Vytautas Rubavičius. Su kaimu prarandame gimtinės nuovoką

„Mūsų ateitis priklauso nuo to, kaip mokysimės kartu gyventi savo gimtinėje, kaip mokysimės ją puoselėti“, – sakė poetas, publicistas, filosofijos mokslų daktaras Vytautas Rubavičius, perspėjęs, kad gyvename tautai ir valstybei tragišku laikotarpiu.

Su kokiomis mintimis pasitinkate artėjantį nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo 30-metį? Ar šie trys dešimtmečiai pakeitė – ir jei taip, tai kaip – pamatinių sąvokų „Lietuva“, „Respublika“, „nepriklausomybė“ turinį?

Tie trisdešimt praėjusių nepriklausomybės metų labai daug ką pakeitė, būtų galima vardyti ir vardyti. Kai paklausai politikų, išgirsti, kad pakeitė tik į gera, tiek daug to gero, kad negalėtume net panešti. Bet kai pakalbi su žmonėmis arba šiaip įsižiūri į Lietuvą, prisimindamas ir anų laikų laukus, ir gyvenvietes, ir vaikus, o dabar važiuodamas tematai ištuštėjusius kaimus, kai išgirsti, kiek kasmet kaimų pavadinimų išbraukiama iš registro, tai supranti, kad tų laimėjimų nėra be didžiulių netekčių.

Artėjančios datos, ypač Vasario 16-oji, yra šventi dalykai, jie su šviesa. Visada prisimenu ir tuos Vasario 16-osios žmones, signatarus, valstybės kūrėjus, ir prezidentą Antaną Smetoną, ir pokario partizanus, kurie su Vasario 16-osios idėja ėjo ir mirė, ir tremtinius. Jei tau brangi ši data, vienaip ar kitaip jauti ir tų žmonių dvasią, o tai yra jėga ir šviesa.

Prisimeni, aišku, ir vieną kitą vaikystės nuogirdą, kai pradėjai suvokti, kad ta Vasario 16-oji yra kažkas nepaprastai svarbaus, bet ir savaip baugaus, apie ką nelabai gali kalbėti. Dar vaikas būdamas iš senelio arba tėvų užuominų išgirsdavai, kad kažkur kažkas iškabino Lietuvos vėliavą. Jau milicija kažką krato, stribai važinėja. Vaikas būdamas nesupranti, nei kas ta valstybė, nei dar kas, bet Vasario 16-oji jau įsispaudžia sąmonėje kartu su Lietuvos vėliava. Kitokia vėliava. Tai mano kartos žmonėms, gal ir jaunesniems, o ir, žinoma, vyresniems, jau visam gyvenimui atmintyje kaip jų savasties dalykai. Šventi dalykai. Ir ačiū Dievui, kad jie yra.

Bet kai galvoji apie tuos Vasario 16-osios žmones, kurių jau nebėra, apie jų siekius kurti valstybę, ir matai, kas yra sukurta, vis dėlto negali neapgailėti tos dovanos, kuria, mano supratimu, nemokėjome pasinaudoti.

Netalentingai iššvaistėme Dievo dovaną – nepriklausomybę ir laisvę, viską privatizavome. Paklauskime savęs, kuris iš mūsų aukščiausio lygio vadinamųjų politikų – nors nemanau, kad Lietuvoje esama politikų, nes esame administratorių ir finansinių išteklių įsisavintojų prižiūrima valstybė, – pastaruoju metu kalba apie tas jūsų klausime paminėtas sąvokas, apie valstybės kūrimą, tautos ir visuomenės kūrybinių galių plėtojimą, mūsų nacionalinius interesus bendraujant su kitomis valstybėmis?

Mes tokių kalbų negirdime. Žinome, kad švenčių progomis kažkas išeis, pasakys kažkokią kalbelę, ir ji jau nei uždegs, nei sujaudins, nes atvirai proginė, patarėjų parašyta. Jau nebe iš širdies ir net nebetikint tais žodžiais, kurie yra sakomi. Nes valstybės tarsi ir nereikia.

Kam nereikia – jiems ar mums?

Valstybės nereikalingumo ir nesuvokimo, kas yra valstybė ir kam ji reikalinga, virusas, man regis, yra užkrėtęs daugelį žmonių. Ir čia pirmiausia yra politinio ir kultūrinio elito, tų žmonių, kurie yra tautos ir valstybės savimonė, atsakomybė. O nuo jos priklauso svarbiausi mums visiems sprendimai.

