Minime, kaip labai gražiai pasakyta, monsinjoro Alfonso Svarinsko gyvenimo žygdarbį. Iš tikrųjų tai ir buvo gyvenimo žygdarbis. Kad jau čia susirinkome, turime vis tiek savęs paklausti – kas mums tas Svarinskas?
„Kas jūs, kunige Svarinskai?“ Turbūt žinote, į ką referuoju.
Kunigas Svarinskas, bent visiems jaunesniesiems, tikrai yra ir tegali būti, o ir ateityje bus pavyzdys bei įkvėpimas. Manau, kad ir tiems, kurie buvo jo bendražygiai tame gyvenimo žygdarbyje, jis irgi yra pavyzdys bei įkvėpimas. Bet pavyzdys ir įkvėpimas – tai santykis su žmogumi. O ką įkūnija A. Svarinskas ir jo gyvenimo žygdarbis? Įkūnija, sakyčiau, tiesą, drąsą ir laisvę – šiandien vėl labai, labai aktualias.
Tiesa. Svarinsko gyvenimas neatsiejamas nuo tiesos. Visi, kas pažinojo, atsimena, girdėjo, matė, liudijo, kaip jis negalėjo, tiesiog negalėjo nesakyti tiesos, nekovoti už ją. Taip, kaip ją suprato, visada principingai, kategoriškai, nežiūrėdamas jokios kainos.
Šiandien tiesa išgyvena sunkius laikus, ir jūs taip pat negalite to nematyti, nors dalis žmonių apsisprendžia būtent taip – nematyti. Šiandien tiesa apie moralę, apie valstybę, apie žmogų, apie visus pamatinius dalykus labai dažnai yra nepatogi ir tampa iššūkiu ją ginti.
Ginti, kaip monsinjoras Svarinskas be jokių dvejonių ir nežiūrėdamas jokios kainos gynė. Kadangi esame, šiaip ar taip, ir partizano atminties vietoje, turbūt geriausias pavyzdys čia būtų laisvės kovotojų atminimas. Visi girdėjo, visi matė ir kasdien turbūt girdime įvairiausiomis formomis tą dėmę, šmeižto dėmę, metamą ant laisvės kovų atminimo.
Visai kaip sovietmečiu, visai kaip tada, kai Svarinskas turėjo kovoti, partizanai pavadinami ir banditais, ir dalyvavusiais Holokauste, ir dar kokiais nors žodžiais, kurie esą turėtų priversti mus galvoti, kad mes negalime jais didžiuotis, kad valstybė negali jais didžiuotis, kad mūsų laisvės kova kažin kaip su dėme, kažkaip netikusi. Mes turime pareigą tą atmesti.
Nebėra Svarinsko, kuris atmestų šitą melą ir purvą, bet yra jo atmintis, ir ta atmintis, jeigu
teisingai pradėjome šitą pokalbį, įkvepia ir drąsina ir yra pavyzdys. Taigi – ginti tiesą. Ir tada – drąsa. Svarinsko gyvenimas kaip drąsa. Vėlgi, visi, kas tik susidūrė, atsimena – jis nieko nebijojo. Jo viduje buvo tokia didžiulė jėga, kuri neleido bijoti. Kartais atrodė, kad jis ir nesuprato, kad nebijo, nesuprato, kad jis drąsus, kad tas elgesys, kad tie jo pasirinkimai yra drąsūs.
Jam tai atrodė natūralūs pasirinkimai, kad kitokių ir būti negali, žiūrint į jo gyvenimą. Šiandien ir drąsa išgyvena sunkius laikus. Vėlgi, daug kas girdėjote, matėte – ne taip seniai kunigo Ričardo Doveikos žodžiai apie daugybę bijančiųjų sakyti, ką galvoja, Lietuvoje sukėlė tokį didelį triukšmą, tokį didelį pyktį. Nesvarbu, ar teisingi tie skaičiai, kuriuos jis įvardijo, ar tyrimai atlikti tiksliai, moksliškai.
Mes visi žinome iš savo gyvenimo, iš savo aplinkos, patirčių, ypač tie, kieno gyvenimai susikerta su valstybės tarnyba, su žiniasklaida, teismais, mokslais, su visomis tomis viešomis sritimis, bet ir ne tik tie. Visi žinome, kad šiandien, kai kuo akivaizdesnius dalykus nori pasakyti, tuo daugiau drąsos reikalaujama. Žmonės pagrįstai – kas baisiausia, iš tiesų pagrįstai – šiandien bijo kalbėti apie šeimą, apie lytį, apie tą pačią istoriją, apie dalykus, kurie, jeigu kas nors yra savaime suprantama, tai ir turėtų būti labiausiai savaime suprantami. Reikia drąsos.
