Vytautas Sinica. Ar bus perrašyta rezistencijos istorija?

Birželio mėnesį prekyboje pasirodys Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialisto Daliaus Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istorija“ (įvadinis straipsnis prof. Rasos Čepaitienės). Knygoje autorius pirmąkart pateikia išsamų ir visapusišką atsaką Rūtos Vanagaitės ir daugelio kitų paleistai melo apie lietuvių tautos rezistenciją lavinai. Nesusitelkdamas į kurį vieną atvejį D. Stancikas analizuoja ryškiausius rezistencijos istorijos „perrašymo“ epizodus, leisdamas kalbėti gausiems šaltiniams ir amžininkų liudijimams. Skaitytojams skelbiame politologo Vytauto Sinicos pratarmę būsimai knygai.

Jeigu reikėtų nurodyti, kada prasidėjo iki šiol tebesitęsianti banga bandymų perrašyti lietuvių tautos XX amžiaus rezistencijos istoriją, pirmiausiai prieš akis iškyla 2012 metų birželis. Tada Lietuvai perlaidojant iš JAV parskraidintus Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus, žiniasklaidoje nuskambėjo įvairių intelektualų pasmerkimai.

Aiškinta, kad J. Brazaitis negali sulaukti oficialaus valstybės pagerbimo, nes vadovavo Laikinajai Vyriausybei, o ši esą kolaboravusi su nacių režimu ir prisidėjusi prie Holokausto Lietuvoje. Kad tokį perlaidojimą ir bet kokią pagarbą Laikinajai Vyriausybei pasmerks Vakarų pasaulis. Nors 1975 metais J. Brazaitis jau buvo nedviprasmiškai išteisintas dėl bendradarbiavimo su naciais JAV Teisingumo departamento komisijos atlikto tyrimo, kaip būdinga šioje kovoje, nepatogūs rezistentų juodinimui istorijos faktai ne tik ignoruojami, bet net ir neigiami. Lietuvos valdžia tada užėmė gėdingai laviruojančią poziciją: buvę valstybės vadovai J. Brazaitį pagerbė, tuomet ėję pareigas – ne.

Rezistentų juodinimo kampanija

Jau J. Brazaičio perlaidojimo epizode išryškėjo – kaip vėliau paaiškėjo – būdingiausi kovos prieš rezistentų atminimą bruožai. Pirma, tariamas kolaboravimas su naciais ir dalyvavimas Holokauste, kaip pagrindinis kaltinimas rezistentams. Antra, aklumas neparankiems faktams ir istoriniam kontekstui. Trečia, valdžios ir apskritai esamos sistemos elito abejingumas rezistentų atminimui, nuolatos mėginant užimti saugią, laviruojančią poziciją.

Nors tendencijos išliko, pastaruosius penketą metų rezistentų juodinimo kampanijos epicentre atsidūrė 1941 metų Birželio sukilimo organizatoriaus Kazio Škirpos ir Sukilimo dalyvio Jono Noreikos asmenybės. Lietuvos mokyklose niekada nebuvo plačiai mokoma nei apie šiuos asmenis, nei apskritai apie Sukilimą. Nors pareikalavęs daugiau aukų nei 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovos ir lemtingai nuplovęs 1940 metų nesipriešinimo sovietinei okupacijai gėdą, Sukilimas beveik visiškai neanalizuojamas valstybinėse istorijos programose. Tai, kartu su nacių okupacinio režimo nusikaltimais Lietuvoje 1941-1944 metais paverčia šį laikotarpį tobula terpe vešėti antivalstybinei propagandai ir gimti vis naujiems mitams.

Rezistentų juodinimo kampanija palietė ir pokario partizanus, tačiau ir čia dažniausiai per tariamą ankstesnį kolaboravimą su naciais. Kartojant sovietinę istorijos versiją aiškinta ir tebeaiškinama, kad partizanai iki 1944 m. SSRS okupacijos buvo įsitraukę į žydų žudynes, o sovietmečiu į miškus pasitraukė bėgdami nuo teisingumo už savo nacistinius nusikaltimus.

Išskirtinis epizodas buvo skandalistės Rūtos Vanagaitės ir „nacių medžiotojo“ Efraimo Zuroffo bandymas žydšaudžio ir netgi KGB bendradarbio etiketę priklijuoti vienam iš partizaninio pasipriešinimo vadų Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Šis išpuolis kainavo jo autoriams reputaciją, sutelkė nemažą dalį Lietuvos visuomenės ginti Vanago atminimą, patraukė šiam tikslui ir liberalius, paprastai abejingus rezistentų garbės klausimams viešus asmenis.

Kita vertus, ši reakcija itin kontrastavo su tyliu abejingumu, kuriuo „elitas“ ir plačioji visuomenė sutiko seniai ir nuosekliai vykdytą Birželio sukilimo ir jo dalyvių juodinimą. Tos pačios R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ – lietuvių tautos kaltinimo dėl Holokausto Lietuvoje knyga – partizanų gynėjų dar neseniai buvo liaupsinama ir reklamuojama, o ginti minėtus K. Škirpą ar J. Noreiką – „radikalių nacionalistų reikalas“.

Trinti bet kokias skirtis tarp gėrio ir blogio

Šiame rezistentų defamacijos darbe persipina įvairiausi tikslai. Vietinių ekskomunistų, jų palikuonių ir tiesiog šalininkų tikslas trinti bet kokias skirtis tarp didvyrių ir išdavikų, gėrio ir blogio, atviru tekstu 2015 metais įvardytas Rimvydo Valatkos.

