Šventvagiškas klausimas nenukrito iš dangaus. Pasitinkant valstybės atkūrimo šimtmetį daug rašoma ir diskutuojama apie tai, ko pasiekėme kaip valstybė, kokios mūsų perspektyvos ir ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų. Prasminga vietoje patoso kupinų kalbų kelti tokius probleminius klausimus. Tačiau visi šie klausimai remiasi prielaida, kad Lietuvos gyventojai – lietuvių tauta ir ne tik ji – nori turėti savo valstybę. Atkurtosios Kovo 11-osios Lietuvos gyvenimas ir net pačios šimtmečio minėjimo formos verčia tuo abejoti.
Pasaulio sąranga
XXI amžiaus, lygiai kaip ir XX amžiaus pasaulis yra visų pirma nacionalinių valstybių pasaulis. Vienur iš tiesų, kitur bent deklaratyviai valstybių sienos nubrėžtos, o valstybingumas pagrįstas tautų apsisprendimo teise. JAV prezidento W. Wilsono po I pasaulinio karo naujam pasauliui kurti pasiūlyta tautų apsisprendimo teisė nėra tik tuščias lozungas. Ji remiasi akivaizdžiu faktu (ar, vardan skeptikų, tikėjimu), jog tautos turi unikalų charakterį, vertybes, normas ir turi turėti teisę pačios save valdyti, nes tik tada jų leidžiami įstatymai atitikts jų pasaulėvaizdį ir normas.
Pagal šią logiką Lietuvos valstybės (kaip ir visų valstybių) prasmė ir tikslas yra ją savo pasirinkimo teise įsteigusios lietuvių tautos išlikimas ir sklaida. Vienos šalys tą įsivardija tarp eilučių, kitos – kaip Latvija ar Estija – itin konkrečiai, įstatymuose vadindamos savo šalį „tautos namais“ ir „vienintele pasaulyje saugia vieta latvių kalbos klestėjimui“. Įvardytas ar ne, būtent tautos siekis pačiai save valdyti savo valstybėje yra vienintelis modernios nacionalinės valstybės pateisinimas. Pats sprendimas kurti valstybę reiškia tokį siekį. Tuo neabejotinai tikėjo ir vadovavosi visi Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjai, signatarai. Nesvarbu, politinėje kairėje ar dešinėje.
Skirtingų tautų tapatumo pagrindą sudaro skirtinga kalbos, istorijos, religijos, papročių ir kitų bruožų kombinacija, tačiau nėra jokios diskusijos apie tai, kad lietuvių tautos tapatumo pagrindas yra lietuvių kalba. Taigi galima apibendrinti: pagal tautų apsisprendimo teisę grindžiančią logiką, Lietuvos valstybė egzistuoja dėl lietuvių tautos, taigi ir lietuvių kalbos, išsaugojimo ir klestėjimo.
Etnosas ir tauta
Politikos moksluose egzistuoja visiškas chaosas, kai bandoma įvardyti skirtingas tautiškumo formas. Tą chaosą supaprastinkime bendriausia prasme skirdami etnosą (t.y. kultūrinę arba etninę tautą) ir politinę tautą. Kultūrinę tautą sieja visada unikali istorinės atminties, religijos, kalbos, papročių, aukštosios kultūros ir panašių veiksnių kombinacija, tačiau jis nebūtinai siekia valstybingumo. Tokia lietuvių tauta tikrai egzistavo dar iki krikšto, tačiau nebuvo valstybingumo pagrindu, tokia ji egizstavo ir toliau, nuolatos keisdamsi, nykdama iki pat tautinio atgimimo XIX amžiuje. Tuo tarpu politinė tauta yra ta pati kultūrinė tauta, tačiau jau siekianti sukurti valstybę ir joje pati save valdyti. Į ją patenka kultūriškai skirtingos tautinės bendrijos, kurios palaiko ir yra lojalios tos tautos valstybingumo projektui. Lietuvių politinės tautos atveju tai itin paprasta: žydai, totoriai, lenkai ir rusai, visi, kas palaikė Vasario 16-osios apsisprendimą kurti tautinę Lietuvos valstybę, buvo lietuvių politinės tautos nariai. Kas nepalaikė (įskaitant ir etninius lietuvius, tarkime, Vincą Kapsuką), politinei tautai nepriklausė.
