Stoviu čia — ir prieš akis iškyla ta pati aikštė. Būtent čia tą darganotą sausio vakarą siautė „Jedinstvos“ smogikų gaujos, kurios ketino pulti Lietuvos vyriausybės pastatą, kuris yra prieš mūsų akis. Tada jis buvo ten.
Šiandien žmonės dega laužus, dalijasi prisiminimais. Tai yra labai prasminga — ir vis dėlto būtų gerai, kad tomis valandėlėmis bent mintimis pamėgintume pakelti vidinį žvilgsnį į dangų ir pamatyti tuos, kurie galbūt iš ten žvelgia į mus.
Visus juos teko matyti gulinčius karstuose Sporto rūmuose; tai vaizdas, kuris niekada neišdils iš atminties. Ir vis dėlto jie nėra ir negyvena tik atmintyje. Mėginu įsivaizduoti pokalbį — ką jie mums pasakytų ir ko paklaustų.
Turbūt jie pasakytų: „Šalyje, už kurią mes kovojome, yra daug blogybių, skurdo, vargo. Bet apskritai, žvelgiant į šitą miestą, matome, kad jūs tvarkotės. Tas miestas sutvarkytas; jūsų žmonės gražiai apsirengę, važinėja prabangios mašinos. Mes ten žinome, kad jūs keliaujate po pasaulį, džiaugiatės tuo, kas vadinama gyvenimo džiaugsmais.
Taip, jūs visa tai turite ir vadinate tai laisve. Ir vis dėlto pasakykite: Ar jūs esate? Klausiame jūsų todėl, kad nesuprantame ir norime sužinoti, ką jūs manote: Ar iš tiesų žmonės, kurie neturi savo kalbos, neturi savo istorijos, iš tikrųjų net nebeturi savo atminties, nesugeba net šitoje aikštėje pastatyti Vyčio — ar jūs iš tiesų esat? Juk žmogus gimsta, auga, mokosi, dirba, augina vaikus, džiaugiasi įvairiais gyvenimo malonumais, galų gale eina į kapą. Bet ar šito pakanka, kad jis galėtų pasakyti, kad iš tiesų yra?“
Turbūt jie pasiūlytų pagalvoti ir su šypsena tartų: „Ne, nepakanka. Todėl, kad žmogus yra tas, kuris iš tiesų gali būti tik nuolatos save matuodamas. Norėdamas sužinoti, ar jis iš tiesų yra, jis privalo stovėti kažkieno akivaizdoje. Ir jis gali save matuoti ir vertinti pačiais įvairiausiais matais. Jis gali stovėti Dievo akivaizdoje, bet esama ir kitų didelių dalykų, kurių akistatoje galima atsistoti.“
Manau, kad jie tokiame pokalbyje tiesiog priverstų prisiminti, kad jie galbūt yra tas matas, su kuriuo galime lygintis ir save vertinti. Juk iš tikrųjų šitie žmonės visam laikui nustatė, kuo mes privalome stengtis būti. Kas gali būti svarbiau, kol esame šitoje žemėje, negu lygiuotis į pačius didžiausius. Nors kiek stengtis prilygti jų šlovei.
Ir turbūt jie pasakytų: „Mes tą lemtingą vakarą galvotrūkčiais lėkėme prie Seimo, lėkėme prie Televizijos bokšto ir atlikome savo pareigą. O ką darote jūs? Jūs iš tikrųjų randate laiko daugybei dalykų. Bet vis dėlto ar jums yra brangūs ir svarbūs dalykai, meilę kuriems prisiekinėjote?
Jūs sakote, kad jūs gerbiate ir mylite savo kalbą. Vertinate ir prisimenate savo istoriją, didžiuojatės savo tėvyne ir esate pasiruošę ginti valstybę. Bet juk ką padarėte, kad tie dalykai, kurie mums stebint nyksta, vis dėlto išliktų? Ar iš tiesų galima sakyti, kad žmonėms yra svarbu tai, ko jie negina? Argi patys svarbiausi gyvenimo dalykai nėra tie, už kuriuos esame pasiruošę sumokėti pačią didžiausią kainą? Tokią kainą, kokią mokėjo jie? Manau, kad, kalbantis su jais, liktų vienintelis klausimas: ar mes sugebame padaryti tai, ką padarė jie?
Šventasis Augustinas yra pasakęs: „Žmogus yra toks, kokia yra jo meilė“. Šitoje žemėje, ko gero, jie turėtų teisę pasakyti: „Žmogus yra toks, ką jis gina“. Todėl pagalvokime ir apsispręskime, ką vis dėlto mes esame pasiruošę ginti. Ir aiškus ir tvirtas atsakymas turbūt būtų tai, ko, būdami aukštai, jie laukia iš mūsų. Daugiau jiems turbūt nieko nereikia. Tuo tarpu mums reikia arba bent privalėtų reikėti būti tokiems kaip jie.
Laisvės gynėjų dienai skirto minėjimo Lukiškių aikštėje vaizdo įrašas:
