„Apsukrus žmogus nieku gyvu nerašytų šios knygos, – sakė politologas Vytautas Sinica apie monografiją „Nacionalinis tapatumas. Kultūrinė atmintis ir politika“, – bet sąžiningas ir drąsus ima ir parašo. Tai visais atžvilgiais neatsargi knyga. Ji kritiškai atsiliepia apie ES politiką nacionalinių valstybių ir jų kultūros atžvilgiu, ji parašyta iš nacionalinės kultūros ir nacionalinės valstybės išlikimo pozicijų.“ Taip jis kalbėjo apie knygos autorių poetą, filosofą Vytautą Rubavičių, sutinkant jo knygą Rašytojų klube Vilniuje.
Monografijos autorius patikino, jog knyga radosi iš savimonės stiprinimo paskatų ir esanti ilgo kelio išdava. Laisvinantis iš sovietinės okupacijos bei prievartinės ideologijos, jam irgi dingojęsi, jog einama į tokį būvį, kur mažai bus ideologijos arba jos visiškai nebus, tačiau laikui bėgant negalėjęs nematyti, kad gyvenimas kūrėsi ne visai taip, kaip planavome, o ideologijos ne tik nemąžta, bet net daugėja. „Tiems valdantiesiems, kurie buvo įpratę taikyti tarybinę ideologiją, visai nesunku prisitaikyti prie naujos ideologijos, – kalbėjo V. Rubavičius, – tereikia pakeisti vieną kitą žodį, sakiniai beveik išlieka tie patys ir išlieka ta pati ideologinė nuostata – internacionalizmas, europizmas, pasitarnavimas rinkos mechanizmams. Matai, kad tikraisiais europiečiais greičiausiai tapo buvusi nomenklatūra, o tu staiga lieki toks nuošalėje, bandydamas suprasti, kas vyksta.“
Jo nuomone, šiandien einame išsivalstybinimo ir išsinacionalinimo keliu. Nacionalizmas Europoje esąs visiškai nepageidautinas, nes ES integracinis planas visai kitoks, tačiau, anot jo, nacionalizmo nėra ko gėdytis, nes mūsų nacionalizmas – gynybinis, saugantis, niekada okupacinis ir pavergiantis. Ir atkovota laisvė yra ne dainuojančios revoliucijos, kaip mėgstama sakyti, o nacionalinio išsivadavimo rezultatas, nes: „nėra kito būdo – tik nacionalistiškai laisvintis iš okupacijos. Nacionalizmas yra tokia mąstysena, kuri sutelkia tautą laisvintis ir kuri, beje, palaiko jos gyvastį ir nesilaisvinant, nes iš tos jausenos kyla ir patriotiškumas, ir visa nacionalinė kūryba, ji yra nacionalinės valstybės pamatas, sutelkiantis žmones į tam tikrą bendratį.“
V. Sinica nutvėrė filosofo mintį, ją pratęsdamas, jog nacionalizmas (jo ginkdie nereikia painioti su nacizmu) yra visų gerų dalykų, kuriais mes didžiuojamės modernioje politinėje istorijoje, principas bei pagrindas. Jis minėjo „Aušrą“, „Varpą“, Vasario 16-ąją, savanorius, sukilėlius, partizanus, rezistentus, Sąjūdį, Kovo 11-ąją.
„Nacionalizmo principas sako, kad visos tautos, kurios to siekia, turi teisę, turi valstybę. Visos tautos lygios ir šita lygybė yra principinė, – sakė V. Sinica. – Kai mokiausi mokykloje, gerai prisimenu, vadovėlyje buvo aiškiai parašyta: principas, kai tauta aukštinama kitų tautų sąskaita, yra šovinizmas, tautos siekis turėti valstybę yra nacionalizmas. Jokios neigiamos konotacijos. Universitete buvau šokiruotas – kaip galima teigti priešingai negu mokykloje. Žinoma, tai visiškai patogu naujajai europietiškumo sampratai – buvo sovietinis internacionalas, dabar europinis internacionalas.“
Prašomas pasidalinti mokslininko įžvalgomis apie Europos ateitį, V. Rubavičius dėstė: „Dabar tiek mes, tiek visa Europa išgyvena tam tikro neapibrėžtumo metą. Metas yra didžiumai žmonių nemalonus, nes, atvirai galime prisipažinti, didelių permainų niekas nenori. Visi supranta, kad permainos, neapibrėžtumas, neaiškumas vieniems ar kitiems yra tam tikros bėdos, – jokios permainos be bėdų nebūna…“
Gręždamasis į Lietuvą, V. Rubavičius svarstė, ar yra žmonių, kurie, kaip tie mūsų pokario partizanai, galvoja apie darbą Tėvynei, ar Tėvynė jiems šiandien yra svarbu. „Pasaulyje tautų yra daug, bet valstybes turinčių tautų yra nedaug, – kalbėjo knygos autorius, – valstybingumą iškovoti yra nelengva; nemažai kraujo yra pralieta ir nemažai pastangų padėta iškovoti valstybingumui, po to ginti valstybingumui, žinant, kad ta kova beveik yra pasmerkta – tai mūsų partizanų didvyriška tragedija; tragiška jos šviesa, bet čia mūsų valstybės gyvybingumo syvai. Tai jeigu tiek nuėję mes galvojame dar ir apie istoriją ir norime išlikti kaip tam tikri istorijos veikėjai (istorijoje išlieka tik valstybinės tautos kaip istorijos veikėjai, žmonės išlieka kaip administratoriai), ar turime to visiškai atsisakyti ir viską paleisti dūmais tikėdamiesi to gero gyvenimo, to gero patogaus gyvenimo. Yra dalykų, kurie labai svarbūs ir svarbesni už asmeninę karjerą ar gerovę.“
Europos politinis elitas, V. Rubavičiaus nuomone, taip pat suvokia, kad būtina keistis, bet kadangi jis gali keistis tik keičiant dalį politinio elito, niekas to nenori, nes tose aukštybėse garantuotas geras gyvenimas. „Visa Europa yra tokios neapsisprendimo būsenos, ir mūsų pačių ateitis, Lietuvos valstybės ateitis, manau, didžia dalimi priklauso nuo dviejų dalykų – nuo politinio elito ir dalies visuomenės sąmoningumo: ar politinis elitas susivoks, kad vis dėlto nacionalinė valstybė ir nacionalinė kultūra yra tos vertybės, kurias vienaip ar kitaip būtina teigti ir teigti europiniu lygiu, ar visuomenė taip pat susivoks, kad šitie dalykai yra svarbūs. Na, jeigu nesusivoks, dar gyvensime kaip lietuviai, mūsų vaikai gyvens jau nebe kaip lietuviai. Vyksmas Lietuvoje ta linkme yra labai spartus, tą matome iš demografijos ir jaunimo apklausų, kur 60-70 proc. aštuntokų į klausimą, ką renkasi – „lietuvis“ ar „europietis“, – atsako „europietis“. Vadinasi, neturime švietimo sistemos, kuri vienaip ar kitaip atsvertų globalizacijos ar, sakykime, perteklinės europinės integracijos keliamus iššūkius.“
Be to, pasak monografijos autoriaus V. Rubavičiaus, mes neturime šiandien ne tik nacionalinės švietimo sistemos, mes neturime nacionalinės kultūros politikos ir nacionalinės kultūros ministerijos. Sunku būtų tam prieštarauti.
Parengė Danutė Šepetytė.