Kai žvelgi atgalios, gali pasakyti: nekūrėme mes valstybės, nes valstybė yra kuriama ne ekonomika, o kultūra. Tai svarbiausias dalykas, kurį gerai žinojo visi ankstesnieji valstybės kūrėjai. Pamatinis dalykas, kuris tvirtina tautos ir visuomenės tapatybę. Jei neturi tautos ir visuomenės, kuri steigia ir kuria valstybę, nesirūpini jos tapatumo tvirtinimu, gyvybinių ir kultūrinių galių puoselėjimu, tai valstybė yra tuščia. Ji tėra administracinis kiautas, kuris gali padėti labai gerai gyventi tam tikram jį prižiūrinčiam visuomenės sluoksniui. Mes kaip buvome administruojama teritorija iki nepriklausomybės, taip ir likome, ypač po įstojimo į Europos Sąjungą. Nusprendėme, kad viskas gerai, nes auga BVP, ir nieko mums daugiau nereikia.

Apie tą BVP augimo mitą būtų galima kalbėti labai daug, bet didžiausia bėda ta, kad nekurdami valstybės mes suformavome tam tikrą socioekonominį modelį, kuris apskritai naikina visuomeniškumą, visuomenės sanglaudą ir didina socialinę atskirtį. Jau kai kurie ekonomistai, žemės ūkį išmanantys žmonės, patys žemdirbiai prakalbo, kad ES lėšos nepadėjo mūsų žemės ūkiui pakilti iki tokio lygio, kaip buvo norima.

Priežastis – lėšų įsisavinimas. Buvo sukurtas toks mechanizmas, kuriam veikiant ES lėšos buvo įsisavinamos tam tikro sluoksnio žmonių, kurie visiškai negalvoja nei apie socialinę sanglaudą, nei apie Lietuvai būdingą žemdirbystę, nei apie žemės ūkio raidos programą, kuri būtų išties nacionalinė, gimtinės žemės ūkio programa.

Mes tokios programos neturėjome. Nesirūpinome ir didžiuoju išlikusiu turtu – melioracijos sistema, palikome jį dūlėti. Gimtinės sąvoka taip pat išnyko iš politikų, taip pat ir regioninių, akiračio, nes atsirado ekonominis imperatyvas – pilkis kiek tik gali iš europinių lėšų kranelio. Tačiau tos lėšos pirmiausia buvo europinės sanglaudos lėšos, Europa buvo numačiusi stiprinti naujųjų ES narių sanglaudą su išsivysčiusiomis, bet kartu jos turėjo skatinti ir vidinę sanglaudą, kad tas kapitalizmas nebūtų toks beprotiškai plėšrus, neatsižvelgiantis į visuomenės poreikius. Tad didėjant BVP daugėja ir skurdo bei nepriteklių, ir šitai jau mūsų nebejaudina.

„Lietuva: korupcinė demokratija“ – taip pavadinote prieš dešimtmetį išleistą savo publicistikos knygą. Jei keičiasi Lietuva, tarsi turėtų keistis ir korupcinė demokratija: kokius svarbiausius pokyčius išskirtumėte per šį laikotarpį, ką jie sako apie mūsų valstybę, mūsų demokratiją ir mus pačius?

Mūsų valstybės socioekonominio modelio ypatumas yra tas, kad jis ir politiniu lygmeniu reiškiasi kaip korupcinė demokratija. Kitaip tariant, tai procedūrinė demokratijos išraiška, kai yra visi demokratijos atributai – rinkimai, laisva spauda, nuo vykdomosios atskirta teisminė valdžia ir taip toliau. Bet kai pasižiūri į demokratijos turinį, viskas atrodo kitaip. Jei būtų reali savivalda, ji neleistų taip ištuštėti regionams, nes suveiktų žmonių savisaugos instinktas: mums čia reikia gyventi, susitvarkykime pagaliau. O kadangi jos nėra, turime centralizuotus pinigų skirstymo kanalus.

Kodėl šį modelį galima vadinti korupciniu? Todėl, kad visi žino, kam ir kokią dalį administruojamų lėšų – viešųjų pirkimų, biudžetinių asignavimų, visokių konkursų – reikia „nuleisti“ žemyn. Kitaip tariant, žmonės ateina į tam tikrus postus supratę, kas valdo iš tikrųjų, ir kam kiek už ką reikia atiduoti. Ir tas mechanizmas yra sustiprėjęs nuo to laiko, kai rašiau knygą. Juk įsisavinta šimtai milijonų. Jis veikia gerai, nes yra naudingas tam tikram sluoksniui.

