Vytautas Sinica. Apie Šiluvos deklaraciją ir liberalią katalikybę

Rugsėjo 12 dieną Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pristatė ir pakvietė pasirašyti Šiluvos deklaraciją, kuria viešai patvirtintino principines Bažnyčios nuostatas šeimos, gyvybės ir laisvės klausimais. Deklaracija sulaukė kritikos ir visai ne atsitiktinai ji atsklido ne iš kairiųjų, o iš liberalų katalikų, siekiančių Bažnyčios suprivatinimo ir pašalinimo iš valstybės gyvenimo.

Kas tie liberalai katalikai ir ar Bažnyčia apsiribos gindama vien rūtų darželį?

Šiluvoje vykstančių atlaidų Šeimos dienos Mišių metu, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pristatė Šiluvos deklaraciją, kurią pakvietė pasirašyti visus pritariančius tikinčiuosius ir ne tik juos. Tą padarė jau arti 7000 žmonių. Deklaracija teigia, kokiais principais turi vadovautis šalies įstatymai, tad buvo savo esme politinė. Kokie tie principai?

Esminė Šiluvos deklaracijos vieta yra penki konkretūs principai, kaip vadina autoriai, pamatiniai asmens ir visuomenės gėriai: 1) gyvybės apsauga nuo pradėjimo iki natūralios mirties; 2) vyro ir moters prigimtinis skirtingumas ir lygiavertiškumas; 3) šeima, kylanti iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių; 4) tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo dorovinius įsitikinimus; 5) sąžinės, religijos ir žodžio laisvės, saugančios nuo totalitarizmo pagundų.

Deklaracija pasirodė po ilgesnį laiką trukusių viešų ir neviešų pastabų vyskupams, kodėl gi Bažnyčia tyli įvairiais visuomenės gyvenimo klausimais. Deklaraciją paskelbęs arkivyskupas K. Kėvalas buvo to klaustas viešai ir asmeniškai. Bažnyčia negali kalbėti visomis temomis, diktuoti mokesčių tarifų ar aplinkosauginių normų, nuspręsti, kur statyti oro uostą ar kaip naudoti lėšas šalies gynybai. Tačiau savo socialinio mokymo ribose ji gali pateikti principus, kuriais, pagal Bažnyčią, privalo vadovautis bendrojo gėrio siekianti valstybė ir ypač save katalikais laikantys politikai. Būtent tą padarė deklaracija, atsakiusi į „Bažnyčios tylos“ kritiką.

Verta paminėti, kad tose pačiose Mišiose K. Kėvalas pasisakė ir kitais aktualiausiais klausimais – už skiepijimąsi, bet prieš prievartos priemones tą daryti; už žmogiškas sąlygas migrantams, kol aiškinamasis jų teisėtumas. Tai sudėtingesni ir ne tiek tiesiogiai iš Bažnyčios mokymo išvedami klausimai, neatsitiktinai nuskambėję tik pamoksle, tačiau ne pačioje deklaracijoje. Pastarojoje atsidūrė tik tai, dėl ko Bažnyčios mokyme yra absoliutus aiškumas ir konkretus sutarimas.

Katalikai liberalai

Šiluvos deklaracija aiškiai demonstruoja Bažnyčios rūpestį ir įtaką visuomenės gyvenimui ir jos drąsą ta įtaka naudotis, vykdomą visuomeninę misiją. Nieko keista, kad ji iškart susilaukė kritikų. Ne, ne iš atvirų leftistų stovyklos. Pagrindiniai kritikai, sulaukę ir žiniasklaidos dėmesio, buvo įprastai katalikais intelektualais įvardijami TS-LKD frakcijos narys dr. Andrius Navickas ir Naujojo Židinio-Aidų vienas lyderių prof. Paulius Subačius.