Keturios grėsmės
Ši skirtis, iš pažiūros tokia sausai teorinė, leidžia užčiuopti ko beviltiškai trūksta šiandienos Lietuvai. Mąstant, kaip gali išnykti tauta ir valstybė, taigi ko mums saugotis, norint sulaukti kito šimtmečio, galima išskirti keletą esminių iššūkių. Pirmas, karinis arba okupacija, kuris panaikina valstybę ir, galimai, populiaciją. Antras, natūralus išnykimas, kai tauta be išorinės prievartos išnyksta dėl emigracijos ir neigiamo gimstamumo (šiuo požiūriu esame blogiausioje situacijoje Europoje, nors tai vengiama dramatizuoti Lietuvoje). Trečias, suverenumo praradimas, kai valstybė išlieka formaliai, tačiau tarptautiniais įsipareigojimais atsisako arba praranda tokią didelę dalį savarankiškų politinių sprendimų, kad erdvė savarankiškai save valdyti pagal tautos charakterį telieka nereikšmingai siaura, o tauta, nors fiziškai gyva ir turinti valstybę, faktiškai savęs nebevaldo. Galiausiai ketvirta, pavadinkime tai išardymu – pradžioje minėtos būtinosios jungties tarp valstybės, ją steigiančios tautos ir šios tapatumą grindžiančios kalbos atsiejimas.
Lietuvoje pakankamai akivaizdi pirmoji ir net antroji grėsmė, tačiau labai miglotai suvokiamos paskutinės dvi. Būtent tuo, jog nepastebimos, jos yra pavojingos. Trečioji grėsmė yra išorinė, gi ketvirtoji – vidinė, kylanti iš pačios tautos. Neseniai per žiniasklaidą nuvilnijo po Tomo Daugirdo slapyvardžiu nesislepiančio autoriaus tekstas „Ar laisvė suderinama su lietuvybe?“. Jame autorius su pasibaisėjimu piktinasi mintimi, kad grėsme lietuvybei gali būti laikomi patys konkretūs lietuviai. Jo įsitikinimu, Lietuvos piliečiai turi būti absoliučiai laisvi konstruoti kokią tik nori tapatybę ir kokį nori santykį su valstybe. Tačiau būtent tokia absoliuti laisvė ir numato ketvirtąją grėsmę: jungties tarp valstybės-tautos-kalbos išardymą. Iš pirmo žvilgsnio padorus noras turėti bet kokį santykį su valstybe ir su lietuvybe tampa problemiškesnis susimąsčius, kad tai kiekvieno kolaboranto svajonė. Antanas Sniečkus, komunarai, Stalino saulės vežėjai turėjo savo lietuvybės ir valstybės viziją – socialistinę, o ne tautinę, broliškame internacionale ir marksistinio ateizmo pažangoje. Jų vizija, viso labo „kitokia“, turėjo vieną problemą – buvo nesuderinama su esamos nacionalinės Lietuvos valstybės, kuriai jie turėjo būti ištikimi, išlikimu. Ar jie buvo laisvi pasirinkti neištikimybę? Ar mes šiandien esame laisvi kurti valstybės ir lietuvybės projektus, kurie reiškia esamos modernios nacionalinės Lietuvos valstybės „peržengimą“, taigi sunaikinimą? Tomas Daugirdas sako „taip“.
Tai neatrodo atsitiktinimus. Būtent akademinėje bendruomenėje ir politikų gretose mintis, kad galima valstybę atsieti nuo ją steigiančios (apsisprendimo teise pasinaudojusios) tautos, yra drąsiausiai tariama ir svarstoma. Politikų tarpe ji dažniausiai formuluojama kaip mintis, kad svarbus tik socioekonominiu požiūriu geras gyvenimas Lietuvoje, ne tek svarbu, kas tautiniu požiūriu būtų jos gyventojai. Tai postmodernus ir postnacionalinis požiūris, palankus globalizacijos procesams ir globalios rinkos žaidėjams, bet ne pačiai nacionalinei valstybei.
