Vytautas Sinica. „Bandymas sukurti distopinę supervalstybę, kuri pažemintų šalis nares iki regionų statuso“

Trečiadienį, lapkričio 22 dieną, Europos Parlamentas priėmė pranešimą, kuriuo siekiama iš dalies pakeisti Europos Sąjungos sutartis, panaikinant valstybių narių veto teisę ir suteikiant daugiau galių ES viršnacionalinėms institucijoms. Rezoliucija buvo priimta 291 nario balsais, 274 EP nariai balsavo prieš, o 44 susilaikė. Konservatyvūs EP nariai pavadino pasiūlymus bandymu „užgrobti Europą“ ir sukurti „distopinę supervalstybę, kuri pažemintų šalis nares iki regionų statuso“. Ir tai tiesa.

Lietuvoje veto teisės ES naikinimas dažnai labai paviršutiniškai suvokiamas vien tik per Vengrijos ir paramos Ukrainai klausimą. Būtų gerai, kad stumiantys šį vienbalsiškumo naikinimą apie tai galvotų. Iš tiesų vienbalsiškumas naikinamas ne dėl Ukrainos, kuri rūpi tik mūsų regiono šalims.

Galių perdavimas „Briuseliui“ ir veto naikinimas reikalingas dėl seniausiai ES draskančių klausimų kaip kultūriniai karai, migrantai, LGBT reikalavimai, žodžio laisvė, abortai ir panašiai. Pastangos tą padaryti tęsiasi bent dešimtmečiu ilgiau nei karas Ukrainoje.

Tik dabartinė veto teisė sulaiko ES nuo nevaldomos federalizacijos, kai būtų siūlomi vis nauji pakeitimai, vis naujos galios perduodamos ES institucijoms, valstybėms narėms primetami vis nauji vertybiniai sprendimai, pagal Lisabonos sutartį turėję būti tik valstybių narių reikalu.

Kitos šalys už mus nusprendžia mums mūsų tvarką, kuriai patys nepritarėme. Tai sena globalistų svajonė.

Veto teisė mums dažnai asocijuojasi su Žečpostpolitos ponais, papirktais Rusijos ir žlugdančiais bet kokį sprendimą. Bet ES atveju tai visai kas kita. Veto teisę turi ne save atstovaujantys ponai, o 28 VALSTYBĖS. Ir šis skirtumas esminis. Kol egzistuoja veto teisė, kiekviena valstybė iš principo turi galimybę atstovauti poziciją, kurią atstovauti buvo įgaliota savo visuomenės ar parlamento. Kasdieniškas pavyzdys: Lietuva lieka viena paskutiniųjų ES be partnerystės įteisinimo, o Europos Komisija inicijuoja šiuo klausimu priimti sprendimą ES mastu (įteisinti visur). Lietuva ar Lenkija sako ne, bet tai nieko nebereiškia – kitos šalys už mus nusprendžia mums mūsų tvarką, kuriai patys nepritarėme. Tai sena globalistų svajonė.

Yra principinė problema – reikalingos valstybės ar ne? Vasario 16 ir Kovo 11 apsisprendėme, kad reikalingos.

Pagaliau yra principinė problema – reikalingos valstybės ar ne? Vasario 16 ir Kovo 11 apsisprendėme, kad reikalingos. Stojimas į ES tikrai nepanaikino valstybės. Bet siūloma tvarka ir ypač jos atveriamos begalinės galimybės toliau keisti tvarką prieš atskirų narių valią, faktiškai panaikintų. Ir tada kyla esminis klausimas, dėl ko gi kovojama, pavyzdžiui. Ukrainoje. Ar už nepriklausomybę kaip teisę patiems save valdyti, ar tiesiog prieš Rusiją? Jeigu save valdyti ir savo likimą spręsti patiems nesvarbu, gali spręsti visokie Timmermansai, praradę pasitikėjimą savo pačių šalyse, visa karo prasmė verčiasi aukštyn kojomis. Tikiu ir visi, su kuo teko bendrauti, pasakoja, kad kovoja už nepriklausomybę, už žemę, tautą, dabar jau ir kalbą, istoriją. Gi ES ir net Lietuvos institucijos, atkreipkite dėmesį, nuolat kartoja, kad ukrainiečiai kovoja už demokratiją, europines vertybes ir žmogaus teises. Tragikomiška, bet iškalbinga.

ES svarbiau diktuoti vengrams vidaus politikos klausimus negu atrakinti paramą Ukrainai. Ir taip kiekvienoje situacijoje.

Vengrija tikrai apsunkina pagalbos Ukrainai sprendimus. Bet ilgalaikės taisyklės nekeičiamos pavienėms krizėms spręsti. Jeigu iš tiesų norėtų sprendimo padėti Ukrainai, Vakarų ES šalys, kaip Prancūzija ar Vokietija, stumiančios veto panaikinimą, tiesiog suorganizuotų sprendimus opt-in principu, kai dalyvauja visi, kas nori prisidėti. Taip paramos paketus siųstų, tarkime 26 šalys, jei bėda tik Vengrija ir Slovakija. Bet jei Prancūzija su Vokietija iš tikro taip karštai nori padėti Ukrainai, galėtų tai padaryti. Bet juk iš veiksmų visumos per tuos karo metus gerai žinome, kad nenori. Ir tiesiog randa tobulą pasiteisinimą: Vengrija. Vienu metu pretekstas nepadėti, ir pretekstas stumti federalizaciją. Beje, yra ir dar paprastesnis būdas. Vengrija vetuoja pagalbą ne dėl Rusijos, o dėl savęs: atiduokite mums priklausančią įšaldytą paramą ir nebevetuosime. Panašiai kažko reikalavo Turkija, kad priimtų Švediją į NATO. NATO pasirodė esanti į tikslą orientuota organizacija ir veto neliko. Gi ES svarbiau diktuoti vengrams vidaus politikos klausimus negu atrakinti paramą Ukrainai. Ir taip kiekvienoje situacijoje.

Lentelėje matote, kas palaikė federacijos kūrimą EP balsavime ir kas susilaikė. Skandalingosios TS-LKD matronos balsuodamos nepriklausomybei neturėjo jokių skrupulų. Kaip neturėjo ir tariama alternatyva jiems apsimetantys socdemai, nuo seno įpratę administruoti LTSR nuolaidų maldavimais Maskvoje, o dabar mielai tą darysiantys Briuselyje. Bet siūloma reforma tokia radikali, kad net gilesnę integraciją palaikantis Kubilius susilaikė. Žinoma, prieš nebalsavo, negalima.

Artėjantys metai bus ES krypties pasirinkimo metai. Išliks valstybių sąjunga ar bus kuriama valstybė. Proga ir Lietuvai apsispręsti, ko norėjome 1918–1920, 1941, 1944–1953 ir 1988–1991. Nepriklausomos valstybės ar europinių vertybių ir žmogaus teisių.