Lietuvoje dar yra išlikę pavieniai, o gal kaip tik pamažu randasi ir gausėja autoriai, suvokiantys, kas iš tiesų yra politika ir tikroji – dvasinė, moralinė ir politinė – asmens laisvė. Tai puikiai suvokė ir žinojo senovės graikai. Jų būtį grindžiusi klasikinė politikos samprata nuostabiai aiškiai išdėstyta Platono ir Aristotelio veikaluose.
Dalyvauti politiniame gyvenime tvarkant viešuosius reikalus graikams buvo gyvenimo norma ir savaime suprantama kiekvieno piliečio pareiga. Vengiantys dalyvauti politiniame gyvenime ir besidomintys tik buitiniais šeimos ir ekonominiais namų ūkio reikalais piliečiai buvo laikomi apgailėtinais savanaudžiais ir niekinami. Jie buvo vadinami idiotes (ΙΔΙΩΤΕΣ) – laikomi tik privačiais reikalais besirūpinančiomis varganomis būtybėmis, nes, turėdami piliečio teises, bet jomis nesinaudodami dėl siauraprotiško egoizmo, patys išsižada savo žmogiškojo orumo savanoriškai pasiversdami dvasios vergais.
Graikai ir jų didieji politiniai mąstytojai nemanė, kad tikrasis politinės laisvės turinys ir aukščiausias jos įprasminimas yra piliečio „laisvė“, sočiai prisikimšus pilvą, atliekamu nuo šio pagrindinio rūpesčio laiku gulinėti pievelėje ant žolytės ir vaikštynėmis mankštinti šunelius. Tokią „padykinėjimo“ ir „prasiblaškymo“ laisvę jie maloningai suteikdavo ir savo vergams. Tačiau būtent dėl šios priežasties iš esmės laikė juos tik fizinį žmogaus pavidalą turinčiais menkais padarais – savotiškais gyvūnžmogiais.
Asmens mintis perteikiantys žodžiai visada yra ir niekada nemeluojantis jo sielos veidrodis. Jis visada rodo tiesą. Šį kartą jis parodė didžiausią Lietuvos laisvės paradoksą ir atskleidė tikrąjį tautą ištikusios nelaimės mastą. Išklausęs „bunkerio“ kūrėjo žodžius apie laisvę Aristotelis akimirskniu pastebėtų šį paradoksą ir nedvejodamas jį įvardytų be aptakių žodžių. Jis pasakytų: Lietuva yra be galo keista šalis, nes joje paminklą Laisvei kuria ir ją rengiasi pašlovinti asmuo, kurio žodžiai liudija vergo sąmonę ir vergišką laisvės supratimą, nes šitaip mąstyti ir kalbėti tikrai laisvam žmogui ir piliečiui nedera ir gėdinga. Skelbia laisvę, kuri negali būti niekas daugiau, o tik vergo atsipalaidavimo ir vergiškų džiaugsmų bei malonumų piknikas.
Ir nereikia stebėtis, kad šitokiam ne piliečio, o tik vergo sąmonę liudijančiam paminklui žalią šviesą uždegė būtent „moderniojo“ meno vėliavnešio – ŠMC – surengtas konkursas. Reikalaujama „šiuolaikiško“, tai yra nupolitinto, paminklo. Ir čia Aristotelis su šypsena tartų: nieko nuostabaus: vergystė ir jos šlovinimas visada liks šiuolaikiški. Juk vergiškumas yra amžinai šiuolaikiškas žmogaus bruožas. Pasaulyje nėra buvę visuomenės ir valstybės, kurioje nebūtų prigimtinių, tai yra dvasios, vergų. Klausimas tik toks, koks yra laisvųjų ir vergų santykis ir jų įtaka viešiesiems reikalams. Kiek yra iš tiesų laisvų, tai yra politiškų ir pilietiškų, o kiek tik idioto sąmonę turinčių žmonių. Laisvos visuomenės ir valstybės yra tos, kuriose idiotes nėra dauguma ar bent jau nėra tokie galingi ir įtakingi, kad pajėgtų primesti savo vergiškus vaizdinius apie laisvę visai politinei bendruomenei ir net juos įamžinti groteskiškais paminklais.
Todėl šis straipsnis – ne tik apie buitinį politikos supratimą. Jame atskleidžiama pati konflikto dėl Lukiškių aikštės paminklo esmė. Šis konfliktas – dvasinis, moralinis ir politinis. Jo esmę galima apibendrinti vienu klausimu. Kas esame mes, šiandienos lietuviai: politinė laisvų ir orių žmonių – tikrų piliečių – tauta ar nupolitinta ir aklai trokštanti galutinai išsipilietinti ΙΔΙΩΤΕΣ banda? Ar mūsų laisvės horizontas yra tik idiotų laisvė? Ar sumenkome kaip žmonės ir piliečiai tiek, kad pajėgiame suvokti ir šlovinti tik tokią – niekingų vergų laisvę?
Ačiū Aukščiausiajam, kad pagal dalyvaujančiųjų rinkimuose procentą Lietuvoje gyvena daugiau LAISVŲ žmonių nei IDIOTŲ. Bet emigracija gali šį santykį pakeisti. Tą rodo pastarojo Seimo sudėtis. nes dabar sunku pasakyti ko daugiau jame :IDIOTŲ IR LAISVŲ žmonių .
Todėl apeliuodami, kad SEIMO priimtas sprendimas dėl Lukiškių aikštės atitiks tautos lūkesčius vargu ar pasiteisins. Vienintelis tautos valią išreiškiantis mechanizmas atitinkantis konstituciją yra referendumas. Matyt reiktų tokių klausimų sprendimą deleguoti LAISVĖMS žmonėms spręsti per rinkimus. Kadangi paminklai gali turėti lokalinę, regioninę, valstybinę reikšmę,tai jie būtų patvirtinami atitinkamo pobūdžio rinkimuose.
Visa bėda, kad mūsų demokratija vis dar vadovaujasi Komunistiniu demokratiniu centralizmu, kuris nieko bendro neturi su demokratija, kur visuomenei primetama aukčiausios valdžios iš viršaus valia. Ir šiuo atveju, kaip pritartume ar nepritartume vienai iš aponuojančių pusių, nebus atspindima tautos valia konstituciškai, sprendimas bus priimtas atskirų grupių ir primestas tautai.
Esmė ta, kad pas mus egzistuoja vertikaliosios demokratijos principas, bet ne horizontaliosios. Horizontaliosios demokratijos principu sprendimus priima bendruomenė ir juos deleguoja vykdymui aukšiausiai valdžios struktūrai, o vertikaliosios demokratijos metu sprendimai priimami aukščiausiame valdžios lygmenyje ir primetami visuomenei (prisidengiant demokratiškai išrinktais asmenimis).
ČIA IR YRA VISA PROBLEMA, KAD YRA SKIRUMAS, KAI SPRENDIMAI IŠDISKUTUOJAMI IR PRIIMAMI VISUOMENĖS, IR KAI JIE PRIIMAMI TAUTOS IŠRINKTŲJŲ.
J. Radovičiui: Bunkerį laikyti partizanų simboliu mažiausiai yra nesusipratimas
Taigi paminklo autorius viso labo norėjo įtikti partizanams. Kodėl Radžvilui tai nepatinka? Architektūrinis sprendimas netgi gan tradicinis – memorialas su stela. Ko Radžvilui dar reikia?
P.
Gerai pastebėta!