Akademinėje bendruomenėje tautos ir valstybės atsiejimas vyksta kiek subtiliau – jas supriešinant. Pabrėžiant, jog sovietmečiu buvo pakenčiamas etninis tautiškumas, kiek jis buvo atsietas nuo tautinio valstybingumo siekio, demagogiškai teigiama, kad vienintelis antisovietinis pasirinkimas yra priešingas atsiejimas: valstybingumas be tautiškumo. Tokia sąranga, neparemta jokia apibrėžta tautine kultūra, o tik laisvu piliečių įsipareigojimu, paprastai vadinama pilietine tauta. Jos pavyzdžių įprasta ieškoti Prancūzijos ar JAV atvejuose, pamirštant, kad šios šalys, visiškai priešingai šiai pasakai, visais laikais vykdė asimiliacinę politiką, nepripažino jokių mažumų teisių ar mokyklų, o ypač griežtai elgėsi valstybinės kalbos klausimu. Siūlantieji atsieti valstybę nuo tautos ir apsiriboti pilietiškumu, kaip tik pamiršta, kad politinė tauta išauga ant susivokusios kultūrinės/etninės tautos, o ne atsiranda iš niekur ir ne ją pakeičia. Politinė tauta renkasi turėti valstybę, nes tik joje gali gyventi savaip, pagal savo kultūros ir moralės normas, diktuojamas tautinio charakterio, kuris gali ir turi keistis ir vystytis, tačiau daryti tai pats, o ne išorinės prievartos (sovietizacija) ar auklėjimo (europeizacija) priemonėmis.
Teoriškai galime atsieti bet ką nuo bet ko, taigi ir valstybę nuo ją kuriančios tautos. Tačiau tokiu atveju iškyla mažiausiai du beveik neatsakomi klausimai. Pirma, kaip gali veikti demokratija, jeigu piliečių nesieja kultūrinis bendrumas ir panašios elgesio normos? ES kontekste dažnai kalbama apie demoso trūkumą – nėra vienos bendruomenės, kuri jaustųsi „ES tauta“. Demokratijos studijose seniai konstatuota (S. Linz, 1996, C. Mouffe, 2005, kt.), kad demokratinis sprendimas gali veikti tik esant kultūriniam (tautiniam) tapatumui, nes demokratijoje daugumos valia priimami sprendimai yra privalomi ir tiems, kas jiems nepritarė. Mažuma, turinti gyventi pagal daugumos sprendimus, nepradeda galvoti, kad tai geriausi sprendimai, tačiau priima juos kaip savos bendruomenės sprendimus. Kaip tą jausmą užtikrinti santykyje su visišku svetimu? Antras klausimas, kokia apskritai valstybės ir nepriklausomybės prasmė, jei atsisakome logikos, kad valstybė kuriama tautos, kad ši save valdytų pagal savo tautinį charakterį (lietuvybę)? Jeigu tai nėra būtina, ar ne geriau leistis valdomiems kito, galbūt turtingesnio ir sėkmingesnio, svarbu tik kad ne prievartinio režimo? Šis klausimas užduodamas tikrai ne su entuziazmu, o su siaubu, kad kaip tauta esame jam „subrendę“.
Kam lietuviui reikalinga valstybė?
2010 metais Tomas Venclova paskelbė iš tiesų chrestomatinį lietuviškojo kosmopolitizmo tekstą „Aš dūstu“, kuriame be kita ko rašė: „tautai kaip tokiai, bent po Stalino epochos, didelio pavojaus nebuvo – tą neginčijamai įrodo faktas, kad tauta ir kalba išliko neišnykusios, nes nesumažėjusios per penkiasdešimt su viršum metų“. Šios eilutės, ko gero, geriausiai atskleidžia ignoravimą skirties tarp etninės ir politinės tautos. Tauta kaip populiacija, kaip gyvi žmonės ir fiziniai kūnai, lietuviai po Stalino teroro tikrai nebenyko, netgi dauginosi. Šia prasme režimas gal ir nebuvo pražūtingas. Tačiau – ko nemato ar nenori matyti T. Venclova – sovietmetis sunaikino lietuvius kaip politinę tautą, kaip bendriją, norinčią turėti valstybę ir valdyti pačiai save.
