomolo aktyvistai su fanatiškomis liepsnelėmis akyse – nepastebimai atkuto ir atvirai ėmė kelti galvas apie 2010 metus, įpusėjant pirmajai D. Grybauskaitės kadencijai.

Kėlė galvą naujas – sumodernintas, įvilktas į „europinių vertybių“ žodyno rūbą – „politkorektiškas“ totalitarizmas. Apie tai parašęs ir įspėjęs, tada dar likau daugelio nesuprastas, kartais ir pašiepiamas.

Šio atgimstančio totalitarizmo esmė ir taikiniai pasirodė esą tie patys. Sovietinio totalitarizmo girnos negailestingai malė Tikėjimą gynusius krikščionis ir svajonės atkurti okupantų sunaikintą valstybę neišsižadėjusius Lietuvos patriotus. Tačiau lyg ir atkurtoje valstybėje gaivinamo neototalitarizmo taikiniai ir aukos keistai yra tie patys. Jų sąrašą papildė nebent prigimtinės šeimos šalininkai ir gynėjai.

Karo Ukrainoje fone įsibėgėjanti „neteisingai mąstančių“ persekiojimo ir ujimo praktika verčia itin susimąstyti ir kelti rimtus klausimus, ko iš tikrųjų buvo ir yra siekiama. Mat žvelgiant retrospektyviai, ji vis labiau atrodo panaši į atsargesnę ir švelnesnę, negu vykdomas Ukrainoje, ir pačios Lietuvos išankstinio „denacifikavimo“ versiją.

Vargu ar paprastas atsitiktinumas yra tai, kad panašiai kaip regime doc. J. Mažylės ir V. Savukyno atvejais, persekiojimo taikiniais tampa, yra brutaliai užčiaupiami, ujami ir iš viešosios erdvės bei akademinės sferos stumiami būtent patriotiškiausi, stipriausią tautinę ir valstybinę savimonę turintys žmonės.

Ką reiškia daugiau kaip dešimtmetį trunkantis tokių ne tik itin kvalifikuotų, bet ir Lietuvos valstybei besąlygiškai lojalių piliečių kryptingas išstūminėjimas iš nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbių viešojo gyvenimo ir profesinės veiklos sričių? Ar dangstantis „europinių vertybių“ įtvirtinimo širma, nebuvo ir nėra nuosekliai ir metodiškai purenama kuo palankesnė dirvą dar vienam „išvaduotojų iš Rytų“ žygiui į Lietuvą? Ar tikrai nesiekiama, kad jie mūsų šalyje rastų ištautintą ir išvalstybintą, pakrikusią ir neįstengiančią valingai priešintis visuomenę?

Su prof. A. Vaišvila tikimės, kad mudviejų atviras laiškas šalies vadovui dėl Lietuvoje vykstančio ideologiškai ir politiškai motyvuoto piliečių persekiojimo sulauks Prezidento dėmesio. Tegul jis bus ir priminimas, kad atėjo laikas stoti į principinę kovą už laisvą žodį. Kaip stojome tada, prieš trisdešimt penkerius metus.

prof. Alfonso Vaišvilos ir mano viešas laiškas Prezidentui dėl persekiojimo už pažiūras Lietuvoje vakar publikuotas DELFI

Vytautas Radžvilas ir Alfonsas Vaišvila. Dėl persekiojamų už pažiūras piliečių ir jų persekiotojų atsakomybės

(Atviras laiškas Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai)

Plataus atgarsio žiniasklaidoje ir visuomenėje sulaukęs mėginimas VU Komunikacijos fakultete susidoroti su doc. Jolanta Mažyle, o LRT – su žurnalistu Virginijumi Savukynu akivaizdžiai atskleidė iki šiol slepiamą arba dirbtinai nureikšminamą viešą paslaptį – Lietuvoje plinta ir vis labiau įsitvirtina „vienos tiesos“ režimas. Lietuvos piliečiams vis atviriau primetinėjamos privalomos išpažinti „politiškai korektiškos“ pažiūros ir vertybės. Nuolatiniu reiškiniu tampa „neteisingų pažiūrų“ cenzūravimas įvairiose viešojo gyvenimo srityse. Ideologiniais bei politiniais motyvais grindžiamas ,,neteisingai mąstančių“ asmenų persekiojimas už „nukrypimus“ nuo „politinio korektiškumo“ standartų pradedamas traktuoti kaip normali praktika. Šią represyvią praktiką siekiama įteisinti nuolatiniais mėginimais priimti vis naujus piliečių teises ir laisves siaurinančius teisės aktų papildymus ir pataisas.

