Vytautas Rubavičius. Partijų įvairovė Lietuvoje – akių dūmimas

Su žinomu lietuvių poetu, šalies kultūrologu Vytautu Rubavičiumi Respublika.lt kalbėjosi apie vienintelę Lietuvos žmonių laisvę – į užsienį darbo ieškoti, apie „grietinėlės“ sluoksnį, kuris išties Lietuvoje – sotus bei laimingas, ir apie tai, kaip sunyko tas darinys, ligi šiolei vadintas lietuvių tauta?

– Gyvendami sovietų okupacijoje visur buvome varomi prievarta: į komjaunimą, į talkas, į paradus, į propagandinius ir į kultūrinius renginius… Todėl, prieš ketvirtį amžiaus atgavę laisvę, godžiausiai naudotis ėmėme būtent laisve ko nors nedaryti, kur nors neiti, kuo nors nesidomėti – jei neprivaloma, vadinasi, ir nereikia. Ar ne šitaip nustojome pareigų Dievui, Tėvynei, artimui, ateities kartoms – apskritai visų, išskyrus profesines? Ar ne šitai iš lietuvių tautos mus pavertė jokio bendro vardiklio neturinčia pavienių individų mase?

– Lietuviai kaip tauta, kaip valstybinė nacija, suiro ar, tiksliau, sąmoningai buvo ir yra ardoma, minkoma, „lankstinama“ – akivaizdu. Dar gyvybingos tautos ląstelės sistemingai naikinamos ir toliau. Pavyzdžiui – šeima. Sunku juk nepastebėti, kaip stengiamasi žmogaus sąmonėje suardyti prigimtinę natūralios šeimos, kaip šventos vyro ir moters sąjungos, sampratą ir nematyti, kokio masto pasaulinės jėgos yra nukreiptos prieš šeimos instituciją. Šią situaciją puikiai iliustruoja ir apgailėtinas vienos aktyviausių ES formuotojų – Vokietijos kanclerės Angelos Merkel – elgesys prieš kurį laiką. Ji (beje, pastoriaus dukra) elgiasi negarbingai, tačiau, kita vertus, – tiesiog pavyzdiniu nūdienos Europos politikų būdu – pati inicijavo balsavimą dėl homoseksualų „santuokos“ įteisinimo ir pati balsavo prieš. Kitaip tariant, tokį balsavimą inicijuodama, artėjant rinkimams, ji nusipelnė homoseksualistų ir visos „pažangiosios“ Vokietijos bei Europos Sąjungos laurų, tačiau sublizgėjo ir prieš sveiką nuovoką išlaikiusius rinkėjus: supraskit, – asmeniškai ji tokiam dalykui nepritarianti. Žinoma, kalbamės ne apie Vokietijos kanclerę – tačiau šis pavyzdys labai aiškiai nušviečia tas moralines pragarmes – „zijajuščije vysoty“, į kurias mes, vis pastumiami, sėkmingai ritamės.