Kaip per II pasaulinį karą, taip ir dabar ne visi dirba Lietuvos naudai. Dalis dirba prieš ją ir yra tiesiogiai suinteresuoti aiškių skirčių tarp išdaviko ir patrioto nebuvimu. Rusijos tikslas kaip sovietmečiu vaizduoti Lietuvą fašistine valstybe, kurios rezistencija buvo ne kova prieš okupaciją, bet žydšaudžių ir banditų siautėjimas.

Dalies istorikų ideologinis nusiteikimas nuoširdžiai įtikėjus, kad, Liudo Truskos žodžiais, istorikų misija yra reabilituoti okupantus ir nustoti didžiuotis rezistentais. Kad herojams istorijoje ne vieta iš principo, kad tokia istorija paseno, yra nekankamai kritiška ir nepakankamai postmoderni. Galiausiai ne vieno noras įtikti politiniams ir akademiniams partneriams užsienyje, tarptautinių fondų dalintojams Lietuvoje. Nesunku pastebėti, kad visi tikslai, puikiausiai dera tarpusavyje, net nebūdami vienas kito priežastimi.

Melas, esą Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS

Rusijos interesai Lietuvoje dalies politikų dėka tapo vulgariai nuvalkiotu klausimu, tačiau antisovietinės rezistencijos temoje jų neįžvelgti neįmanoma. Birželio sukilimas yra aiškiausias melo, esą Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS, paneigimas. Nacistinės okupacijos laikotarpis yra Kremliaus propagandos „aukso kasykla“, iš kurios vėl ir vėl semiamasi tariamų nacių ir žydšaudžių istorijų.

Bandymai genocido ir rezistencijos istorijos klausimais būti vakarietiškais ir plaktis dėl lietuvių kalčių Holokauste nesunkiai išnaudojami, o ir patys išvirsta į niekuo dėtų laisvės kovotojų pavertimą tariamais bendrapiliečių budeliais. Atskirų rezistentų diskreditavimas galiausiai virsta visos jų kovos, konkrečiai Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės išsižadėjimu. Tai, kuo turėtume labiausiai didžiuotis, paverčiama tariama gėda. Rezistentų juodinimas tad savo esme yra pačios rezistencijos diskreditavimas ir tik taip turėtų būti suprantamas.

Rusijos Federacija ne tik formaliai yra SSRS teisių perėmėja, bet ir savo veiksmais tiesiogiai tęsia SSRS Šaltojo karo metų pastangas medžioti lietuvius nacius išeivijoje, kur ilgai vyko tariamų nacių teismais, skirti visų pirma Vakarų pasaulio ir ypač JAV visuomenės akyse diskredituoti rezistentus, o kartu ir jų šalies valstybingumo pretenzijas. Daliaus Stanciko knyga bene pirmoji nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje nors akies krašteliu pažvelgia į šią pirmąją JAV vykdytą „lietuvių nacių“ medžioklę. Tai vertinga proga pamatyti paraleles tarp pusę amžiaus nesikeičiančių metodų.

Vilniaus miesto meras mėgino ištrinti viešosios atminties ženklus

Kaip mini profesorė Rasa Čepaitienė, kova dėl rezistentų atminimo ir kartu tarp skirtingų laisvės kovų istorijos atminčių pasiekė didžiausios įtampos tašką J. Noreikos atminimo lentos istorijoje. Konkrečiau, jaunimo organizacijai „Pro Patria“ su gausių bendraminčių pagalba 2019 metų rugsėjo 5 dieną pakabinus šią lentą atgal į jos teisėtą vietą, iš kur ją viešai kūju pašalinti bandė S. Tomas, o vėliau patyliukais naktį – R. Šimašius.

Nacionalinei valdžiai tylint, Vilniaus miesto meras mėgino ištrinti iš Vilniaus erdvių K. Škirpos ir J. Noreikos viešosios atminties ženklus, tačiau J. Noreikos lenta grįžo į vietą, o dėl K. Škirpos alėjos pavadinimo keitimo teisėtumo tęsiasi teismo procesas. Visgi svarbiausia, jog iš mažai kam žinomų istorijos veikėjų šie žmonės nemažos visuomenės dalies akyse pelnytai tapo Lietuvos didvyriais ir populiariosios kultūros dalimi.

Knyga ir gali atsidurti tik sąmoningo skaitytojo rankose

Nors kova dėl rezistencijos vertinimo nebaigta, daug ką joje jau galima ir prasminga apibendrinti. Konceptualizuoti šiuos mūsų visuomenę priešinančius, o kartu ir telkiančius procesus knygos įvadiniame straipsnyje imasi paveldosaugos, sovietmečio ir visuomenės istorinių atminčių tyrimuose besispecializuojanti profesorė Rasa Čepaitienė.

Apibendrinantis analitinis straipsnis ir įvairiapusiškos faktinės analizės gausus Daliaus Stanciko tekstas puikiai papildo vienas kitą. Pats autorius nėra istorikas ir neteikia pretenzijų į istorinę studiją. Ši knyga greičiau pateikia visapusišką vaizdą dabartinio tautos istorinės atminties kovos lauko ir šaltinių, kuriais remiasi šios kovos dalyviai. Autorius nesiima teikti plačių toli siekiančių apibendrinimų ir labiau siekia pateikti kuo išsamesnę informaciją, kad išvadas darytų patys skaitytojai.

Palikti išvadas pačiam skaitytojui reiškia didelį pasitikėjimą šio sąmoningumu. Tačiau, akivaizdu, ši knyga ir gali atsidurti tik sąmoningo skaitytojo rankose.