Būtina pabrėžti, kad net pradėjus kilti į viešumą skandalingiems faktams apie mėginimus susidoroti su piliečiais dėl jų pažiūrų, iki šiol vengiama pripažinti, kad plintanti cenzūra ir politinis persekiojimas yra fundamentali valstybės problema, kelianti grėsmę formaliai dar nepanaikintai demokratinei santvarkai. Ši problema net nėra adekvačiai įvardijama. Doc. J. Mažylės persekiojimas viešojoje erdvėje vadinamas „mobingu“, tokiu įvardijimu nuslepiant esminį skirtumą tarp asmeninio ar profesinio įstaigos darbuotojų konflikto ir politinių priežasčių nulemto moralinio ir psichologinio terorizavimo.

Cenzūros ir persekiojimo dėl pažiūrų atgijimo mastą ir jo keliamą pavojų ypač iškalbingai liudija aplinkybė, kad pagrindiniais šių represyvių praktikų gaivinimo iniciatoriais ir vėliavnešiais tapo VU ir LRT – institucijos, kurias jų prigimtis ir misija įpareigoja būti laisvos kritiškos minties saugotojomis ir laisvo žodžio skleidimo židiniais.

Dėl persekiojimo už pažiūras

LRT Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Etikos kontrolierė (Kontrolierė), reaguodama į anoniminį skundą, nubaudė LRT programų vedėją V. Savukyną už tai, kad šis 2022 m. rugsėjo 30 d. savo feisbuko paskyroje paskelbė teisingumo ministrę Eweliną Dobrowolską kritikuojantį įrašą. Atkreipiame dėmesį, kad kritikuoti valdžios veiksmus bet kuriam asmeniui teisę suteikia Konstitucijos 25 str., o žurnalistui – ir Lietuvos Respublikos informavimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis. Nepaisydama šių teisių, Kontrolierė paskelbė, kad V. Savukynas pažeidė LRT žurnalistų etikos kodeksą, nes jame nurodyta (12 str.), kad žurnalistai negali išskirti ar akcentuoti nei vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos, kad skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos. Kontrolierė pasiūlė skirti V. Savukynui nuobaudą ir įpareigojo pastarąjį pašalinti iš savo paskyros minėtą įrašą.

Kontrolierės sprendimas atskleidė, kad LRT administracija, kurią LRT įstatymo 3 str. 1 dalis įpareigoja stiprinti demokratiją, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, toleruoti laidose įvairias pažiūras ir įsitikinimus, yra įsteigusi sau pavaldžią kitaminčių žurnalistų persekiojimo instituciją. Tai įrodo Kontrolierės veiklos nuostatų punktai: 9 p. 5 papunktis; 16; 21; 23; 25 ir 29 punktai (Kontrolierius privalo vykdyti Generalinio direktoriaus pavedimus, Kontrolieriaus pareigų vykdymas finansuojamas Generalinio direktoriaus nustatyta tvarka, Kontrolierius privalo atsakyti į Generalinio direktoriaus pateiktus klausimus, Kontrolieriaus siūlymai, išvados negali būti viešinami be Generalinio direktoriaus sutikimo ir kt.).

Taip pat paaiškėjo, kad Kontrolierės darbo metodai yra panašūs į liūdnai pagarsėjusios sovietmečio „Troikos“ metodus – posėdyje sprendžiant dėl V. Savukyno galimai padarytų kodekso pažeidimų, dalyvavo trys LRT administracijos padalinių vadovai, konstatavę pastarojo kaltę (LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas Gytis Oganauskas, LRT Teisės ir vindikacijos skyriaus vadovė Lina Joskaudaitė-Dmitrijeva, LRT radijo departamento naujienų tarnybos vadovė Dovilė Javinskaitė).