Tačiau mums svarbiau 1990-ieji. Lūžio ir egzistencinių galimybių metas lietuvių tautai. Pirmiausia jis svarbus išsilaisvinimo iš sovietų okupacijos ir tautos sutelkties aplink nacionalinės valstybės sukūrimo idėją aspektu. Kalbama buvo ir apie tautą, ir apie jos kančias, ir apie Lietuvos valstybės, „smetoninės Lietuvos“ atkūrimą ir laisvos mūsų Lietuvos kūrimą, valstybės ir tautos istoriją, jos ateitį… Ne tik kalbama, bet ir bendrai išgyvenama. Tačiau ateitis imta kurti esminiu valstybės išvogimo būdu, kuris jau buvo įsibėgėjęs iš anksčiau – prasidėjo apie 1986-1987 metus. Ideologijos lapeliai jau buvo sunykę. Pionieriai ar karjeros siekiantys nomenklatūriniai komjaunuoliai dar vaikštinėdavo į savąsias sueigas, o suaugę dėdės į visus šiuos žaidimus jau nebekreipė dėmesio ir „darė biznį“. Tiesiai kalbant – vogė vadinamąjį „liaudies turtą“ bei respublikos finansus, steigdami kooperatyvus sąskaitinius pinigus vertė tikrais tuštindami respublikos aruodus, o jau infliacijos metu susikrovė sau turtus „skolindamiesi“ iš bankų, bankrotindami gamyklas, perleisdinėdami įmones už skatikus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šis „biznis“ įgavo valstybinį mastą, nes įtvirtinome vadinamojo istorinio teisingumo atkūrimo nuostatą, žemę paversdami kilnojamuoju turtu. Puikiai atsimename, kaip tai buvo daroma: korupcija, kyšiai, pažintys, žemėtvarkininkai… Tuos įstatymus juk sugalvojo miestiečiai – ne žmonės, kurie dirbo žemę, ja rūpinosi, ją mylėjo, įdirbtą ir našią išsaugojo per visą sovietmetį, o tie, kurie įvairiais būdais įgijo ar paveldėjo „smetoninės“ Lietuvos žemės nuosavybės dokumentus. Na, ir puolė „atsiiminėti“ žemę, važiuodami per Lietuvą ir išsirinkdami sau gražiausius ir komerciškai paklausiausius sklypus…

Tad štai taip ir nutiko, kad po tokio „istorinio teisingumo“ atkūrimo Lietuvoje turime 500’000 hektarų nedirbamos žemės, sugriautą, nes neprižiūrimą visą melioracijos sistemą ir daug rėžių, mažyčių sklypelių, kuriuos technika įdirbti neapsimoka – pernelyg brangu. Juk visi žinome, kad kuo didesnis yra vientisas dirbamos žemės plotas, tuo mažesnė jame užaugintos produkcijos savikaina ir atvirkščiai. Liūdniausia, kad tie, kurie šitai darė, puikiai žinojo, jog Lietuvai tai bus žalinga, o vietoj istorinio teisingumo tebus įtvirtinta korupcinė amorali istorinė neteisybė.

– Norite pasakyti, kad ir iš sovietmečio išžengėme, ir nepriklausomą Lietuvos valstybę atkurti ėmėmės jau nebeturėdami savy krikščioniškosios moralės?

– Jokios moralės. Būtent toks tonas buvo duotas šalies visuomenei valdančiųjų nepriklausomos Lietuvos galvų. Suklestėjo turgūs, spekuliacija, didžiausią pagarbą įgijo mokantys suktis, kombinuoti, turintys ryšių, gebantys apeiti įstatymus… Išplito perkami, berods, už pusantro tūkstančio dolerių, kelias dienas suinteresuotiems galiojantys Vyriausybės potvarkiai, taip ir niekur neatspausdinami, nes dar tą pačią savaitę ir paskelbiami negaliojančiais. Ėmė vyrauti nuostata: „Jeigu tu karjerą pradėjai ne nuo prekybos Gariūnuose, tai koks tu tuomet laisvos Lietuvos pilietis?“ – tik šitaip buvo galima įsijungti į naująją sistemą, rasti sau vietą naujai persluoksniuojamame pasaulyje. Naujosios kovos už būvį taisyklės taip pat buvo diegiamos labai apgalvotai ir tikslingai. Paskelbtos visuomenei jos buvo būtent tada, kai ką tik susiformavusi naujoji valdančioji nomenklatūra jau viską, po teisybei, buvo pasidalijusi – jie jau turėjo perėmę komjaunimo pinigus, partijos pinigus, ryšius, įtakos svertus, o visuomenės individams pasiūlė su jais „lygiavertiškai“ pakonkuruoti pavieniui „per Gariūnus“ ir miestelių turgus.

