Kolega Šarūnas Jasiukevičius iš Kauno klausia (perfrazuoju): ar vilniečiams ramiai miegasi, kai išvažiavimas iš Vilniaus Kauno kryptimi užsikemša va taip?
Sausį Vilniaus miesto savivaldybėje svarstant miesto biudžetą siūliau skirti bent 5,5 milijono eurų civilinės saugos reikmėms. To maža, bet tai būtų pradžia, sprendžiant du absoliučiai apleistus klausimus – slėptuves ir evakuacinius kelius. Kontrolės komitetas, beje, pritarė. Valdantieji tvarkingai atmetė.
Vietoje to patvirtintas administracijos sudiktuotas biudžetas, kuriame civilinės saugos reikmėms numatyta apie 150 tūkstančių eurų. Didžioji dalis tų pinigų – ženklų, nurodančių į kolektyvinės apsaugos statinius, rengimui ir kabinimui, taip pat civilinės saugos strategijai parengti. Ne mokslas yra paskutinis prioritetas, o saugumas. Ir taip yra valdžioje esant daugiausiai apie gynybą kalbančiai partijai.
Niekas neklausys, bet pirmas žingsnis būsimoje saugos strategijoje (jeigu kas nors spės ją parengti, dešimt metų vėluodami pradėti) turėtų būti atsisakyti beprotiško arba ciniško principo apsimetinėti, kad kolektyvinės apsaugos statiniai yra slėptuvės. Dabar miestas elgiasi būtent taip. Daugybė žmonių klaidinami, kad mėlynais trikampiais oranžiniame fone pažymėti statiniai yra kažkuo saugūs, kad ten verta rinktis atakos atveju.
Ten negalima rinktis, atakos atveju ten bus masinės kapavietės. Slėptuvių Vilniuje nėra ir absoliučiai neplanuojama įrengti. Nei žiniasklaida, nei už saugumą atsakingos institucijos to kažkodėl nereikalauja, skandalo čia nemato. Kaip šunys lojam jau mažiausiai du metus. Visiems viskas gerai.
Jeigu kam rūpi atvirom akim suvokti mūsų saugumo situaciją ir kartu visišką nepasirengimo mastą, labai rekomenduoju pasižiūrėti kurią nors laidą su neseniai vėl iš fronto Ukrainoje grįžusiu Šarūnu Jasiukevičiumi. Jis bent keliose laidose pakomentavo šiuos klausimus, o ir straipsnių ciklą LRT skelbti pradėjo. Jei tik bus, kas domisi, dalinuosi į sveikatą. Nuoroda ČIA.
Ir ne, tai nėra panikos ar kapituliacinių nuotaikų kėlimas. Tikrai nekalbėčiau apie tai nė žodžio, jei laikyčiau neišsprendžiama. Kalbėčiau apie kainas ir pensijas. Tai kalbėjimas apie problemas, kurias galima ir reikia spręsti, kad gyventume. Kad ir kaip keista, laiko spręsti problemas yra. Bet nieko nedaroma. Štai nieko nedaryti laiko nėra. Kai pagalvoji, gyvenimas stebėtinai paprastas.
Politinė reklama, nedėkokit.