Ypač svarbu, kad Kontrolierė nenustatė, kuo paskelbta V. Savukyno informacija yra susijusi su kitų interesų grupių įtaka ir kokiu būdu žurnalistas gali atsiriboti nuo savo nuomonės asmeninėje feisbuko paskyroje. Vadovaujantis tokia logika, visi LRT žurnalistai privalo panaikinti savo asmenines paskyras socialiniuose tinkluose, antraip jie anksčiau ar vėliau pareikš savo asmenines nuomones ir taps LRT etikos kodekso pažeidėjais. Akivaizdu, jog tai prieštarauja ne tik konstitucinei asmens įsitikinimų ir minties laisvei, bet ir protingumo kriterijams.

Kita vertus, kad Kontrolieriaus institucija įsteigta ir naudojama susidoroti su kitaminčiais žurnalistais, patvirtina aplinkybė, jog draudimai kritikuoti valdžios pareigūnus (išskirti ar akcentuoti kurią nors politinę organizaciją, skelbti savo asmenines pažiūras kurios nors interesų grupių naudai) yra taikomi selektyviai – jie netaikomi kitiems LRT darbuotojams, pavyzdžiui, Ritai Miliūtei, Indrei Makaraitytei ar kitiems. Kai kuriems jų suteikiama teisė skelbti savo asmenines nuomones ne tik feisbuko paskyrose, bet ir LRT laidose, leidžiant asmeniškai, netgi neadekvačiai, kritikuoti politines partijas ar visuomenines organizacijas, viešai skatinti neapykantą kitaminčiams (prigimtinės šeimos šalininkams, pokario rezistencijos puoselėtojams, marksistinės genderizmo ideologijos kritikams ir kt.). Tad neabejotina, kad viešai neapykantą visuomenėje kurstančių LRT žurnalistų veikla, atitinkanti dabartinės valdžios lūkesčius naikinti Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę, nekėlė ir nekels Kontrolierės susidomėjimo, bent jau kol LRT vadovaus dabartinė jos administracija. Ši demonstratyvi LRT administracijos ir jai pavaldžios Kontrolierės laikysena skirtingų žurnalistų atžvilgiu yra akivaizdus ir nepaneigiamas LRT darbuotojų diskriminavimo pavyzdys (Konstitucijos 29 str. nustato, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu).

V. Savukynas nesutiko su jam Kontrolierės skirta nuobauda ir kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas ją panaikinti. Tačiau Taryba paliko ją galioti. Tarybos pirmininkas Eugenijus Valatka teisino priimtą sprendimą kritikos dėmesio nevertu argumentu, neva žodžio laisvė nėra absoliuti. Tačiau Konstitucijos 25 str. nustato, jog žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši laisvė gali būti ribojama įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Šiame straipsnyje nustatyta, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.“ Iš to akivaizdu, kad nei LRT Taryba, nei jos nekompetenciją mėginęs pridengti E. Valatka, nėra susipažinę su minėta Konstitucijos nuostata – išsakydamas savo nuomonę V. Savukynas neskleidė tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, nekurstė prievartos bei diskriminacijos, neskleidė šmeižto ir dezinformacijos, t. y. jo nuomonė neturėjo ir neturi nusikalstamos veikos požymių. Atitinkamai žurnalisto pareikšta įstatymų nepažeidžianti asmeninė nuomonė negali būti baudžiamosios sankcijos objektu, todėl minėta LRT kodekso nuostata turi būti nedelsiant panaikinta.

Labiausiai nerimą kelia tai, kad šioje svarbiausioje valstybės informavimo ir visuomenės telkimo institucijoje taikoma totalitarinio visuomenės valdymo ir bauginimo praktika bei metodai vis plačiau yra perkeliami į kitas valstybės valdymo ir mokslo įstaigas.