Kokia tad jaunoji karta, vaikai ir vaikaičiai, kuriems teko augti ir bręsti paliktiems kitų priežiūrai, pedofilų knibždančiose priežiūros įstaigose, suirusiose, girtuoklystės ar nuožmaus godulio persmelktose šeimose. O šiuo metu apsimestinai, net neraudonuodami stebimės mokyklose išplitusiomis patyčiomis – tikras vyresniųjų veidrodis, kuriame regime jaunąjį pavidalą savo nuostatos – plėšk, žemink, rodyk nebaudžiamas savo galią.

Pasidairykite, kaip šiandien gyvena Gedimino Kirkilo kartos funkcionieriai, ir įsitikinsite, kad visi jie – milijonieriai ir tebėra išsaugoję tvirtas nomenklatūrines ir „vadybines“ padėtis. Na, o kaip laikosi naujosios Andriaus Kubiliaus kartos nomenklatūros atstovai? Lygiai taip pat – puikiai. Ir kol kas nesiruošia niekam užleisti savo vietų.

Kokią išvadą iš šių pasižvalgymų galėtume padaryti? Kad visiškai nesvarbu, kuriai partijai, kuriai politinei jėgai atstovaujantieji laimi rinkimus, – visos be išimties lig šiol nepriklausomoje Lietuvoje valdžiusiųjų kadencijos iš esmės darė tą patį – nė nemėgino kurti Lietuvos valstybės, bet pasinaudoję paveldėtom institucijom ėmėsi kurti sau išskirtinę gerovę, aptarnauti didįjį finansinį kapitalą ir tą ideologiją, kuri su tuo kapitalu atėjo. Liaudiškai tariant – imti, ką pajėgi, melžti, ką įstengi, o visuomenę paversti tokia darbo jėga, kuri mažiau mąstytų, mažiau šūkautų, bet būtų taip „išsilaisvinusi“, kad nė savo padėties dorai nesuvoktų. Nesuvoktų, kad vienintelė jos „laisvė“ – visą gyvenimą nepaliaujamai ir vis „lanksčiau“ darbo ieškoti ir nepaliaujamai dėkoti geradariams „darbo vietų kūrėjams“. Juk apie kokias laisves ir pasirinkimus galima kalbėti, jeigu Lietuvos žmonės yra PRIVERSTI važiuoti į kitas šalis ieškoti darbo? Išsilaisvinę netekome jau gyvybingiausio trečdalio tautos.

Žinoma, Lietuvoje yra sluoksnis žmonių, kurie išties yra gana laisvi ir itin pasiturintys, – maždaug apie dvi dešimtis procentų mūsų šalies gyventojų. Neverta abejoti – jiems jokioje pasaulio šalyje geriau nei Lietuvoje nebus. Visi juk žinome, kad skurdžių šalių elitas įprastai gyvena nepalyginti geriau nei turtingų šalių elitas. Na, o valstybės gerovė, taip pat ir pati valstybė jiems nereikalinga. Kaip sovietiniais laikais jų pirmtakai „valdė“ administracinį teritorinį vienetą vietoj valstybės, taip ir šių laikų valdžios tebesielgia (septyniasdešimčia procentų juk esame valdomi Briuselio, tiesiog vykdydami jo direktyvas), nes supranta, kad valstybė ant išvogimo pamatų stovėti negali. Nuvokia, kad valstybei kurti reikalinga tam tikra visuomenės sanglauda, bendresnis tikslas. O jų devizas: „Mes paveldėtais instrumentais gebame valdyti žmones, ir Europai mūsų reikia.“ Tiesa. Europai, kaip matome, jų tikrai reikia, o nomenklatūrai tai puiki galimybė tapti europiniu elitu, kuriam atsiveria dar didesni pinigai – struktūrinių Europos fondų lėšos ir nomenklatūrinės pareigybės.

