Vytautas Rubavičius. Ar jau metas „denacifikuoti“ Lietuvą?

Po rugsėjo 15 d. vykusio neeilinio TS-LKD suvažiavimo Lietuva turėjo prabusti kitoje tikrovėje. Juk tik nedaugelis Lietuvos žmonių galėjo įsivaizduoti, kad jų gimtinėje knibždėte knibžda antisemitų, nacių, o ir hitleriai aktyviai veisiasi. Skambėjo baisaus pasipiktinimo kupinos kalbos apie būtinumą stabdyti šią „klaikią bangą“, tačiau niekas net nebandė pasiaiškinti, o kaip čia nutiko, kad pažangiųjų jėgų ketverius metus valdomoje Lietuvoje taip sėkmingai ėmė plisti „nacizmo“ bacila? Gal dėl to nebandė, kad atsakymas į tokį klausimą būtų gana aiškus – tokioms baciloms dirvą ruošė kaip tik valdantieji. O dar aiškesnis – kad pučiamas Lietuvai labai žalingas muilo burbulas.

Nederėtų nurašyti visų tų politinių ne tik vietos publikai, bet ir tarptautinei, ypač europinei bendruomenei, jos politiniams sluoksniams bei institucijoms skirtos į kliedesius panašios retorikos vien artėjantiems Seimo rinkimams ir rinkimų kampanijos kaitinamoms smegenims. Nederėtų ir paprasčiausiai tokios retorikos praleisti pro ausis, nes nei nacių, nei baisių antisemitų, juolab apsiveisusių hitlerių kasdieniame gyvenime nepastebime. Šiuo metu antisemitizmu kas tik Lietuvoje neapkaltinamas. Šitai ypač lengva daryti tiems, kurie laikosi prigimtinio lietuvių antisemitizmo ir holokaustizmo teorijos. Tad tereikia tik ketinti viešai pagerbti kokį pokario pasipriešinimo didvyrį – tuoj kyla kovos su antisemitizmu banga, neaplenkianti ir politikų. Šiuo metu antisemitizmo klausimas tiesiogiai susijęs su Izraelio ir Hamas karu. Pasmerkti teroristines Hamas įvykdytas žudynes ir pritarti Izraelio tęsiamai Hamas sunaikinimo operacijai jau nepakanka – būtina besąlygiškai palaikyti visus Izraelio vykdomus karinius veiksmus Gazos ruože, kurie apsireiškia ir masinėmis civilių žudynėmis.

Daugelyje Europos Sąjungos valstybių vyksta didžiulės demonstracijos ne tik prieš tokią karinę politiką, bet ir remiančios palestiniečių kovą. Ypač didelės demonstracijos prieš dabartinius Izraelio valdančiuosius ir jų premjerą, pasižyminčios susirėmimais su policija, pastaruoju metu vyksta ir Izraelyje. Ką jau kalbėti apie Jungtines Valstijas, kur palestiniečius remiančias demonstracijas rengia ne tik „pažangiųjų“ studentų bei keistalyčių aktyvistai, bet ir kairuoliškieji rabiai. Nejau juos visus jau tektų priskirti antisemitams? Tokiu atveju lietuvių politikams tektų spręsti didelį galvosūkį. Jungtinėse Valstijose besąlygiškai palestiniečius remia visas kairysis demokratų partijos sparnas su LGBT organizacijų vadovybe priešakyje, besivienijantys su gana liūdnokai pagarsėjusia „Black Lives Matter“ organizacija, kuriai prieš anuos rinkimus nuoširdžiai talkininkavo Aušrinė Armonaitė, telkusi Lietuvos moksleivius kovai prieš amerikiečių policijos žiaurumus. Tiesa, dabar anų žygių mūsų pažangiečiai nenori prisiminti. Tačiau tų mano paminėtų organizacijų kažkodėl nedrįstama įvardyti antisemitinėmis. Nedrįstama antisemitizmu kaltinti ir atvirai islamistinių bendrijų, nes gali tuoj būti pats apkaltintas baisia ir kuo greičiau naikintina islamofobijos nuodėme.

