Wilno nasze buvo vakar, tiesa, pasitaiko ir šiandien. Bet šiandien turim ir kažką iš esmės nauja, labai panašaus, tik kirilica. Brangieji baltarusiai migrantai (pabėgėlių jų tarpe faktiškai nėra) Lietuvoje vis garsiau skelbia teorijas, jog LDK buvo būtent baltarusių valstybė, lietuvių nebuvo, o dabartinė Baltarusija – jos tiesioginė paveldėtoja.
Dar geriau, baltarusis istorikas paskelbė, kad Vilniaus lietuviškumas yra nesąmonė, kad lietuviškas Vilnius FIGNIA ir jame reikia greičiau atkūrinėti įvairius baltarusiškos tapatybės ir istorijos ženklus. Tuoj. Sako, neturime pretenzijų valdyti Vilnių. Kol kas.
Ta fignia jau gana plačiai nuskambėjo ir mes, Lietuva, esam vis labiau priversti formuoti poziciją ir kažkaip visgi atsakyti į baltarusių pretenzijas. Jau kurį laiką kalbu ir rašau apie šią grėsmę (nuorodos straipsnio pabaigoje), bet dar daug reiks šnekėti. Kaip visais klausimais, kur reikia nacionalinio stuburo, Lietuvos politinė klasė jau klupčioja ir pataikauja.
Štai Užsienio reikalų ministras labai aiškiai pasakė, kad LDK paveldas bendras ir reikės dalintis, nieko čia nepadarysi. Panašiai ir premjerė. Ironiška, Saugumo komiteto pirmininkas sako, kad litvinistų teiginiai ir tapatybės kūrimas lietuvių sąskaita yra grėsmė, tokius pasisakymus pagrįstai smerkia, bet tuo pačiu metu jo partijos pirmininkas sako, kad viskas gerai, reikia dalintis paveldu. Pirmininkas aukščiau, pirmininkas dargi ministras.
Baltarusių „lyderiai“ nuolat kartoja mantras, kad litvinizmo doktrina marginali, mažai išplitusi, Lietuva neturėtų į ją kreipti dėmesio. Kartoja, bet nei neigia, nei smerkia tą doktriną. Nepopuliari nereiškia neteisinga. Iškalbinga smulkmena: „išrinktoji prezidentė“ Cichanouskaja liepos 6 sveikino Lietuvą su valstybės diena ir kalbėjo ne apie karalių, o apie kunigaikštį Mindaugą. Atsitiktinumas, netyčia. Niekam, kam turėjo užkliūti, viešai neužkliuvo.
Valstybės paveldėjimas, įpėdinystė, tegu simbolinė yra subtilus reikalas – priklauso tiems, kas tą valstybę valdė, o ne visiems, kas joje gyveno.
Jokiu paveldu nereikia dalintis. LDK buvo daugiatautė, bet vienos konkrečios lietuvių tautos įkurta, o kitas tautas (taikiai!) įkorporavusi valstybė. Joje gyvenusios tautos pagrįstai gali jaustis LDK dalimi, bet valstybės paveldėjimas, įpėdinystė, tegu simbolinė yra subtilus reikalas – priklauso tiems, kas tą valstybę valdė, o ne visiems, kas joje gyveno. Jamaika Britų imperijos nepaveldėjo ir, rodos, patys jamaikiečiai tą supranta. Slovakai ar slovėnai nebando apsimesti, kad jie Habsburgų imperija, nors joje tikrai gyveno.
Baltarusams reikia ir ateity dar labiau reikės ieškoti tautinės tapatybės. Dabar jos nelabai yra, tragiška istorija lėmė, kad tai labiausiai sovietizuotas, nutautintas, bešakniu homo sovieticus paverstas kraštas. Tai nėra šiandienos baltarusių kaltė, bet jų realybė. Su praeitimi jie dabar turi kurti dirbtinį, sintetinį santykį. Kokį?
Ukraina neapsimeta, kad LDK buvo jų valstybė. Priešingai, pabrėžia, kad tai buvo lietuvių valstybė, kad joje buvo gera gyventi.
Galima tik patarti. Šalia yra Ukraina, didelė šalis ir tauta, šimtmečius praleidusi LDK sudėtyje. Koks jos santykis su šia praeitimi? Ukraina neapsimeta, kad LDK buvo jų valstybė. Priešingai, pabrėžia, kad tai buvo lietuvių valstybė, kad joje buvo gera gyventi, savotiškas saugumo ir laisvės aukso amžius viduramžių Europoje. Ukrainiečiai neneigia, kad buvo LDK valdovų valdiniai, tai jų nežemina. Tiesa iš principo nežemina. Jie tuo didžiuojasi, rašo tai savo istorijos knygose, nekompleksuodami. Iš esmės viskas tas pats tinka ir baltarusių savimonei. Jų vieta LDK, su niuansais, bet labai panaši. Gali ją užimti ir sugyventi tiesoje. Gali gvieštis lietuvių tautos vietos ir taip iš nieko sukurti Rusijai tobulai palankią naują tautinę įtampą regione.
Baltarusiai yra mūsų arabai ta prasme, jog lygiai kaip Vakarai prisileido arabų, mes prisileidome baltarusių, lygiai kaip Vakarai jų neintegravo ir net nebandė, mes jų neintegruojame ir net nebandome, lygiai kaip Vakaruose arabai jaučiasi šeimininkais ir planuoja daryti savo tvarką, kai tik užteks tam jėgų, baltarusiai Lietuvoje jaučiasi šeimininkais ir planuoja savo tvarką. Skaitlingumu, nėra abejonių, turi tam visas prielaidas. Lietuvai tereikia būti Atvira Lietuva, deramai atsiverti tiek migracijos kontrolės, tiek tapatybės dalybų prasme ir pasitikti įvairovės praturtintą ateitį.
Interviu alfa portalui ČIA.
Video laida papunkčiui ČIA.
