Šiandien Vilniaus savivaldybėje balsavimas dėl Škirpos alėjos pavadinimo keitimo, o faktiškai – dėl pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio ir Birželio sukilimo organizatoriaus vardo ir atminimo trynimo iš Vilniaus viešųjų erdvių.
Škirpos išnaikinimo šalininkai baigia išsinerti iš kailio, kad tik taip nutiktų. Arkadijus Vinokuras lygina Škirpos (tiksliau ne Škirpos, o jo organizacijos verdu paskelbtus) pasisakymus su moters išprievartavimu ir atranda, kad moterį išprievartauti yra mažesnis nusikaltimas nei galimai parašyti, kad žydai turėtų palikti Lietuvą.
Konkretus nusikaltimas prieš konkretų žmogų yra mažesnė gėda ir kaltė nei galimas įrašas agituojant už politinį sprendimą (iškraustymą), kuris amžiais buvo normali tautų politikos dalis. Galimai, nes – vėlgi – tai nėra Škirpos pasirašyti žodžiai, tai žodžiai priskiriami jam, nes taip patogiau puolantiesiems.
Dar Arkadijus Vinokuras atranda, kad būti kariuomenės savanoriu ir tautos sukilimo iniciatoriumi yra mažesnis nuopelnas nei taikos sąlygomis eiti įvairiausias vadovaujančias pareigas. Šalies ministro ir prezidento pareigas ėjęs asmuo esą yra nepalyginamai garbingesnis savo nuopelnais nei pirmasis savanoris ir sukilimo organizatorius.
Čia susiduria du nesuderinami pasauliai. Su visa pagarba prezidentams ir ministrams, mano pasaulyje joks taikos meto prezidentas, ministras ar dar kas nors beveik jokiu atveju nestovės vienoje gretoje su žmonėmis kaip Jokūbas Jasinskis, Antanas Mackevičius, Kazys Škirpa, Juozas Brazaitis, Ramanauskas-Vanagas ar Žemaitis-Vytautas, Alfonsas Svarinskas ar jų bendražygiai. Vinokurui gi atvirkščiai. Arba jo, arba mano dorybių hierarchija stovi aukštyn kojomis.
Ne dėl to, kad jam prezidentas aukščiau laisvės kankinio, bet dėl to, kad apskritai skirtingai suprantame, kas svarbiausia valstybės gyvenime, rytoj Arkadijus Vinokuras lauks, kad Škirpos vardą ištrintų, o aš lauksiu, kad paliktų. Sausi statistiniai šansai Arkadijaus pusėje.
Ne visi žydai buvo tokie kaip dušanskis ar dabartinis vinokuras, kuris, mano nuomone, ne nukentėjusius žydus gina, bet galimai vykdo putės butolinovičiaus užduotis. Kad jam ant Lietuvos žydų tautybės didvyrių Robinzono Lazerio, Blicho Šolomano, Nechonskio Jodidio, Krinskio Azrielio ir daugelio kitų, galimai nusispjaut, manyti leidžia abejingumas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalio išniekinimui, iš valstybinio paverčiant jį KAM lygmens pasižymėjimo ženklu.. O juk šiuo medalių dėkinga savanoriams valstybė apdovanoji ne vieną žydų tautybės savanorį. Dėl pagalbos, medalio lygmeniui atstatyti, kreipiausi ir į vinokurą, tačiau neteko girdėti kad jis būtų nors pirštą pajudinęs. Tad, bent man- nenuostabu, kad jis, panaudodamas neįrodytus dalykus, net iš kailio neriasi juodindamas Lietuvos didvyrių savanorių žydų ginklo brolį pulkininką ŠKIRPĄ.
Teisybės dėlei reikėtų prisiminti, kas PRADĖJO visą šią „velniavą”. Lietuvoje nuo Vytauto laikų VISAD taikiai sugyveno visos tautybės. Sumaišatis, nesantaikos kurstymas prasidėjo nuo kaimyninės krauju plūstančios Rusijos, kurioje po 1917 metų perversmo masiškai buvo žudomi iškiliausi pačios Rusijos žmonės. Ta klastinga banga, užplūdo ir kaimynines Valstybes, kurios KLASTA buvo prijungtos prie IMPERIJOS. Kruvinoje puotoje, ne paslaptis, vienu iš pirmųjų dirigentų buvo daugybė žydų tautybės žmonių; 1937 m NKVD daugiau nei 90% vadovų buvo žydų tautybės. Klastingai „prijungus” nepriklausomą Lietuvos Valstybę net neprasidėjus II Pasauliniam karui 1940 m žydų tautybės NKVD darbuotojai įsijungė į Lietuvos pažangiausių Piliečių deportavimą ir vėliau į žudymo karuselę; Dušanskis ir ko. Beveik visiems galvažudžiams pavyko parduoti savo turtą ir sėkmingai pabėgti nuo teisingumo į kaimyninę Rusija ar Izraelį.
Prasidėjus II Pasauliniam karui, reikia suprasti žmonės buvo SUPJUDYTI ir savo kerštą pradėjo lieti ir ant nekaltų žydų tautybės žmonių. Toks buvo dviejų tironų Stalino ir Hitlerio planas- pjudyti taikiai sugyvenusias tautas. Labai apgailėtina, kad į tai įsijungė ir kai kurie mūsų tautiečiai. Kodėl to nevyko Olandijoje ? Todėl, kad ten nebuvo Stalino NKVD, tų ,kurie specialiai sukėlė NEAPYKANTOS protrūkį.
Tikėkime Dievu, kad jiems nepasiseks, kad daugiau bus tų, kurie supranta kovotojų už LIETUVOS valstybės laisvę reikšmę, juk mes privalome mūsų Patriotams dėkoti už tai, kad mes negyvenam po padu okupantų, tripusių mūsų valstybę 50 metų!!!