Kai buvę komunistai Lietuvoje vėl grįžo į valdžią, suvokę situaciją, ėmė tęsti „liniją“, kurios veik nereikėjo modifikuoti: „Bet koks tautiškumas yra nacionalizmas, kurio Europai nereikia“, „Privalome būti tokie pažangiečiai, kokie ir buvome sovietmečiu“, „Privalome išsivaduoti iš bet kokio tikėjimo, nes religija – tai naujosios dorovės ir pažangos varžtai, praeities užkratas“… Tikėjomės, kad po jų rinkimus laimėję konservatoriai ims ginti nacionalinius ir moralinius dalykus, tačiau, kaip pamatėme, nieko panašaus neįvyko. Tai tik rodo, kad partijų įvairovė Lietuvoje – akių dūmimas. Virš šios „įvairovės“ – ta pati konjunktūra, ta pati administracinė finansinių srautų kontroliavimo ir perskirstymo terpė, kurioje nėra ir nė negali išaugti jokių nacionalinio rango politikų.

Išmintingesniems žmonėms akivaizdu, kad ES pasiekė savąjį lūžio tašką ir jau nebebus tokia, kokia yra. Esu įsitikinęs, kad visos kitos šalys ES narės, kaip šachmatų partijoje, svarsto ir junginio griūties ar skilimo galimybes. Nes turi nuosavų, nacionalinių interesų. O kaip bus su Lietuva, kuri jokių galimybių nesvarsto ir jokių nuosavų interesų, nebent tik gynimosi nuo Rusijos grėsmės, neturi?

– Lūžio meto situacija visuomet esti dviprasmė – į gerąją pusę, arba į blogą. Deja, matau daugiau ženklų, kad lūš į blogąją. Esu linkęs numanyti, kad ES vadovybė jau yra nusprendusi šalių ES narių suverenitetą dar labiau mažinti. Ką gi, tokiu atveju pirmausime – Lietuva galės būti vadinama pavyzdžiu ir siekiamybe kaip šalis, kuri jau neturi visiškai jokio suvereniteto. Puiki sėkmės istorija, ar ne?

Ir nėra ko dūsauti – patys juk visa tai darome. Kam mums tas nesuprantamas suverenitetas, juolab kalbinio nacionalizmo niekaip nesugebantis išgyvendinti suverenas. Kas ir kur jį matė ar regėjo. Na, kad ir garsioji „globalios Lietuvos koncepcija“, skelbianti, kad lietuvių tauta yra visur, kur begyventų, o lietuviu save laikyti galėtų kiekvienas, nesvarbu, dėl kokių priežasčių to užsimanęs. O štai valstybė, žemė, vieta, kurioje lietuvių tauta gyvena, neturi jokios svarbos. Jau nebesuvokiame esminio dalyko, kad Lietuva ir lietuvių tauta gyvuoja tik čia, šiame žemės lopinėlyje. Žmonės gali važinėti po pasaulį, dirbti, kur tik užsigeidę, tačiau Lietuvą – tautos avilį – kuria ir palaiko tik čia gyvenantys ir dirbantys žmonės. Juk kam apskritai valstybė tautai yra reikalinga? Tam, kad tauta galėtų laisvai pagal savo supratimą gyventi ir tą supratimą pripažintų kitos valstybės ir kitos tautos. Kai tauta valstybės neturi – kitos tautos neturi jokio pagrindo tavojo gyvenimo būdo ir teisės į jį pripažinti. Paprastai tokios tautos kitų yra akultūrizuojamos, praranda savąją kalbą ir ištirpsta jų glėbyje. O štai mums, lietuviams, „globalios Lietuvos“ išpažinėjams, valstybė atrodo esanti niekam nereikalinga atgyvena, tik varžanti laisvą žmonių judėjimą ir jų pasirinkimą gyventi taip, kaip norį. Mat valstybėje dar veikianti ir kita atgyvena – valstybinė kalba, lietuvių kalbos abėcėlė.