To negalima laikyti vien sovietmečio palikimu ir kaltinti tik jį, tačiau kartu tai neabejotinai didžiausia žala, kurią iš to sovietmečio išsinešėme. Nenoras patiems save valdyti, taigi būti politine tauta, atsispindi mūsų gyvenime. Gerai žinomas ne tik plačiai paplitęs išlaikytinio mentalitetas, noras kad valdžia (kaip kažkas atskiro) išspręstų žmonių problemas. Pati emigracija, kaip Lietuvoje išskirtinai išplitęs reiškinys, tiesiog rėkte rėkia apie apolitinį mūsų santykį su savo valstybe. Politinio veiksmo logika reikalauja visais būdais siekti keisti nepriimtinas taisykles. Priimtas blogas įstatymas, bloga pati valdžia? Protestuoti, reikalauti, rašyti, nepaklusti, sukurti situaciją, kuri faktiškai priverstų valdžią paklusti tautos valiai. Vakaruose tai seniai savaime suprantama, kad jokie rinkimai negali atnešti laimės ir žmones tenkinančios valdžios, todėl po rinkimų visada laukia pareiga nuolatos kontroliuoti valdžią. Tai vadinama kontrademokratija (skaityti Pierre Rosanvallion „Counter-Democracy“). Tuo tarpu Lietuvoje galioja kita – rinkos veiksmo logika. Rinkoje pirkėjas negali pakeisti taisyklių, jis priima jam siūlomas sąlygas arba eina pas kitą rinkos dalyvį, jei sąlygos jam netinka. Lietuviai su blogai valdoma Lietuva 30 metų elgiasi kaip rinkoje – kadangi netinka tai, ką gauname, einame (skrendame) pas kitą, kur sąlygos mums tinka labiau.
Tai jokiu būdu nėra emigrantų smerkimas. Didelė dalis likusiųjų mąsto tuo pačiu principu. Esame kokie esame. Toks elgesys ir mąstymas įmanomas tik nejaučiant valstybės savininkiškumo jausmo. Negali palikti savo namų, jeigu juose įsivyrauja netinkama tvarka. Sąjūdžio metais, o ir dabar juos prisimenant, daug ir gražiai kalbama apie laisvės troškimą, išsilaisvinimą. Tačiau laisvė visada dvejopa: individo laisvė daryti laisvus pasirinkimus ir piliečio laisvė valdyti save su kitais Savaisiais, tautiečiais ir bendrapiliečiais. Vis labiau aiškėja, kad nors virš 90 proc. lietuvių plebiscite balsavo už nepriklausomybę, absoliučiai daugumai jų rūpėjo džinsai, kelionės, kasdienių apsisprendimų laisvė ir pilnos lentynos parduotuvėse. Tuo tarpu politinė (pozityvi arba respublikoniška) laisvė patiems kaip bendruomenei valdyti save nebuvo ir nėra itin aktuali. Lietuviai yra ypatingai pasyvūs rinkimuose, o atsižvelgiant į tragišką pasitikėjimą Seimu ir partijomis, ypatingai pasyvūs ir ieškant jų kontrolės priemonių. Jau šiandien de facto esame atsisakę save valdyti.
Kai visuomenės apklausos skelbia, jog naujo darbo kodekso priėmimui nepritaria 98 proc. gyventojų, o valdžia ne tik nebijo jį priimti, bet ir nesulaukia jokių pasekmių, supranti, kad nacionalinis idealas „suverenitetas priklauso tautai“ Lietuvoje tėra butaforija. Tauta seniai neturi suverenumo ir yra valdoma tarsi iš šalies, o ne stengiantis kuo geriau atspindėti jos valią ir charakterį. Iš tautos suvereniteto niekas neatėmė jėga, ji pati jį atidavė, nes posovietinio lietuvio sąmonei suvereniteto iš tiesų nelabai ir reikėjo. Todėl šiandien anksčiau minėti klausimai apie „kaip veikti demokratijai“ ir „kam tada reikalinga valstybė“ greičiausiai skamba kaip tolimi ir ne itin sukrečiantys. Nes demokratija jau dabar neveikia, o valstybė pagal savo pirminę paskirtį iš tiesų daug kam nereikalinga.
