Žinių radijuje savaitgalį aptarėme demokratijos būklę Lietuvoje. Skaičiukais tą reguliariai pamatuoja įvairios organizacijos, mes gi kalbėjome labiau apie turinį. Demokratijas pasaulyje žlugdo technokratija, kai vietoje piliečių valios iškeliami nerinktų „ekspertų“ sprendimai, teismų valdžia, kai politikai patys kratosi atsakomybės ir atiduoda nerinktiems teismams, kurie faktiškai virsta įstatymų leidėjais, pagaliau bandymai atsikratyti („peržengti“) nacionalinę valstybę, kurioje vienintelėje iš principo gali veikti visuotinė demokratija. Prie šių globalių reiškinių šįkart neišsiplėtėm, nors jie aktualūs ir Lietuvai.
Išsiplėtėme, ar gerai veikia demokratija Lietuvoje? Nelabai. Iš ko matosi? Daugybės rodiklių: pasitikėjimas žiniasklaida žemas, rinkėjų aktyvumas žemas, pasitikėjimas valdžios institucijomis ir partijomis žemas, pilietinis aktyvumas žemas ir taip toliau, kur bežiūrėsi.
Kodėl? Čia įdomiau. Laidoje sakiau, kad turime savitų vietinių, ir globalių importinių demokratijos ydų. Svarbiausia vietinė yra klaikus socialinis nepasitikėjimas ir iš jo kylantis pilietinis pasyvumas. Žmonės dažniausiai pasyvūs, žiūri savo reikalų ir nemano, kad galima ar verta kištis bandant kažką pakeisti valstybės gyvenime, net jei tai liečia ir juos (švietimo programos, mokesčiai, saugumas, etc.). Brandžios demokratijos šalys seniai suprato, kad vien rinkimais tenkinančios valdžios gauti neįmanoma. Ją reikia nuolatos sekti, kontroliuoti, protestuoti, reikalauti, žodžiu, laikyti ant trumpo. Lietuvoje visa tai neįprasta, dažnai pašiepiama, o ir pačių politikų niekinama klijuojant etiketes („mokytojai dirba Rusijai“ ir panašiai). Bet be šių dalykų, be valdžios kontrolės tarp rinkimų, neįmanoma ir susigrąžinti valstybės kontrolės į savo rankas.
Importinė demokratijos yda yra ta, apie kurią tikrai dauguma žiniasklaidos priemonių nešneka, nors Vakaruose ji tapo pačia aktualiausia problema. Tai neformali ideologinė cenzūra, kai už „neteisingas“ nuomones žmonės šalinami iš darbų, iš eterio, iš verslo, iš bet kur, kur tik pamatoma, kad jiems tai skauda. Taip ne tik nutildomas „neteisingai“ prasižiojęs žmogus, bet ir rodomas pavyzdys tokios klaidos nepakartoti aplinkiniams.
Šio reiškinio nereikia maišyti su banalia pareiga atsakyti už savo viešus žodžius ir ypač fakto teiginius. Rodos, būtent tai laidoje maišė pašnekovas iš TS-LKD Seimo frakcijos Kęstutis Masiulis. Normalu, kad vieši pasisakymai užtraukia kritiką, kartais ir labai aštrią. Normalu, kad vieši fakto teiginiai apie įmones ar asmenis gali užtraukti ir ieškinius. Bet absoliučiai nenormalu ir šiuolaikinė cenzūra prasideda ten, kur pasisakymai užtraukia šalinimą iš darbo, verslo užsakymų praradimą, eterio uždraudimą ir panašiai. Šiemet turėjome vis daugiau to pavyzdžiu: Savukynas, Mažylė, krepšinio komentatorius Karolis Tiškevičius, kalbos inspektorius Valotka ir daug kitų atvejų, kai žmonėms dėl jų pasisakymų atvirai bandyta ar net sugebėta atimti darbus.
Džiaugiuosi proga „Žinių radijuje“ aptarti šį reiškinį, pirmiausiai todėl, kad jį iki šiol bando neigti ne vienas tiesiogiai nesusidūręs žmogus. Susidūrus būna vėlu. Todėl kalbėkime. O kam įdomu plačiau, eilinį kartą kviečiu ir perskaityti visur prieinamą JAV analitiko Beno Shapiro bestselerį „Autoritarinis momentas“ būtent šia tema.
Žinių radijo diskusija apie demokratiją ir cenzūrą Lietuvoje: https://www.ziniuradijas.lt/laidos/atviras-pokalbis/ar-viskas-gerai-su-lietuvos-demokratija?video=1&fbclid=IwAR1R3pRHd-xYQkc87b9aIXVmlZgTjjBmuhrVNBLCNo9OmHaqUhEyZnJnoiI
Beno Shapiro knyga apie ideologinę cenzūrą: https://www.patogupirkti.lt/knyga/autoritarinis-momentas.html?fbclid=IwAR1qWsPfSpyulV8iTqCKbGt-ofu-q3B8pR0JMuOAO9LgIgO5CvWW2JbPlbk