Vienintelis dar gyvas mus tebesiejantis dalykas, palaikantis lietuvybės gyvastį, – kalba. Lietuvių kalba, iš kurios vis dar skleidžiasi ir kultūra, ir kultūrinė, istorinė atmintis, iš kurios malonės vis dar galime viens kitą atpažinti ir drauge gyventi. Kaip tik todėl lietuvių kalba šiandien kone visuotinai puolama tiek dalies akademinio sluoksnio žmonių, tiek politikų, tiek vyraujančios žiniasklaidos: „Reikia keisti lietuvišką abėcėlę“, „Lietuvių kalba – kaimietiška, netinkama nūdienai, yra atgyvena“, o istorikai ir kvaziistorikai jiems antrina: „Lietuvybė yra nesusipratimas ir mums verčiau vertėjo pasirinkti lenkiškosios lietuvybės formą. Tada būtumėm perėmę bajoriškąją kultūrą, nebūtų reikėję perrašyti ir išrašyti lietuviškai visko, todėl būtumėm pasiekę civilizacinių aukštumų, kuriose laimingai gyventume ir kurtume.“ Štai todėl mums nereikia lietuvių kalbos, mums nereikia Vyčio, nereikia vėliavos (ją palengva keičiame neužmirštuolėmis), nereikia jokių aiškių, sutelkiančių simbolinių dalykų, juo labiau nacionalines prasmes bylojančių urbanistinių ženklų, kurie yra paveikūs jau vien savo buvimu. Antai – paminklas Vincui Kudirkai. Kas bevyktų aplinkui, jis byloja: „Vincas Kudirka tebėra Vincas Kudirka o su juo ir lietuvybė.“ Esu įsitikinęs, kad šiandien paminklo jam nebepastatytumėm. Kaip ir generolui Jonui Žemaičiui, ir daugeliui kitų. Prisiminkime niekingas diskusijas dėl paminklo Jonui Basanavičiui. Ką jau kalbėti apie didįjį Lietuvos valstybės kūrėją ir lietuvybės bei lietuvių kultūrinės atminties tvirtintoją prezidentą Antaną Smetoną. Kaip buvo, taip ir liko sovietinių okupantų ir savųjų emigracinių liberalų apšmeižtas, paniekintas, taip ir liko. Valstybė anei istorikai iki šiol nerado reikalo ištirti jo nužudymo aplinkybių, nors slaptieji JAV archyvai jau atviri. Paminklo jam Vilniuje, kur jis nudirbo didžiulį priešinimosi lenkinimui darbą, taip ir nenorime pastatyti – juk trukdys santykiams su Lenkija. Nesugebėjome net valstybės šimtmečiui perleisti jo raštų – pavyzdiniai nacionalinio ir geopolitinio mąstymo, pasišventimo valstybės kūrimui ir tautos ugdymui ir puikios kalbos tekstai. Tie mūsų didieji – kenksmingi nūdienos Lietuvai, nacionalistai, praeities pančiai į ateitį žvelgiantiems „sėkmės istorijos“ piliečiams.

Dar vienas dalykas – geopolitika, o tiksliau, provincijos „tigrų“ geopolitikos karikatūra. Kaip manote, kodėl taip skubama įteisinti lenkiškų pavardžių rašymą, keisti savąją abėcėlę?.. Ogi todėl, kad padedant sulenkintam Vilniaus kraštui de facto tapdami Lenkijos provincija atsidurtume po Lenkijos gynybiniu sparnu, todėl ir vėl galėtume išsiversti be savos valstybės ir su ja susijusių rūpesčių – mūsų partine nomenklatūra, valdininkijos didžiūnais ir oligarchija bus pasirūpinta.

Tik štai pamirštame, ką mums byloja Vilniaus krašto okupacija, – šis kraštas Lenkijos sudėtyje buvo labiausiai apleistas ir pats skurdžiausias. Tokį jį buvo stengiamasi ir išlaikyti. Kam gi rūpi kolonijos gerovė? Kolonija tam, kad gerovę teiktų jos savininkams. Nereikia abejoti – sugrįžusia po Lenkijos sparnu Lietuva ir dabar būtų lygiai taip „pasirūpinta“, tik būtumėm dar nutautėję, praradę visavertiškumo laikyseną ir nuolat lenkų pašiepiami: „Juk turėjot valstybę, bandėt tvarkytis be mūsų – nesugebėjot, tai ko dabar purkštaujat.“