A. Navickas, kaip jam ir įprasta, ėmėsi sofizmo: lygino deklaraciją su Tikėjimo išpažinimu, klausė, ar jos reikalavimus atitiktų Šventoji šeima, pats Jėzus ar apaštalas Petras, teigė, kad deklaracija labiau tiktų Dorovės ministerijai nei Bažnyčiai. P. Subačius buvo mažiau ironiškas ir pavadino deklaraciją „klerikalizmu, taigi iškrypimu“. Kritikos autoriai yra katalikai liberalai, o jų pasisakymus masiškai „laikino“ kiti katalikai liberalai iš Naujojo Židinio, Katalikų balso ir kitų organizacijų.

Dažnai ginčijamasi, kas yra ir ar apskritai įmanomi „katalikai liberalai“, ar galima vartoti tokią etiketę, o jeigu galima, ar čia išvis esama kokio prieštaravimo? Juk žmogus gali būti katalikas ir liberalas? Ne, negali. Skirtumas tarp šių dviejų pasaulėžiūrų fundamentalus ir neperžengiamas.

Pamatinė katalikybės prielaida yra objektyvios (ir apreikštos) moralės tiesos egzistavimas. Visi ryškiausi klasikiniai mąstytojai rėmėsi šia prielaida. Žmogaus prigimtis yra apibrėžta, joje yra žmogui kaip rūšiai būtinai būdingų bruožų, o iš jų kyla moraliniai reikalavimai, nulemiantys, kas yra teisinga žmogui ir bet kokiam esiniui pagal jo prigimtį. Tuo remiasi prigimtinis įstatymas, pažinus žmogaus protui. Politikoje jis reiškia, kad kiekviena valdžia gali ir turi pareigą kurti įstatymus, kurie skatintų piliečių dorybes – polinkį rinktis gėrį. Bažnyčia niekada neišsižadėjo šio mokymo.

Liberalizmas remiasi absoliučiai priešinga prielaida, kad jokios objektyvios moralės tiesos nėra, niekas negali jos įvardyti, todėl jokia valdžia negali skatinti rinktis jokios gėrio sampratos ir turi priimti tokius įstatymus, kurie didintų kiekvieno piliečio laisvę siekti savaip suprastos gėrio sampratos. Nuo anarchijos tokioje vizijoje esą turėtų sulaikyti naivi pastaba, kad kiekvieno laisvė baigiasi ten, kur prasideda ir būtų pažeidžiama kito laisvė. Valstybė žmonėms tikslų nenustato, kas gera ir kas blogai, atsakyti nebando, nes negali žinoti, tad ir neturi teisės. Šie du požiūriai visiškai nesuderinami tiek filosofiškai, tiek savo politinėmis pasekmėmis.

Tačiau katalikai liberalai nuolatos bando suderinti katalikybę ir liberalizmą (o dabar net ir vadinamąjį leftizmą) ir būtent todėl yra pagrindiniai Bažnyčios kišimosi į politiką kritikai. Jų tikslas yra pakeisti Bažnyčią į tik privačia sielovada ir labdara besirūpinančią organizaciją, kuri savosios moralės tiesos sampratos viešai nesteigtų ir nepasisakytų už ja paremtus įstatymus.

20 amžiaus pabaigoje toks Bažnyčios suprivatinimas tapo pagrindiniu jos viešojo vaidmens neutralizavo būdu visame Vakarų pasaulyje. Ankstesni diktatorių bandymai atvirai naikinti Bažnyčią, uždrausti pamaldas ir uždaryti šventoves (mums pažįstami iš sovietmečio), nepasiteisino, nes kėlė žmonėms priešišką reakciją.

Katalikų liberalų kelias priešingas. Bažnyčios jos priešams nebereikia naikinti, užtenka ją įtikinti pačiai atsisakyti vienos pagrindinių savo misijų – rūpesčio viešojo gyvenimo normomis. Būtent tą skelbia katalikai liberalai, būtent todėl jie, o ne kairieji, yra pagrindiniai Bažnyčios kritikai, jei tik ši pamėgina savo skelbiamą tiesą ginti viešumoje.

