Kol Rusijoje dėl numestų nuorūkų vis kyla sprogimai karo pramonės objektuose, o Donbase „didysis puolimas“ neatneša jokių apčiuopiamų pergalių, pažiūrėkim į ideologinę koncepciją, kuria remiasi Kremlius, mėgindamas okupuoti Ukrainą. Turbūt visi girdėjo, bet su šypsena sutiko žodžius, kad Ukrainą Putinas bando „denacifikuoti“. Sveiku protu mąstant, Ukrainoje nacių nėra, o jeigu keli ir yra, tai politiškai nereikšmingi. Prezidentas – rusakalbis žydas. Azovo pulkas, toks baisus Rusijai, neturi politinės įtakos. Tai kur tie naciai?
Tačiau tikrąją žodžių prasmę labai atvirai (nustebau) išdėstė toks Kremliaus ruporo RIA Novosti apžvalgininkas Timofejus Sergeicevas. Jis karo pradžioje parašė straipsnį apie tai, ką Rusija turi padaryti su Ukraina. Paradoksaliai ir liberali publika, ir Rusijos teisintojai bando numoti ranka, kad čia kažkokio radikalo šnekos ir rimtai žiūrėti nereikia. Ne, tai Kremliaus oficialus kanalas ir vienintelė prasminga „denacifikacijos“ interpretacija. O ji tokia.
„Denaficikavimo“ planą sudaro keturi pagrindiniai ir konkrečiai įvardijami punktai: a) masinės ukrainiečių žudynės; b) masinis siuntimas į konclagerius; c) masinis trėmimas į tolimus Rusijos regionus; d) totalinis visuomenės „perauklėjimas“ vadinamojo „antifašizmo“ dvasia ir „reintegravimas“ į „rusų pasaulį“. Bet kas tas „denacifikavimas“, kai nėra nacių?
Pasirodo, „ukrainietis nacis“ yra tas, kuriam būdingas „antirusišku melu dėl savo identiškumo maitinamas giluminis ukrainietiškumas“, o šio šerdis yra „etninis savęs tapatinimo komponentas“. Žodžiu, esi nacis, jeigu jautiesi ukrainiečiu ir laikai tai esant atskira nuo rusų tautybe, su savo etniškumu, kultūra ir nepriklausomybės poreikiu.
„Ukrainietišką nacizmą“ sudaro du pamatiniai elementai: 1) pastangos gaivinti kultūrinę savimonę ir plėsti ukrainiečių kalbos viešojo vartojimo erdvę; 2) „banderiška istorinė atmintis“, kurios ištakos, pasak Medvedevo yra mitinė XIV-XVII a. Ukrainos istorija, sugriovusi „vieningos rusų tautos idėją“. Trumpai tariant, ukrainiečių kalba ir istorija. Kas nori būti ukrainiečiais atskirai nuo rusų ir turėti Ukrainą atskirą nuo Rusijos, tie ir naciai. Rimtai. Čia yra Kremliaus koncepcija, kurią absoliučiai atitinka daugybė fragmentiškų Putino, Medvedevo ir kitų Kremliaus šulų pasisakymų.
Radžvilas ta proga kelia klausimą: ar ne ta denacifikacija, tik ne karinė, o švelnioji, vyksta Lietuvoje? Švelnioji denacifikacija. Būtina pabrėžti: niekas nelygina vertybinių ginčų Lietuvoje su kariniais veiksmais Ukrainoje. Būtų kvaila išsigalvoti. Bet Rusijos tikslų panašumas į propagandą Lietuvoje yra tiesiog baisus ir to panašumo neįvardyti taip pat kvaila.
Lietuvoje gerą dešimtmetį kovojama prieš nacionalizmą kalbos klausimais, nacionalizmą istorijos klausimais, nacionalizmą kultūros klausimais. Bet koks noras, kad Lietuvoje tai, kas lietuviška, turėtų kitą statusą, nei visos kitos kalbos ir kultūros, keiksnojama kaip fašizmas ir panašiai. Nors tai buvo pamatiniai ir savaime suprantami Sąjūdžio siekiai. Dabar gi inteligentijos rateliai vienas per kitą moko „tamsią“ visuomenę to atsisakyti. Vietoje nacionalizmo turi būti kalbinė įvairovė, istorijos pliuralizmas ir atviros sienos. Jeigu ne – jūs naciai, kuriuos reikia denacifikuoti.
Kad tokią propagandą visada varė Kremlius, visiškai suprantama. Jų informacinis karas to reikalauja. Bet juk tą patį seniai kartoja ir Lietuvos visuomenės veidai, kurių niekas niekada prokremliškais nepavadintų.
Ir tada kyla nepadorus, bet būtinas klausimas: koks yra kovos su (Kremliaus žodžiais) „gelminiu lietuviškumu“ tikslas ir ar „denacifikuojantys“ Lietuvą „vidiniai antifašistai“ (valentinavičiai, valatkos, etc.) iš tiesų nesupranta tokios veiklos padarinių? Karas – geras laikas paklausti.
Nuorodose minėtas Kremliaus ruporo T. Sergeicevo tekstas ir prof. Radžvilo pateikta išsami Rusijos taikomos „denacifikavimo“ koncepcijos analizė. Subalansuota Ukrainai, bet pakankamai stipri Lietuvai.
Nuotraukoje – ukrainiečių paminklas atminimui milijonų Holodomoro aukų. Holodomoras – Stalino dirbtinai sukeltas badas Ukrainoje ir šia prasme pirmasis ukrainiečių tautos „denacifikavimo“ etapas. Toks paminklas – tobulas pavyzdys „banderiškos“, nuo „broliškos“ Rusijos atskiriančios istorinės atminties, kurios Ukrainoje neturėjo likti. Dabar jau matome, kad liks ir tik stiprės.
Pasai jau denacifikuoti…