Dėl persekiojimo Vilniaus universitete

Vien už dalyvavimą televizijos laidoje „Sengirė“, kurią transliavo „Youtube OpTV“ kanalas, Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komitetas (Programos komitetas) 2023 m. pradžioje nusprendė nubausti docentę, humanitarinių mokslų daktarę Jolantą Mažylę, analogiškai inicijuodamas studentų skundus ir kreipdamasis į VU Centrinę akademinės etikos komisiją (CAEK). Svarbiausia, kad J. Mažylės persekiojimą universitete inicijavo LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, veikianti Programos komitete socialinės partnerystės pagrindais.

Pažymėtina, kad VU CAEK jokių J. Mažylės pažeidimų nenustatė, kaip ir nenustatė jų Visuomenės informavimo etikos komisija. Bet, nepaisant paminėtų institucijų išvadų, nei VU administracija, nei Komunikacijos fakulteto vadovybė nematė reikalo atsiprašyti šios mokslininkės ir juolab užkardyti panašių persekiojimo dėl pažiūrų veiksmų universitete. Priešingai, VU Programos komiteto nariai (išskyrus pirmininką Andrių Gudauską ir dar vieną narę) skundu kreipėsi į VU Komunikacijos fakulteto dekanę, fakulteto tarybą, VU rektorių R. Petrauską bei VU CAEK, teigdami, esą J. Mažylė neteisėtai paviešino Programos komiteto posėdžių garso įrašus, kuriuose J. Mažylės skundėjai svarstė pastarosios tariamus etikos pažeidimus. J. Mažylės pjudymo organizatoriai ir iniciatoriai (Skundėjai) ciniškai apgailestauja, kad minėti garso įrašai atskleidžia jų tapatybę, t. y. įrašuose minimi Skundėjų vardai, pavardės, pareigos, rodomi jų pasisakymai. Tarp pastarąjį skundą pasirašiusiųjų vėlgi ta pati skundų iniciatorė – LRT vadovė M. Garbačiauskaitė-Budrienė bei dar 4 LRT darbuotojai, kurie kartu yra ir minėto komiteto nariai. Skundėjai ciniškai reikalauja VU administraciją imtis priemonių prieš mokslininkę J. Mažylę už jų tapatybės paviešinimą. Jų teigimu, perfrazuojant mintį, jei J. Mažylė nebus nubausta, Skundėjai ateityje negalės nevaržomai ir nebijodami dalyvauti VU organų veikloje (toliau rašyti skundus reikalaudami persekioti kitaminčius).

Persekiojimų už pažiūras idėjinės šaknys ir ankstesnės praktikos

LRT vykstančio žurnalisto V. Savukyno ir VU tęsiamo doc. J. Mažylės persekiojimo aplinkybės ir naudojami susidorojimo metodai yra lengvai atpažįstami kiekvienam SSRS okupaciją išgyvenusiam ir komunistinio totalitarinio režimo realijas prisimenančiam Lietuvos gyventojui. Šių dienų Lietuvoje atgimstančio kitaminčių persekiojimo idėjinis pagrindas faktiškai yra tas pats – į sumodernintą žodyną įvilktos, SSRS oficialiai įtvirtintos komunistinės „nesutaikomos klasių kovos“ ir „klasinio budrumo“ doktrinos. SSRS diktatorius Josifas Stalinas skelbė, jog „svarbiausias kiekvieno bolševiko bruožas turi būti sugebėjimas atpažinti partijos priešą, kad ir kaip jis būtų užsimaskavęs“. Būtent „demaskuoti“ priešams buvo naudojami anoniminiai skundai (rus. donosy). Jų pagrindu režimui neįtinkantys žmonės buvo įkalinamai, tremiami į Sibiro lagerius ir baudžiami mirties bausme. Ši praktika plačiai paplito ir sovietų okupuotoje Lietuvoje – sufabrikuotais „darbo žmonių“ laiškais komunistų partijai buvo smerkiami režimui neįtinkantys iškilūs rašytojai, mokslo ir kultūros darbuotojai. Remiantis tokiais skundais iš Vilniaus (tuo metu V. Kapsuko) universiteto buvo pašalinti mokslininkai Tadas Petkevičius, Tadas Zaleskis, Vosylius Sezemanas, Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė, Vladas Jurgutis, Petras Šalčius, Antanas Žvironas, ir kiti. Ypatingas vaidmuo susidorojant su iškiliausiais mokslininkais ir dėstytojais buvo skiriamas „politiškai budriam aktyvui“ – paprastai mažaraščiams, savo „proletarine kilme“ besipuikavusiems studentams. Šis į „pažangos vėliavnešių“ ir „komurudnizmo kūrėjų“ avangardo vaidmenį pretendavęs aktyvas kovą su „atsilikusiais ir reakcingais“ dėstytojais, vadintais tamsios buržuazinės praeities atgyvenomis, laikė KPSS patikėta ideologine misija, kur kas svarbesne negu pareiga sąžiningai ir stropiai studijuoti siekiant tikrų mokslo žinių.