Tie žmonės valdo mechanizmą: bus išrinkti kas reikia, o jeigu ir ne tie, jie vis tiek dirbs kaip reikia, – tą matome ir aukščiausiu politiniu lygmeniu. Manau, daugelis žmonių regionuose išvardytų šeimas, kurios valdo vietinį politinį ir ekonominį vyksmą, nuo kurių priklauso mažutėlių gyvenimai. Jie iš karto pasakytų, ko nereikėtų užkabinti, kokio vaiko geriau neliesti, net jeigu jis įžūliai šakojasi ir drasko akis. Manau, kad ta sistema yra įsikerojusi nuo žemiausio iki aukščiausio lygmens.

Kai kurie plačiai nuskambėję pastarojo meto skandalai – ir dėl vadinamojo valstybės užvaldymo, ir dėl teisėjų korupcijos, ir dėl gamtosaugos sistemos aklumo – tarsi pratrūkusios votys atskleidė ne tik valstybės institucijų neveiksnumą, bet ir sąmoningą nusikalstamą veikimą. Kaip valstybė iki to nusirito?

Tai tik patvirtina, kad minėtas korupcinės demokratijos mechanizmas yra įsisenėjęs. Jis yra valstybinis, ne kažkieno primestas, – visa sistema veikia tokiu principu. Na, kas nematė netikėtai išgarsėjusių ekologinių nusikaltimų? Ar pirmą kartą degė padangos?

Visi matė, kad teršia, visi žino, bet sistema veikia taip, kad visi svarbiausi priežiūros postai iš esmės yra susieti su renta, nuolatinėmis pajamomis. Į juos atėję žmonės be algos ima sau ir rentą už deramą popierių sutvarkymą. Ar yra koks būdas tą pakeisti?

Nemanau, nes nei Aplinkos, nei kitos ministerijos neveikia pavieniui. Tai yra sisteminiai dalykai. O sisteminius dalykus galima pakeisti tik ypatingai sutelktų politinių jėgų veikimu.

Šitoje sistemoje visos valstybės institucijos veikia parodomuoju būdu: reikia rodyti tam tikrą demokratinę institucinę veiklą, kad laikytume save ir mus laikytų europiečiais, kad galėtume atsiskaityti ES, ruošti galybę dokumentų, liudijančių, kad demokratijos prasme pas mus viskas gerai.

Bet sykiu reikia, kad visa sistema ir su ja susijęs verslas liktų patenkinti ir kuo mažesnėmis sąnaudomis gautų kuo didesnį pelną. Ir kuo mažiau juo dalytųsi su tais, kurie kartu kuria visuminę pridedamąją vertę. Kitaip tariant, kuo mažiau atseikėtų darbuotojams. Tai dar vienas mūsų socioekonominio modelio ypatumas.

Svarstydamas, ar yra vietos tautinei valstybei naujojoje Europoje, sakėte, kad konkrečios valstybės likimas priklausys nuo daugelio aplinkybių, tačiau pirmiausia – nuo jos politinio ir kultūrinio elito savipratos ir įsipareigojimo nacijai ir valstybei. Ar pastebite tokios savipratos raidos ženklų?

Kartais, ypač kai vyksta prezidento rinkimai, iš vieno ar kito kandidato gali išgirsti sakinių su žodžiais „valstybė“, „lietuvybė“, „tauta“, net „prezidentas Smetona“. Tačiau praeina kuris laikas, ir matai, kad realūs darbai labai sunkiai įgyvendinami.

Manau, kad žmonės, kurie eina į politiką su tam tikromis idėjomis, vis dėlto labai greitai pajunta sistemos mechanizmo veikimą ir turi patys sau atsakyti į klausimą: kam man čia vargti, gal geriau patylėti ir greitai pasigerinti savo gyvenimą?

Šiuo metu nematau galimų pokyčių prielaidų, vienintelis dalykas, iš kur jie galėtų kilti, – tai bendruomenės, kurios pradeda vis labiau suvokti gimtinės, savo gimtosios žemės svarbą.

Bet kaimas tuštėja, o su kaimu mes prarandame su žeme susijusią gimtinės nuovoką. Prarandame gebėjimą sugyventi su žeme. Tai labai svarbus mūsų tapatumo ir kultūros raidos dalykas. Įsivyrauja monokultūrinė žemdirbystė, kuriai nesvarbūs vietinių ekologinių terpių skirtumai. Svarbu tik, kiek iš tos žemės galima išspausti.

