Rugsėjo 6-a diena anksčiau ar vėliau taps istorine – perlaidojome didžio Lietuvos žmogaus, Mokytojo ir Kario Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus.
Daugeliui Lietuvos žmonių jo išlydėjimas buvo tarsi veidrodis, kuriame galėjome, jei drįsome, pamatyti ir savojo dabartinio būdo būvio bruožus. Tas veidrodis ne tik baudėsi prasitarti – „apgailėtini“, bet ir skatino – „atsipeikėkite“.
Drįstu manyti, kad nemažai žmonių dar pajėgūs atsipeikėti – suvokti savo valstybės svarbą ir reikšmę, būtinumą puoselėti valstybingumo jauseną, tvirtinti dvasinius lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės saitus, ugdyti meilę gimtajam kraštui ir gimtajai kalbai. O šitai yra pirmiausia ir pamatinė Mokyklos ir Mokytojo užduotis.
Tačiau labai abejoju, ar per Lietuvą su laidotuvėmis nuplevenusi pakylėjimo ir sutelktumo dvasia, kurią skleidžia ir vis įsakmiau skleis Adolfas Ramanauskas-Vanagas, nors kiek paveiks europines ir biudžetines lėšas išmaniai administruoti įgudusią mūsų valdžią.
Abejoju regėdamas, kaip valdžia elgiasi su nepaliaujamų reformų vergais paverstais mokytojais, kuriems sukrepšelintoje mokykloje pirmiausia jau rūpi ne valstybės ir tautos likimas, ne vaikų dvasinis ir dorovinis ugdymas, ne lietuvybės ir lietuvių kultūros tvirtinimas, o – kaip išgyventi.
Taip ir įgyvendinamas didysis valdžios tikslas – kuo labiau pažeminamas ir nužeminamas mokytojas, tuo lengviau valdyti tokio mokytojo auklėtinius, tuo labiau Lietuva „europėja“.
Naujoji valdžia prioritetu paskelbė švietimo sistemos pertvarką ir mokytojų atlygio didinimą. Mokytojų atlyginimai jau seniai yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje ir nenusimato, kad jie kada galėtų pakilti kad ir iki vidutinių.
Tačiau ką po ilgų valdžios derybų su mokytojų profsąjungomis, po įvairiausių mokytojų atstovų pareiškimų ir valdžios atstovų, ypač naujosios švietimo ir mokslo ministrės gražbylingų patikinimų gavo mūsų kolektyvinis Mokytojas?
Ogi neįtikėtiną ministerijos ir jos suburtų „ekspertų“ išradimą – naują etatinio darbo apmokėjimo „skaičiuoklę“, kuriai „įsisavinti“ reikėjo ir dar reikės ypatingų mokymų ir visos mokytojų bendruomenės švietimo programų. Norėjote didesnio atlygio, tai šekite, kramtykite nesukramtomą „skaičiuoklę“ ir džiaukitės, jei iš jos išspausite kokį vieno kito euro „padidėjimą“. Niekaip kitaip, kaip tik sąmoningu pasityčiojimu iš sveiko proto viso to vyksmo negali pavadinti.
Šitai galų gale suvokė ir patys mokytojai. Matyt, didžiojo Mokytojo-kario dvasios įkvėpti jie ryžosi neįtikėtinos drąsos išpuoliui – ėmė ir nušvilpė Mokytojo dienos proga iš reformatoriškųjų valdžios aukštumų su jais susitikti nusileidusią ministrę. Valdžios didžiūnai tokį mokytojų elgesį netruko pasmerkti – „apgailėtina“, tačiau kaip kitaip žmonės gali atsakyti į su jais niekaip nesiskaitančių ir į akis meluojančių valdininkų veiksmus?..
Juk tie valdininkai ir jų ekspertai jau paruošė nepatenkintiems „reforma“ mokytojams neapskundžiamą atsakymą – „jei jūsų atlygis nepadidėjote, vadinasi, blogai skaičiavote“. Tad kramtykite „skaičiuoklę“. Nepavyko ką iškramtyti. Dar kramtykite. Iki kito reformos etapo.
Tos ministerijos valdininkai meluoja į akis ne tik mokytojams. Meluoja ir humanitarinių sričių mokslininkams, kuriems taip pat žadamas vis geresnis gyvenimas. Tik tereikia tai moksliniams institutams susijungti, tai prisijungti, tai optimizuotis susimažinant, o pastaruoju metu – persikelti.
Įvykdžius universitetų jungimosi reformą, Edukologijos universitete liko „laisvo ploto“. Mat universiteto valgykla buvo perstatyta į biblioteką. Sukišta nemažai lėšų, o dabar nebereikalinga. Sukėlus institutus būtų galima pasiteisinti, kad lėšos ne šiaip iššvaistytos. Nesvarbu, kad tos patalpos nepritaikytos mokslininkams ir reikėtų daug lėšų jas sutvarkyti, svarbu „optimizuoti“ mokslininkus humanitarus, kurie juk, kaip mėgsta papostringauti vienas aukštas ministerijos žymūnas, „nekuria jokios pridedamosios vertės“.
Sukišus trijų institutų mokslininkus į tas erdves, jie turėtų uždusti nuo nepakeliamų išlaikymo kaštų ir galvoti ne apie naujus tyrinėjimus, o tik – kaip išgyventi. Tą planą stengiamasi įgyvendinti viešai aiškinant, esą siekiama pagerinti nepaprastai blogas institutų mokslininkų darbo sąlygas.
Nors patys mokslininkai dėl sąlygų nesiskundžia, aiškina, kad ministerijos atstovų teiginiai niekuo nepagrįsti arba grindžiami tikrovės neatitinkančiais „faktais“, tas melas skleidžiamas žiniasklaidoje, brukamas ir jiems į akis, laukiant, kurie čia pirmieji nulenks galvą ir patys sutiks „gerinti sąlygas“.
Tad vieniems – kramtykite „skaičiuoklę“, o kitiems – vis naujus pasiūlymus „optimizuotis“, kad nė kvapo neliktų laisvos mokytojų ir kultūrininkų dvasios.
