Autorius yra filosofas, politologas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, „Nacionalinio susivienijimo” pirmininkas.
Be ideologinių iliuzijų ir saviapgaulės vertinant dabartinę Lietuvos padėtį belieka pripažinti, kad prieita tokio paties moralinio ir politinio sąstingio bei santvarkos perpuvimo stadija, kokia buvo pasiekta okupacinio režimo laikais Sąjūdžio išvakarėse.
Neseniai paskelbtame interviu mėginau parodyti, kad tai yra prieš tris dešimtmečius vykusių įvykių – tuo metu priimtų sprendimų ir padarytų veiksmų – dėsningas ir neišvengiamas rezultatas. Tai, kas iš įpročio vadinama ,,Lietuvos valstybe”, yra savaime jau byrančio ją imituojančio statinio fasadas, kuris sugrius kaip kortų namelis vos pūstelėjus stipresniam geopolitinės audros gūsiui.
Didelė problema ir kartu nelaimė yra tai, kad tie prieš tris dešimtmečius užprogramavę pražūtingą paskelbtos valstybės raidos kryptį įvykiai ir procesai tebėra neapmąstyti. Viena vertus, sisteminiai propagandininkai skelbia – kaip ir anais laikais, – kad beveik milijoną žmonių praradusi Lietuva yra kaip niekad saugi ir klesti labiausiai per visą ilgaamžę savo istoriją. Kita vertus, matantys vykstantį tautos merdėjimą ir savaiminį valstybės irimą bei nuoširdžiai dėl to išgyvenantys žmonės vis dėlto iki šiol klausia savęs, kaip ir kodėl Sąjūdžio žygis baigėsi katastrofa tiesiogine to žodžio prasme. Ir neranda atsakymo.
Žodžio ,,katastrofa” nederėtų bijoti ir vengti. Dabartinės koalicijos vieneri valdymo metai nėra paprasta klaidų ar ,,nesąmonių” virtinė. Tos tariamos klaidos ar nesąmonės tik galutinai apnuogino tikrąją vadinamosios valstybės prigimtį. Lietuva yra pusiau kolonijinė teritorija, kurios einamuosius reikalus tvarko vietos administratoriai, aklai vykdantys iš svetur gaunamus nurodymus. Didžiąja dalimi ištautinta ir išvalstybinta – iš esmės beturinti tik etnokultūrinę, o ne politinę nacionalinę ir valstybinę — savimonę visuomenė yra dezorientuota ir pakrikusi. Nepasitenkinimą esama padėtimi ji kol kas įstengia reikšti tik stichiško ir politiškai neįprasminto bei neorganizuoto protesto formomis.
Žlugus valdančiajai koalicijai faktiškai nebūtų įmanoma suformuoti vyriausybės, galinčios prisiimti atsakomybę už krašto likimą. Taip yra todėl, kad vadinamosios ,,opozicinės jėgos” yra tos pačios sistemos dariniai, todėl iš principo neįstengtų vykdyti kitokios politikos. Nuo dabartinės jų politika skirtųsi tik detalėmis ir smulkmenoms, nes tikros valstybės vizijos jos taip pat neturi. Mirtinos ligos simptomus tik švelninanti ar maskuojanti politika po LVŽS valdymo priėjo savo galimybių ribas, nes ji iš principo neveda prie jokių sisteminių prieš tris dešimtmečius nulemtos šalies raidos ir jos krypties pokyčių. Skaitykite:
Vytautas Radžvilas. LVŽS patriotiškumo klausimu
Tokiomis aplinkybėmis vienintelis kelias — kuo skubiau išaugti iš pilietinio pasipriešinimo paauglystės ir žūtbūt pereiti į tikros politinės savivokos lygmenį. Viliuosi, kad šis pokalbis prie to prisidės ir bus nors nedidelis, bet vis šioks toks indėlis į pastangas dar kartą išsigelbėti paskutinę akimirką, kai, atrodytų, vilčių nebėra. Mums tai yra pavykę, todėl norisi galvoti: ,,o gal pavyks dar sykį?” Prašau pagal išgales dalintis laidos įrašu:
Vytautas Radžvilas. Sąjūdžio žlugimas: Lietuva neturi ateities vizijos
„Sąjūdžio žygis baigėsi katastrofa.” Aš manau, kad Sąjūdis atnešė laisvę, išlaisvino iš sovietinės okupacijos ir tuo labai džiaugiuose. Radžvilo pesimizmas neišmatuojamas. Bet pesimistai niekada nieko nesukūrė. Radžvilas nesiūlo nieko Lietuvos politikams, tik viską neigia. Tokie rašiniai tik kiršina tautą, kelia nerimą. Jų nevertėtų skelbti.
Gerb. Jonai, V. Radžvilas nėra pesimistas, jis yra labai įžvalgus ir perspėjantis. Pesimistas murma, narna, dejuoja ir nemato išeities. Jeigu Jums laisvė yra apiplėšti tautietį, tapti turtingu ir likti nenubaustu, jeigu Jums laisvė yra nevaržomos kelionės į užsienį, daug maisto ant stalo ir parduotuvėj skudurų, tai Jūsų labai gaila. Savo „laisvę” švęsdamas nematote, kad nebeturime valstybės- ėmė tokie „laisvi” žmonės ir ją išparceliavo.
Kas jau nebeturi Lietuvos valstybės, važiuokite į Rusiją, Putinas apsidžiaugs.
Jonas – nuobodus užsizombinęs „naudingas idiotas”
Labai ačiū gerb. V. Radžvilui už straipsnius, kurių dėka tauta vis aiškiau mato ir pradeda mąstyti ir suvokti, kad valstybės esmė ne Dainų šventėse (jos irgi nuostabus dalykas. Tik… sovietiniais laikais irgi šokom ir dainavom, o valstybės neturėjom), kad valstybės esmė yra savarankiškumas, grįstas protingais ir tautos išlikimą saugančiais įstatymais, ir jų nepažeidžiamumas. Kai Lietuvos KONSTITUCIJA taps šalies VALDOVE, Lietuva pradės atsigauti. Tad žiūrėkime, ką renkame per rinkimus. Savo giminaitį, kaimyną, pažįstamą, kuris purvino skuduro vertas, ar mąstančius ir išsilavinusius Tautos piliečius; o tokių dar turime. LIETUVI, galvok!!!
Jeigu „administratoriai” gerais principais tvarko gerai, tai tik džiaukis ir norėk. Tačiau jei yra klaida tuose principuose ir dar tvarkymas negabus jie žūdo tautą ir valstybę .
Ar dabartiniuose principuose randasi visų darbuotojų gerbuvio tausojimas, ar yra siektinas principas tautas nesklaidyti dirbtinai? Kaip paaiškinti panaikinimą prekių pervežimo mokesčių bet palikus algų minimumus 4 kartus ir daugiau mažesnius iš rusų išlaisvintose valstybėse? Ar čia ne stumimas jų į kitus kraštus, ar ne apvogimas už algas dirbančiųjų, ar ne tautinių valstybių naikinimas? Koks apvogimo principas įgyvendinamas prisivežant pigesnių darbininkų iš svetimų (visai kitos ekonomikos) kraštų, ir tuo sustabdant savo krašto darbininkų algų vijimasi?