Tačiau Lietuvoje atgimstantis kitaminčių persekiojimas ir susidorojimo su jais praktika įgijo ir naujų bruožų. SSRS totalitarinio režimo kritikai buvo persekiojami atvirai įvardijant juos ideologiniais ir politiniais sovietinės liaudies priešais, nukrypstančiais nuo „generalinės KPSS linijos“ ir siekiančiais sugriauti „teisingiausią pasaulyje“ sovietinę santvarką. Šių dienų Lietuvoje ideologinis ir politinis persekiojimų dėl „neteisingų“ pažiūrų pobūdis yra maskuojamas dangstant jį tariamų etikos pažeidimų širma. Tai daroma sąmoningai trinant ribą tarp nusižengimų asmeninio ir profesinio elgesio normoms ir jų niekaip nepažeidusių asmenų veiksmų, kuriuos vengiama atvirai įvardyti esant nukrypimais nuo „politkorektiškai“ privalomų kalbėjimo ir elgesio ideologinių standartų. Kelia nerimą Lietuvoje ryškėjančios sovietmečiui nebūdingos kitaminčių persekiojimo akademinėje bendruomenėje ypatybės. Okupacijos laikotarpiu „nepatikimų“ dėstytojų ir studentų ujimo bei smerkimo kampanijas inicijuodavo nurodymus „iš viršaus“ gavęs palyginti negausus „pažangus aktyvas“. Dauguma studentų bjaurėdavosi valdžiai tarnaujančiais skundikais ir tik bijodami represijų kaip pasyvūs stebėtojai dalyvaudavo kolektyvinio „atskalūnų“ smerkimo spektakliuose. Mūsų dienomis, kai nėra okupacijos laikotarpiu egzistavusių represinių struktūrų keliamos grėsmės, beveik 100 VU Komunikacijos fakulteto studentų savanoriškai įsitraukė į neišmatuojamai juos savo erudicija ir profesinėmis žiniomis pranokstančios doc. J. Mažylės moralinio ir psichologinio terorizavimo kampaniją. Toks gėdingas akademinės bendruomenės narių elgesys, persekiotojų skaičiumi ir cinizmu pralenkiantis sovietmečio komsomolo aktyvo siautėjimą, yra aiškus ir grėsmingas požymis, jog Lietuvos aukštosiose mokyklose yra kryptingai ugdoma ir dideliu mastu spėta suformuoti nauja ideologinių fanatikų ir oportunistų karta. Tokie nesugebantys savarankiškai mąstyti ir pasiruošę sunaikinti kiekvieną jiems „įtartiną“ moraliai ir intelektualiai pranašesnį asmenį turi būti tiksliai įvardyti – tai yra pokario komsomolo aktyvo pamaina, arba šių dienų Lietuvos chunveibinai.