Andriaus Navicko vaidmuo apskritai yra unikalus ir vertas dėmesio. Kaip buvęs liberalios katalikybės portalo bernardinai.lt redaktorius jis tapo TS-LKD nariu ir parlamentaru, kad atliktų specifinį vaidmenį: kiek įmanoma, „parduotų“ krikščioniškam rinkėjui antikrikščionišką liberalią politiką. Tam jis nuolatos kalba abstrakčias frazes apie žmogaus orumą, selektyviai cituoja Šventąjį Raštą ir popiežių Pranciškų, vis mėgindamas įtikinti skaitytojus, kad iš principo įmanomos priežastys katalikams pritarti sprendimams, kuriuos yra kategoriškai pasmerkusi Katalikų Bažnyčia.

Bažnyčia reikalauja drausti abortus, Navickas moko rinkėjus, kad ne. Bažnyčia draudžia įteisinti bet kokias šeimai prilygintinas vienalytes sąjungas, Navickas moko rinkėjus, kad ne. Ir taip toliau. Liberalizmas ir katalikybė neva yra suderinami. Tai jo vaidmuo ir jo misija – Tėvynės Sąjungai tvirtai žengiant liberalizmo keliu, kuo ilgiau išlaikyti suklaidintus krikščioniškus rinkėjus.

Platesnis klausimas: Bažnyčios vieta

Šiluvos deklaracija, nors puikiai parengta, nėra niekuo išskirtinė ta prasme, kad visame pasaulyje įvairių šalių Vyskupų konferencijos skelbia pozicijas aktualiais savo šalių politiniais klausimais. Štai JAV prezidentu išrinkus kataliką Joe Bideną, JAV vyskupų konferencija viešu laišku pasmerkė jo pritarimą abortams ir „vienalytėms santuokoms“.

Seksualinės moralės klausimai kartojasi neatsitiktinai. Po seksualinės revoliucijos būtent šiais klausimais Vakarų visuomenės labiausiai nutolo nuo Bažnyčios mokymo (kitaip nei, tarkime, socialinės atskirties klausimais), bet Bažnyčiai niekur nedingo pareiga jį skelbti.

Tiek JAV vyskupų konferencija, tiek Benediktas XVI yra įvardijęs tuos pačius abortų, eutanazijos, šeimos sampratos, tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinus ir religijos laisvės klausimus, kaip svarbiausius katalikams vertinant politikus. Norintys neutralizuoti Bažnyčią, nuolatos reikalauja jai būtent šiais klausimais patylėti ir net atvirai neigia pačių konkrečiausių privalomų Bažnyčios dokumentų – pavyzdžiui dėl politikų paramos vienalytėms sąjungoms draudimo – egzistavimą arba įpareigojantį statusą.

Bažnyčios vaidmens politikoje klausimas Lietuvoje jau buvo iškilęs pavasarį, kai prieš partnerystės įteisinimą ir Stambulo konvenciją pasisakė įvairūs kunigai, įskaitant ir anksčiau laikytus liberaliais. Tada kilo nemažas puolimas. Tikėtasi juos išgąsdinti, tačiau suveikė priešingai. Pavyzdžiui, A. Toliatas iki šiol kalba būtent apie mobinimą už pažiūras ir drąsina prabilti kitus. Kunigai kaip asmenys ir piliečiai tikrai turi teisę ir pareigą kalbėti apie valstybės politinį gyvenimą ir principus, kuriais šis turėtų remtis. Tačiau tą teisę turi ir Bažnyčia, ir konkrečioje šalyje jos vardu kalbantys vyskupai. Ne Navickui, ne Subačiui ir ne Maldeikienei aiškinti, kaip vyskupai turi suprasti katalikybę, ir kur jie neva prieštarauja popiežiui.

Kaip nesename interviu sutiko A. Jokubaitis, po Vatikano II susirinkimo Bažnyčia nuolatos ėjo atsitraukimo keliu, užleisdama sekuliariai valdžiai vis naujas savo veiklos sritis. Dabar ji nebeturi kur trauktis ir arba ras drąsos pradėti dalyvauti politikoje, kalbėti politine kalba, arba turės atiduoti ir „savo rūtų darželį“. Tą reikėjo daryti anksčiau. Bažnyčiai reikia šią drąsą atrasti ir bent kol kas ji rodo to ženklus.

parengta pagal lrt.lt