Kaip įkvėpimas ir pavyzdys, aišku, vėl stoja monsinjoras Svarinskas. Mes negalime nepastebėti, kad jo pasirinkimai, jo bendražygių pasirinkimai turėjo daug didesnę kainą negu šiandien.
Šiandienos pasirinkimai ir šiandienos drąsos reikalavimas susijęs viso labo su galbūt darbo,
galbūt verslo, galbūt statuso praradimu, kas, aišku, mums visiems daug reiškia. Visi žmonės saugo šiuos dalykus, visi supranta, kuo rizikuoja, ir turi priimti tuos pasirinkimus. Bet mes turime stabtelėti ir pagalvoti – o kokie buvo to meto pasirinkimai? Ką tada galėjo
prarasti žmonės, jeigu nuspręsdavo drąsiai sakyti tiesą, jeigu tos drąsos rasdavo? Gyvybę,
laisvę – viską. Bet rinkosi. Iš čia ir įkvėpimas.
Ir čia, tada, trečioji dalis – laisvė. Monsinjoras Svarinskas buvo absoliučiai laisvas žmogus. Laisvas kalėjime, laisvas lageryje, nes turėdamas tiesą ir turėdamas drąsos dorybę tą tiesą sakyti, jis buvo laisvas viduje. Jokie išoriniai pančiai jam didelės įtakos nedarė ir daryti negalėjo. Šiandien mums labai dažnai pasiūloma visiškai kitokia laisvė, faktiškai ja persmelktas mūsų gyvenimas – laisvė tenkinti troškimus, būti troškimų vergais.
Tai yra vergo laisvė ir ta vergo laisvė šiandien yra kaip dūmas, kaip migla, kaip toks apgavystės tinklas apraizgiusi mūsų gyvenimus, mūsų viešąją erdvę. Ji uždengia ir neleidžia matyti tikrosios laisvės.
Svarinskas primena ir įkūnija kitą laisvę – laisvę gyventi tiesoje, drąsiai už ją stoti, prireikus už ją mirti. Štai kas iš tiesų išlaisvina.
Taigi tiesa, drąsa ir laisvė – trys dalykai, kuriuos šiandien, atrodo, kaip niekada anksčiau norisi prisiminti. Kurie eina kartu ir vienas kitą drauge išpildo ir įgalina. Svarinsko asmenyje atrandame tą pavyzdį ir tą įkvėpimą, be kurių, rodos, taip sunku kartais būna savosios kartos iššūkius pakelti. Nes, kaip čia nuskambėjo prieš man pratariant žodį, kiekviena karta turi savo iššūkius ir turi pareigą kaip gali juos pakelti.
Ir pabaigai pastaba – jokiu būdu negalima nieko, kas pasakyta, suprasti kaip priekaišto, kad štai mes bailiai, štai mes tiesos bijome, už ją kalbėti bijome ar dar kaip panašiai. Va, Svarinskas buvo didis, o mes… Kodėl negalima? Todėl, kad negali visi žmonės būti kaip Svarinskas. Negali. Svarinskas nėra kartelė, pagal kurią visi turime save matuoti. Čia negalėjo susirinkti tokia prisimenančiųjų ir gerbiančiųjų minia, jeigu tai, ką darė ir kaip gyveno Svarinskas būtų normalu ir iš kiekvieno reikalaujama. Jūs, aš, mes visi negalime būti Svarinskais. Nebūtų tos pagarbos ir atminimo, mūsų čia nebūtų, jeigu tai, ką darė monsinjoras Svarinskas, būtų normalu, jeigu to galėtum iš kiekvieno tikėtis ir reikalauti.
Ne, priešingai, tai buvo nenormalu pačia geriausia prasme, tai buvo didinga. Bet būtent todėl mes galime Svarinską matyti kaip pavyzdį ir įkvėpimą – kaip kažką, į ką kiekvienas iš mūsų gali stiebtis, stengtis, tiestis ir tikriausiai niekada nepasiekti. Bet ta pastanga ir turėjimas, link ko stengtis ir stiebtis, yra tai, ką mums Svarinskas šiandien duoda, fiziškai su mumis nebebūdamas, bet dvasia niekada mūsų nepaliksiantis.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. II dalis
Kalba pasakyta prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo
šventėje 2024 m. liepos 14 d.
