Kodėl iš pradžių giluminės politinės krizės matomos tik specialistams ir beveik nejuntamos piliečiams?
TSRS – tipiškas pavyzdys: sąstingis prasidėjo prie L. Brežnevo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, bet iš pažiūros nieko ypatingo nevyko, nes sovietai iš dalies kompensavo ir slėpė savo ekonomikos ydas pardavinėdami naftą, kuri buvo gana brangi. Iliuzinis stabilumas truko apie dešimtmetį.
Panašiai su ES: bankų krizė nebuvo išspręsta, jie išgelbėti išperkant — valstybių biudžetų deficito didinimo sąskaita. Europos Centrinis Bankas leidžia milijardus nepadengtų eurų. Euro krizė – sisteminė ir artėja vėl. Priemonės prasiskolinusioms valstybės gelbėti primetant žiaurią taupymo politiką stabdo ekonomikos atsigavimą ir didina socialines problemas. Migrantų krizei jokių veikiančių sprendimų nėra.
Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje – tik blyškus tos krizės vaizdas. Esminės problemos slepiamos arba menkinamos.
Tuo tarpu užsienio žiniasklaida pilna problemas pripažįstančių ir net jas paprastai pristatančių analizių (kaip https://goo.gl/3YkEUN, arba https://goo.gl/qM4cpE arba https://goo.gl/SqN4TU).
Visa tai lemia, kad kitaip negu daugelyje ES šalių, specialiai nenaršantys užsienio žiniasklaidos lietuviai neturi bent kiek aiškesnio vaizdo, kas iš tiesų vyksta, ir yra naivūs „eurooptimistai“, pasitikintys ES, „pasitikintys“ Sąjunga.
Iš menko informuotumo kylantis aklas „pasitikėjimas“ nėra vertingas. Jeigu Lietuvos pilietis gauna iškreiptos informacijos nuotrupas ir neturi visuminio krizės priežasčių, pobūdžio ir masto vaizdo, toks pasitikėjimas net pavojingas.
Todėl apie tuos dalykus išmanantys ir profesionaliai šnekantys žmonės Lietuvoje vis dar sutinkami nepatikliai ir laikomi kvailiais, kartais – net ES griovėjais.
Jeigu norėsime išlikti, tai neišvengiamai turės keistis.
Todėl ir reikia, kad prof. Radžvilas pateiktų apibendrintą medžiagą apie sistemines ES ir pasaulio problemas, tendencijas, siūlomus sprendimus ir kt.