Daug rimtesnis dalykas tas, kad nederamas ir nepaprastai žalingas Lietuvai menamo antisemitizmo, nacizmo ir hitlerizmo įvairiausio atspalvio kortų naudojimas dabartiniuose rinkimuose yra tiesioginis vandens pylimas ant Kremliaus ordos propagandinių malūnų. Pažvelkime viešųjų ryšių žvilgsniu į plačiai nuskambėjusį konservatorių, tad ir valdančiųjų lyderio Gabrieliaus Landsbergio kreipimąsi į partiečius iš Kijevo. Landsbergis antisemitų aptiko net Prezidentūroje. Ironizuodami galėtume pasvarstyti, kad jų pagrindinis štabas tikriausiai yra Prezidento vyriausiojo patarėjo Frederiko Jansono kabinete. Tad būtina kilti į kovą ne tik su antisemitizmu, bet ir fašizmu bei nacizmu, jau iš anksto sudarinėti tai kovai skirtus partinius politinius frontus. Visos šios „baisybės“ buvo vardijamos tam, kad būtų galima bent kaip pagrįsti būsimą konservatorių ir socdemų porinkiminę brolybę, pratęsiant ankstesnes dviejų K jungtuves. Kalbėta iš Ukrainos sostinės Kijevo. Iš Kremliaus ordos draskomos šalies širdies. O ką ta orda vykdo Ukrainos žemėse? Jei kas primiršo, pasakysiu – specialiąja „denacifikavimo“ operaciją. Tokia oficiali visais kanalais ir įvairiausiais registrais skleidžiama agresiją teisinanti propaganda. Dabar mūsų valdančiųjų lyderis iš Kijevo tarsi sako – žiūrėkite, Lietuvoje taip pat atgimė „fašizmas“, užsiveisė „naciai“. Net ir ribotos pasaulėžvalgos proteliui nesunku suvokti, kas labiausiai plojo už tokius Lietuvos ir jos Prezidentūros apibūdinimus, — Rusijos ir Baltarusijos ambasadų darbuotojai. Kartu su žymiausiais Kremliaus propagandistais, dieną naktį aiškinančiais apie būtinumą „denacifikuoti“ Europą, o pirmiausia „Pribaltiku“, pradedant nuo Suvalkų koridoriaus. Kad ir ką dabar myktų valdantieji, kad ir kaip mūsų politikai norėtų užglaistyti tą pasisakymą, „dovanėlės“ kremliniams jau nebeištrinsi.

Kremliniai propagandistai daug dėmesio skiria kovai su Baltijos šalių „nacizmais“ ir „fašizmais“. Aktyviai savo agresyviems tikslams naudoja ir antisemitizmo bei Holokausto kortas prieš kovos su sovietine okupacija didvyrius. Imperinio prisikėlimo ir „žemių susigrąžinimo“ politika grindžiama istoriniais naratyvais, kuriuose svarbus yra „išlaisvinimo nuo fašizmo“ dėmuo. Lietuviai gerai žino kruviną to „išlaisvinimo“ pobūdį. Kaip ir kitos Baltijos šalys. Rugsėjo 16 d. Seime vykusioje konferencijoje „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“ kalbėjusi Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovė Auksė Ūsienė aiškino, kaip išmoningai kremliniai propagandistai taiko istorinius naratyvus ir kaip dėmesingai seka mūsų šalies vidines kovas. Nejau politikams sunku šitai suvokti net regint, kas vyksta Ukrainoje, juolab viešint Kijeve, ir kaip su ta propaganda bei kitokiu „žiniasklaidiniu“ veikimu bando kovoti Jungtinės Valstijos. Nejau neįmanoma mūsų politikams susitarti – „neduokime savo rinkiminėmis ir kitokiomis kovomis peno kremlinei propagandai“, tad nesitaškykime tomis žymėtomis kortomis, nežeminkime dėl asmeninių ar keistalytinių ambicijų mūsų valstybės institucijų. Net ir tada, kai jau esame pasiruošę sau atsarginius sklypus bei vilas kitose šalyse. Juk mūsų rinkimų batalijas įdėmiausiai stebi ne europinės institucijos, juolab visuomenės, o Rusijos ambasada ir kremliniai propagandistai, nuoširdžiai palojantys už nemokamą…