Politikos ir kultūros žmonėms pats metas atsigręžti į mažųjų gimtinių ir jose gyvenančių bendruomenių gebėjimus išlikti, įsitvirtinti, kurti sau ateitį. Žmonės, kurie ilgai gyvena tam tikrose vietovėse, išmoksta sugyventi su aplinka. Ir tą mokėjimą yra nepaprastai sunku perteikti.

Tarkime, vietiniai nujaučia, kad vieno ar kito upelio nereikėtų užtvenkti ar „sukioti“, nes bus bėdų, gali nusekti šuliniai. Žmonės jaučia tuos dalykus. Tai sunku perteikti atvykėliui, kuris tuoj moksliškai nubraižys, kaip čia kažką galima tuojau pagerinti, o po kelerių metų pasirodys, kad tas patobulinimas trinktelės antruoju lazdos galu.

Tačiau mūsų politinio elito mąstymas yra siaurakaktiškai ekonomistinis – jį užvaldžiusi BVP didinimo mistika ir su ja susiję „efektyvinimo“ projektai, kurie labiausiai ir susina socialinių bei kultūrinių santykių „materiją“.

Permainas valstybėje pirmiausia esame linkę sieti su eiliniais vietos valdžios, parlamento, prezidento rinkimais. Ar, sprendžiant iš kelių dešimtmečių patirties, apskritai prasminga su tuo sieti geresnio visuomenės gyvenimo lūkesčius?

Jeigu ir būtų galima jais ką nors pakeisti, tai, manau, tik savivaldos lygmeniu. Nes jame žmonėms lengviau susitarti, iškelti savo lyderius, kuriuos pažįsta, gerbia. Tačiau pavieniai savivaldos laimėjimai vis dėlto negali pakeisti jau veikiančio, gerai sutepto socioekonominio mechanizmo.

Žiūrėkite: kas beateitų į valdžią, matome tuos pačius iš esmės sprendimus. Matome, kad rinkimai iš esmės tik atskleidžia kažkokių įdomybių apie buvusius valdančiuosius, bet nedaug ką duoda dabarčiai ir ypač ateičiai.

Negali sakyti, kad atėję „valstiečiai“ nieko nedarė, bet kaip greitai atitolo nuo esminių pažadų, tarp jų, keisti valstybės socialinės ir ekonominės raidos mechanizmą, teisingiau skirstyti bendrai kuriamą pridedamąją vertę, didinti biudžetą ir perskirstymą.

Vyriausybė nuėjo priešingu keliu, mokesčiai verslui buvo sumažinti, biudžetas neteko įmokų, verslininkai džiaugėsi. O kas atsitiko po to?

Dabar turime BVP, ekonomikos ir nedarbo lygio augimą. Kodėl daugėja bedarbių? Todėl, kad verslui neapsimoka įdarbinti lietuvių, nes plačiai atkelti vartai įsivežti darbo jėgą iš kitų šalių. O ji yra pigesnė ir visiškai beteisė. Su ja mažiau problemų. Mes einame šiuo keliu, bet ar tai yra tvarios visuomenės, socialinės sanglaudos kūrimo kelias? Jokiu būdu.

Manau, kad kaip tauta ir kaip valstybė dabar išgyvename tam tikrą tragišką laikmetį, balansuojame ant išnykimo ribos, vis labiau gausėjant išorinėms grėsmėms. Nesistengiame nei jų suvokti, nei ieškoti būdų patiems sustiprėti – kaip tautai, visuomenei, valstybei. Kas iš to išeis, sunku pasakyti.

Mūsų ateitis priklauso nuo to, kaip mokysimės kartu gyventi savo gimtinėje, kaip mokysimės ją puoselėti. Darėme ne tuos darbus, labai godžiai stengdamiesi kuo greičiau praturtėti.

Tam tikrai visuomenės daliai pavyko. Ypač tai, kuriai dirbantieji yra tik pigi beteisė darbo jėga, kuo „efektyviau“ perdirbtini „žmogiškieji ištekliai“. O tai buvo galima padaryti tik apvagiant gimtinę. Tačiau viltis… Išgirsti besirengiant Vasario 16-osios deglų eitynėms jaunimą, eini su jais, ir suliepsnoja…

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas