Vytautas Sinica. Ar perauklės Navickas Lietuvos tikinčiuosius?

Ne tik Andrius Navickas pastebėjo, kad pavasario rinkimai buvo lemtingi politikos ir Bažnyčios santykiuose. Jis sako, kad šie santykiai pasikeitė, nes tarp katalikų kilo atviros diskusijos politiniais klausimais. Tačiau galima neabejoti, kad štai šį tekstą A. Navickas rašo dėl kito pokyčio, kurį pats nutyli.

Pavasario rinkimai tapo galutinėmis TS-LKD ir Bažnyčios Lietuvoje skyrybomis. Nors daugybė tikinčių žmonių toliau asmeniškai palaiko TS-LKD, pačios Bažnyčios pozicija tapo visiškai aiški ir TS-LKD atstovams puikiai žinoma – Lietuvoje nebėra nė vienos krikščionišką pasaulėžiūrą atstovaujančios partijos, nes TS-LKD pasidavė liberalizmui. Vyskupai ordinarai tą yra pasakę privačiai, vyskupai emeritai leidžia sau tą kalbėti ir viešai.

Tą suprasdamas A. Navickas logiškai imasi vienintelės jam liekančios, nors ir demagogiškos taktikos. TS-LDK turėdamas pareigą kurti išsaugoto krikščioniškumo įvaizdį, tam partijoje ir iškeltas naujosios vadovybės, A. Navickas šiame straipsnyje ir daugumoje pastarojo meto pasisakymų teigia, kad:

1) visai nesvarbu, ką sako dvasininkai apie partijas ir apie ideologijas, kiekvienas katalikas formuojasi savo pažiūras ir gali jas turėti, iš esmės kokias nori. Kol hierarchai nebuvo pasmerkę TS-LKD, A. Navickas ir jo partiečiai taip nešnekėjo;

2) krikščionybė pasirodo besą puikiai suderinama su liberalia ir leftistine moralės normų naikinimo ir visuomenės perkeitimo programa, tarp jų nėra fundamentalaus prieštaravimo. Kaip A. Navickas rašo šiame tekste, šiuolaikinėje visuomenėje krikščionybės niekas nepuola, tik posovietinis įprotis verčia taip galvoti. Kaip A. Navickas rašo ankstesniame tekste, pritarimas leftistiniams siūlymams visai krikščioniškas, nes taip – tenkinant vis naujas hedonistines žmogaus užgaidas – viso labo skleidžiasi krikščioniška žmogaus orumo samprata.

3) politinių pažiūrų įvairovė tarp katalikų yra sveikintina ir skatintina, ja reikia tik džiaugtis, nes ji kažkaip ten stiprina krikščionybę. Pastarasis punktas, žinoma, politiškai būtinas TS-LKD, suprantant, kad neįmanoma antrojo punkto demagogija įtikinti daugumos krikščionių ir rizikuojama sukelti nemenką disonansą tarp visko, ką žinome apie krikščionybę, ir A. Navicko evangelijos.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad A. Navickas gabiai ir išradingai atlieka savo partinę misiją atskylant krikščioniškas pažiūras išsaugojusiems kolegoms kurti mitą neva ir toliau TS-LKD išliks krikščioniška partija. Kadangi tiesiog pasiųsti krikščionių kuo toliau TS-LKD neišeina, o aklai meluoti, kad TS-LKD nepalaiko liberalių iniciatyvų irgi nebeišeina, pasirinktas demagogiškiausias kelias įtikinėti visuomenę, kad labiausiai nesuderinami dalykai – krikščionybė ir leftizmas – puikiai suderinami, kad tai evoliucija. Galime neabejotinai laukti ne tik A. Navicko, bet ir M. Navickienės, V. Landsbergio, M. Adomėno, A. Vyšniausko tekstų, plėtojančių šią ideologinę pasaką.

Kiek ironiška, kad A. Navicko kolega TS-LKD Paulius Saudargas visai neseniai parašė stiprų tekstą apie „moderniuosius ateistus“ – prieš Bažnyčią kovojančius influencerius. Pastarieji daro viską, kad įtikintų krikščionis nesikišti į politiką, o jeigu kišasi, jokiu būdu joje nesivadovauti krikščionišku mokymu. Pats P. Saudargas tą pateikia kiek ironiškai:

„Man nepatinka kunigas, todėl aš į bažnyčią neinu“, – proziškai tėškia pradedantis modernusis ateistas, tuoj dėl visa ko priduriantis: „Aš tikiu Dievą, tačiau juo tikiu pasislėpęs kamputyje ir Bažnyčia man nereikalinga.“

P. Saudargas korektiškai neįvardija, kad jo aprašomo veikėjo prototipas ir chrestomatinis pavyzdys yra būtent partijos ir frakcijos kolega A. Navickas. Tiesa, A. Navickas yra nepalyginamai subtilesnis, o jo tekstai – itin sofistikuoti lyginant su dauguma šiandienos influencerių. Dėl to tik dar labiau reikalinga įvardyti, kas yra kas. Neįvardijamos problemos suveši.