Tobula to iliustracija buvo Vyriausybės vadovaujamos šimtmečio minėjimo programos parengti viešųjų erdvių plakatai, iš kurių žvelgiantys garsūs šiandieninės Lietuvos žmonės. Internetuose patyčias sukėlė faktas, kad viename jų buvo galbūt dažniau skandalais nei aukšta kultūra pagarsėjanti verslininkė A. Jagelavičiūtė. Pritariu M. Garbačiauskaitei, kad tai jokia problema, tik dėl kitos priežasties. Būti tuose plakatuose anokia garbė ir visai nesvarbu, kiek daug pasiekę yra juose mums byluojantys žmonės. Visuose, išskyrus Liudo Mažylio, plakatuose kalbama apie buitinę asmeninio gyvenimo pasirinkimų laisvę. Laisvę kurti muziką (profesinė veikla), laisvę kalbėti ką noriu (pilietinės teisės), laisvę kontaktuoti su pasauliu (atviros sienos). Šiems žmonėms teoriškai būtų užtekę demokratinės Rusijos ar bet kurio kito darinio, nebūtinai Lietuvos, svarbu laiduojančio demokratijose įprastas asmeninio gyvenimo laisves. Nei vienam nereikėjo laisvės tam, kad galėtų pats valdyti Lietuvos valstybę ir spręsti jos likimą, kad ir kokiais žodžiais tai būtų pasakyta.
Ir čia veikia rinkos logika. Natūralu, kad plakatų kūrėjai siekia pateikti tokias žinutes, kurios rastų atgarsį visuomenės mąstyme. Todėl jokiu būdu negaliu piktintis „apolitiška“ plakatų būkle, nes tokia – ikipolitinė arba istoriškai tiksliau postpolitinė yra pati visuomenė ar bent jos dauguma. Šie plakatai žmonėms suprantami, gi plakatas „džiaugiuosi laisve, nes galiu spręsti valstybės likimą“ daugelį priverstų truktelėti pečiais. Juk kasdienybėje matome, kad negalime jo nei spręsti, nei lemti. Ir nemėginame to pakeisti, nors dar negyvename policinėje valstybėje ir turime visas pilietines teises reikalauti savojo suverenumo.
Tekstas jokiu būdu nekviečia susitaikymui su tokia niūria diagnoze. Visų pirma, norisi tikėti, kad ji klaidinga ir galbūt tokia yra, bet apie problemas geriau kalbėti ir suklysti, nei apsimesti, kad jų visai nėra. Antra, tokia situacija nėra ir negali būti norma. Suvokėme tai ar ne, tačiau valstybę atkūrėme tam, kad valdytume patys save, nes tam ir skirta moderni nacionalinė valstybė. Vasario 16-osios signatarai ir iki tos datos atvedę tautinio atgimimo vedliai lietuvių tautai padovanojo antrą šansą visavertiškai veikti pasaulio istorijoje ir palikti joje savo indėlį. Prieškario Lietuvos Respublika šią dovaną brangino ir ja naudojosi net ir po to, kai nesugebėjo išsaugoti demokratinės santvarkos. Šiandien, minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį, tarsi vieningai dėkojama Vasario 16-osios signatarams, džiaugiamasi atrastu Aktu, tačiau nedaug susimąstoma, ar neišduodame to Akto ir jo autorių idealų. Kito signataro A. Endriukaičio žodžiais, „pasitelkę savo istoriją, tušuojame šiandienos pasirinkimus“. Turime rasti jėgų ir susimąstyti, ar tikrai suprantame, kam egzistuoja ir mums reikalinga Lietuvos valstybė, o jeigu nesuprantame, pasikartoti, kol prisiminsime: tam, kad patys spręstume savo likimą ir valdytume patys save.