Būtina pabrėžti, kad mėginimai susidoroti su VU darbuotoja J. Mažyle ir žurnalistu V. Savukynu yra tik pirmą kartą plataus atgarsio sulaukusios, bet iš tiesų daugiametės ir spėjusios įsišaknyti diskriminavimo ir persekiojimo praktikos naujausios apraiškos. Vienos tiesos režimo ir su juo susijusio piliečių diskriminavimo ir persekiojimo ideologiniu ir politiniu pagrindu požymiai pradėjo ryškėti jau Dalios Grybauskaitės pirmosios prezidentinės kadencijos metu. Šalies žiniasklaidoje dažnėjo grynai propagandinių straipsnių, savo dvasia, turiniu ir dideliu mastu net klijuojamomis etiketėmis iš esmės niekuo nesiskiriančių nuo LTSR laikų „Tiesos“ ir „Komjaunimo tiesos“ tekstų, kuriais būdavo inicijuojamos „socializmo ir liaudies priešų“ demaskavimo ir idėjinio triuškinimo kampanijos. Ši tendencija išryškėjo ir akademinėje sferoje. Jau 2012 m. pasirodė pirmieji straipsniai, kuriuose dalykišką ir konstruktyvią mokslinę diskusiją ir kritiką pakeitė Nepriklausomybės laikotarpiu spėtas primiršti neargumentuotas, sąmoningai iškraipantis išsakytus teiginius, sovietinio stiliaus niekinančias ir šmeižikiškas etiketes klijuojantis „pasislėpusių priešų ir kenkėjų“ puolimas.

VU rektoriumi tapus Artūrui Žukauskui svarbiausia šalies aukštoji mokykla faktiškai buvo atblokšta į sovietinius ideologinės vienmintystės ir persekiojimų dėl pažiūrų laikus. Vėl atsisakant nuo 1990 m. atkurto akademinės mokslo ir studijų laisvės principo, užsimota įtvirtinti vienos ideologijos dominavimą ir pradėta susidoroti su „nukrypstančiais nuo tiesos“ dėstytojais. Analogiški poslinkiai įvyko LRT generaline direktore tapus M. Garbačiauskaitei-Budrienei, kuriai vadovaujant visų mokesčių mokėtojų išlaikomas, bet neskaidriai valdomas nacionalinis transliuotojas buvo paverstas ideologiniu-propagandiniu kelių „politiškai korektiškų“ partijų ruporu. LRT faktiškai buvo įtvirtinta neoficiali cenzūra. Laidose išnyko nuomonių įvairovė, nes jose leidžiama dalyvauti tik iš anksto atrinktiems dalyviams arba, imituojant pažiūrų pliuralizmą ir įvairovę, į jas pakviečiamiems nepageidaujamiems dalyviams nesudaromos lygios sąlygos diskutuoti su oponentais ir netrukdomai išsakyti savo požiūrį. LRT eteris ir internetinis portalas, užuot buvę visuomenės telkimo ir švietimo, tautinės bei valstybinės sąmonės ir patriotinių nuostatų ugdymo erdve, tapo jos kiršinimo ir skaldymo įrankiais. Nuolatiniu reiškiniu virtusios atviros patyčios iš „nepažangiomis“ laikomų piliečių grupių savo mastais ir brutalumu net pralenkia LTSR radijuje ir televizijoje vykusį sistemingą praeities atgyvenomis ir sovietinės liaudies atskalūnais vadintų „buržuazinių nacionalistų“, „reakcingų klerikalų“ ar „religinių tamsybininkų“ niekinimą ir žeminimą. Net okupacijos laikais buvo neįsivaizduojamas chamiškas ir keliantis pasibjaurėjimą tokių LRT laidų vedėjų kaip R. Miliūtės elgesys su neįtinkančiais ir siekiamais žūtbūt sukompromituoti ir pažeminti laidų dalyviais, savo dvasia ir stiliumi labiau primenantis ne laidos vedėjo pokalbį su pakviestu pašnekovu, bet KGB rūsyje vykstančią tardomojo apklausą.

Kelia susirūpinimą ne tai, kad M. Garbačiauskaitė-Budrienė bei kiti sovietines totalitarines praktikas gaivinantys veikėjai inicijuoja kitaminčių persekiojimus, o tai, kad į šias praktikas bei ne kartą visuomeninių organizacijų išsakytus įspėjimus dėl šių praktikų keliamos grėsmės Lietuvos demokratinei santvarkai nereaguoja nei Seimo, nei Prezidento institucijos. Jau daugelį metų abejingai leidžiama anoniminiams skundikams savo skundus „institucionalizuoti“ bei skleisti skundimo „kultūrą“ į kitas valstybės ir valdžios įstaigas. Šitaip metodiškai naikinamos Konstitucijos garantuojamos piliečių teisės į žodžio ir įsitikinimų laisvę, o žmonių persekiojimai už pažiūras bei įsitikinimus paverčiami valstybės gyvenimo norma. Anoniminių įskundimų praktikos toleravimas leidžia teigti, jog praėjus keliems dešimtmečiams į nepriklausomą Lietuvą vėl grąžinami nusikalstami sovietmečio okupacinių struktūrų naudoti visuomenės bauginimo ir terorizavimo metodai, paneigiantys pagrindines piliečių teises ir laisves bei konstitucinę valstybės sąrangą. Šie apgailėtini faktai leidžia teigti, jog Lietuva nebėra teisinė valstybė, o jos politinė santvarka sparčiai ritasi neototalitarinio režimo link.

Patiriantys diskriminaciją ir persekiojami dėl įsitikinimų ir pažiūrų Lietuvos piliečiai kol kas nepatenka į kalėjimus ir nėra siunčiami į priverčiamojo darbo lagerius ar tremtį, kaip kad buvo SSRS okupacijos laikais. Tačiau daugelis iš sovietinės okupacijos metais išgyventų patirčių sugrįžo. Šių dienų demokratine besivadinančioje Lietuvoje viešosios ir privačios įmonės ir įstaigos paskelbia besivadovaujančios niekaip su jų veikla nesusijusiomis „pažangiomis“ vertybėmis, kurias, gresiant pavojui netekti darbo, yra verčiami viešai išpažinti ir reklamuoti jų darbuotojai. Kaip ir SSRS komunistinio režimo laikotarpiu, prieš „neteisingai“ mąstantį ir kalbantį Lietuvos pilietį gali būti anonimiškai ,,iš aukščiau“ inicijuota ideologiškai motyvuota kolektyvinio persekiojimo ir ujimo kampanija. Pilietis gali būti moraliai ir psichologiškai terorizuojamas, būti marginalizuotas ir tapti visuomenės atstumtuoju, prarasti darbą ir pragyvenimo šaltinį, visuomeninį ir profesinį statusą, nuolatinio persekiojimo keliamos ilgalaikės įtampos gali smarkiai pakenkti jo fizinei ir psichinei sveikatai. Šie pavojai gresia kiekvienam išdrįstančiam laisvai ir kritiškai mąstyti Lietuvos žmogui. Galima drąsiai teigti, kad baimė patirti „švelniąsias“ politiškai korektiško režimo represijas yra ne mažesnė ar net didesnė negu kadaise visuomenėje tvyrojusi LKP ir KGB taikytų „moralinio ir psichologinio poveikio priemonių“ baimė.

Esame įsitikinę, kad būtina nedelsiant stabdyti vykstantį valstybės ir demokratijos pamatų griovimą ir šiuo atviru laišku kreipiamės į Lietuvos Prezidentą p. Gitaną Nausėdą, primindamas jo kaip Konstitucijos garanto pareigas ir kviesdami:

• aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinti, kad Lietuvoje kiek pakitusiomis formomis atgijo sovietinė kitaminčių persekiojimo „kultūra“, kuria yra dėsningai kuriamas ir palaikomas visuomenės supriešinimas ir sėjama tarpusavio neapykanta;
• pareikalauti, kad visose Lietuvos gyvenimo srityse būtų besąlygiškai ir nenukrypstamai vadovaujamasi Konstitucijos 25 str. įtvirtinta nuostata, kad „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“.
• Priminti, kad Konstitucija taip pat draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 31 str.);
• pripažinti, jog piliečiams ar net jų grupėms šios konstitucinės normos jau nebegalioja (nebetaikomos), o šalyje plintanti ir vis labiau įsitvirtinanti ideologinio ir politinio persekiojimo dėl įsitikinimų ir pažiūrų praktika ne tik griauna demokratijos pamatus, bet karo Ukrainoje sąlygomis kelia realią egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybės nepriklausomybei ir Tautos išlikimui;
• pripažinti, kad žmonių įskundimai ir jų toleravimas kyla iš nusikalstamų totalitarinių režimų prigimties ir yra jų skiriamasis bruožas; asmeniškai paraginti visuomenę nesitaikstyti su anoniminio Skundo instituto įtvirtinimu, viešai įsipareigoti dėti visas pastangas, kad nepriklausomoje Lietuvos valstybėje negrįžtų liūdnai pagarsėję okupacinės administracijos taikyti visuomenės bauginimo ir terorizavimo metodai;
• ryžtingai imtis ginti piliečių konstitucinę žodžio ir įsitikinimų laisvę, pirmiausia viešai pareikšti savo poziciją šiame Memorandume paminėtais klausimais – kitaminčių persekiojimo toleravimas bus laikomas pavojingu valdžios ir viešųjų bei privačių įmonių ir įstaigų vadovų / administracijų neveikimu, keliančiu grėsmę nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės išlikimui;
• pareikalauti, kad anoniminiai Skundėjai būtų laikomi Rusijos vykdomo hibridinio karo prieš nepriklausomas suverenias valstybes dalyviais – „naudingais idiotais“, talkinančiais agresorei supriešinti ir silpninti nepriklausomos Lietuvos visuomenę;
• imtis realių politinių ir teisinių veiksmų, kad kitaminčių persekiojimas Lietuvoje įstatymiškai būtų prilygintas SSRS okupacijos laikais vykusiems analogiškiems persekiojimams, o persekiojimų iniciatoriams ir organizatoriams visose valstybinėse, viešosiose ir privačiose įstaigose būtų sudarytos nepakenčiamos sąlygos įgyvendinti savo kėslus;
• inicijuoti teisės aktų pataisas ir papildymus, kuriais būtų aiškiai atskirti etiniai asmenų nusižengimai nuo jais dangstomų ideologinių ir politinių kaltinimų bei persekiojimų ir numatyta teisinė atsakomybė už tariamai etiniais motyvais maskuojamą persekiojimą dėl vertybinių nuostatų ir pažiūrų bei įsitikinimų;
• pripažinti, kad asmenų persekiojimas dėl pažiūrų ir įsitikinimų neturi senaties ir kreiptis į visų Lietuvos įmonių ir įstaigų vadovus bei administracijas, raginant tirti jose buvusius arba esamus darbuotojų persekiojimo ir susidorojimo su jais atvejus, viešai paskelbiant atliktų tyrimų išvadas;
• paraginti VU rektorių, Senatą ir Tarybą įvertinti Komunikacijos fakulteto administracijos, Žurnalistikos bakalauro programos komitetų narių ir kolektyvinius skundus pasirašinėjančių studentų vaidmenį bei atsakomybę dėl doc. J. Mažylės persekiojimo ir nedviprasmiškai išsakyti savo poziciją dėl buvusio rektoriaus A. Žukausko pradėto universiteto ideologizavimo ir susidorojimų dėl pažiūrų praktikos;
• kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų nedelsiant ištirta, ar LRT generalinės direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės veiksmai persekiojant VU doc. J. Mažylę ir žurnalistą V. Savukyną yra suderinami su Direktorės einamomis pareigomis, ar jie galimai nėra baudžiamojo nusikaltimo požymių turintis piktnaudžiavimas įgaliojimais, suteikiantis teisinį pagrindą neleisti jai dalyvauti konkurse LRT generalinio direktoriaus pareigoms užimti;
• sudaryti reprezentatyvią ir kvalifikuotą visuomeninę Komisiją prie LR Prezidento persekiojimą dėl pažiūrų patyrusių piliečių pareiškimams ir skundams tirti, analogišką Sąjūdžio laikais sovietinio režimo persekiojimus patyrusių politinių kalinių ir tremtinių skundus tyrusiai Komisijai;
• pareikalauti LRT tarybą panaikinti LRT Etikos kodekso nuostatas, ribojančias Konstitucijos 25 str. nustatytas laisves dėl asmens teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Skaitykite daugiau: www.delfi.lt/news