Vytautas Sinica. Cenzūra Europoje, cenzūra Lietuvoje, cenzūra jūsų kieme

Vytautas Sinica, politologas, leidėjas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Visi žino ir niekas nesistebi cenzūra įvairiose Rytų diktatūrose. Nuo Rusijos iki Kinijos, nuo Irano iki bet kurios arabiškos šalies – visur galite netekti laisvės ar būti kitaip nubausti už režimo kritiką. Didžiojoje pasaulio dalyje tai tebėra liūdna norma. Europa ar, plačiau, Vakarai turėjo būti pavyzdine išimtimi, kur piliečiai gali kalbėti tai, ką galvoja. Lietuva norėjo būti ir jautėsi esanti šio pasaulio dalimi.

Pamirškite tai. Vis didesniu tempu kartu su visa Europa judame link cenzūros įsivyravimo. Naujoji cenzūra saugo ne tiek valdžią, kiek ideologiją. Ji nedraudžia kritikuoti valdančių asmenų, jų sprendimų. Galite iškeikti Seimo Pirmininkę, o dar dažniau – Prezidentą. Ideologinei sistemai tai nerūpi. Tai išlaiko įtaigią žodžio laisvės iliuziją. Tačiau ji, visai kaip sovietmečiu, draudžia kritikuoti tai, kas valdžiai ir įtakingųjų sluoksniui apskritai yra ideologiškai svarbu ir neliečiama.

Kitaip negu griežtose senamadiškose SSRS, Kinijos, hitlerinės Vokietijos ar Šiaurės Korėjos totalitarinėse diktatūrose, nuo liberaliosios demokratijos link švelniojo totalitarinio valdymo sparčiai dreifuojančiose Vakarų pasaulio šalyse siekiama išlaikyti žodžio laisvės bei nuomonių įvairovės regimybę. Leidžiama į valias kritikuoti politikus ir jų sprendimus. Tačiau ne kėsintis į ideologinius sistemos pamatus – vyraujančios ideologijos branduolį sudarančias kelias kertines dogmos.

Visame demokratiniu save laikančiame ir iš inercijos liberaliu save tebevadinančiame Vakarų pasaulyje sparčiai plinta ir stiprėja su tikra liberalia demokratija akivaizdžiai nesuderinama ir ją neigianti ideologinė ir politinė cenzūra. Ji skirta saugoti kertinę, tad brangiausią ir svarbiausią, mūsų laikų dogmą – įvairovę. Ši leftistinė (neomarksizmo ir neoliberalizmo sintezę įkūnijanti) dogma tampa vis panašesnė į sovietmečio „vienintelę tikrą tiesą“, tai yra visuotinai privalomu „teisingos ir pažangios“ pasaulėžiūros principu.

Visų rūšių mažumos, jų „įtrauktis, tolerancija, nediskriminacija“ ir kuriama įvairovė yra kaip savaiminė vertybė puoselėjama ir saugoma visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Nesvarbu, kokios etiketės partija būtų valdžioje – socialdemokratai, liberalai ar (kaip Lietuvoje) „konservatoriai“ – beveik visos jos perėmusios įvairovės dogmą ir gina ją kaip savo. Bet koks kitoniškumas branginamas savaime, jį skatinti esą gėris, o kritikuoti – blogis. Pasisakymai prieš bet kokias mažumas ar jų reikalavimus kone savaime tampa „neapykantos kurstymu“. Tokia tvarka akivaizdžiai ateina ir į Lietuvą.

Pastarasis dešimtmetis kupinas šios ideologinės cenzūros pavyzdžių. Teisiniu požiūriu, priimami vis plačiau taikomi „neapykantos kalbos“ įstatymai. Dažnas Lietuvoje dar nė negali patikėti tai vykstant. Verčiau patikėkite. Ilgus metus Vakarų šalyse galiojo įstatymai, baudžiantys už viešus pasisakymus, galinčius žeisti įvairias jautrias visuomenės grupes. Pati mintis valstybei kištis į žmonių jausmus ir bausti už tai, kad kažkas buvo įskaudintas ar įsižeidė, yra absurdiška ir priešinga teisės prigimčiai. Bet šiame absurde gyvename jau bent dešimtmetį.

Naujausi įstatymų projektai Europoje žengia gerokai toliau. Airijoje valdančiųjų pateiktos pataisos, kurios numato atsakomybę ne tik už viešai paskelbtus ką nors žeidžiančius žodžius, bet ir vien už tai, kad asmuo turėjo medžiagos, kuri – jei būtų paskelbta (!!!) – galėjo įžeisti jautrią visuomenės grupę. Svarstoma bausti vien už politiškai nekorektiškų minčių galimybę. Kad įgyvendintų tokį įstatymą, valstybė turėtų šnipinėti gyventojų įrenginius, susirašinėjimus, klausytis pokalbių. Ir tai XXI amžiaus Europoje.

Plečiasi ne tik sekimo erdvė. Plečiasi bei griežtėja ir bausmės. Jungtinėje Karalystėje reitinguose pirmaujantys kairieji leiboristai viešai paskelbė, jog laimėję rinkimus įteisintų iki dvejų metų kalėjimo bausmes už „neapykantos kalbą“. Primenu, „neapykantos kalba“ – viso labo mažumas žeisti galintys pasisakymai. Garsi rašytoja, liberalė J. K. Rowling („Hario Poterio“ autorė) po šios žinios viešai paskelbė, kad jau verčiau praleis dvejus metus kalėjime, nei vadins vyrus moterimis. Kodėl taip? Nes „neapykantos kalba“, pagal įsivyraujančią ideologiją, apima ir atsisakymą kreiptis į žmogų jo išsigalvota lytimi. Jeigu vaikinas jaučiasi mergina, reikia jį taip ir vadinti. Atsisakymas – neapykanta.

Aptarti pavyzdžiai dar tik svarstomi, tačiau kai kur jau tapo realybe. Belgijoje jaunas prieš neribotą migraciją pasisakantis (taigi nacionalistas) reitinguose pirmaujančios partijos „Vlaams Belang“ politikas nuteistas paskiriant baudą ir realią vienų metų laisvės atėmimo bausmę už „neapykantos kurstymą ir Holokausto neigimą“. Holokausto neigimas skamba baisiai, tačiau bylos medžiagą reikia stipriai „pritempti“ iki tokio kaltinimo. Įdomu tai, kad tyrimas vykdytas ir bausmė skirta už susirašinėjimo uždaroje grupėje turinį. Taigi kalėjimo bausmės už privačius susirašinėjimus. Žodžio laisvė Europoje.

Gal greitai turėsime ir didesnių skandalų. Ispanijoje kunigas teisiamas už tariamą „neapykantos skleidimą“, nes viešai paskelbtame straipsnyje kritikavo islamą. Jei bus nuteistas, jo laukia iki trejų metų kalėjimo bausmė. Kunigas paskelbė straipsnį apie islamui būdingus krikščionių persekiojimus po to, kai jo vyskupas viešai pasisakė už krikščionių dialogą su islamu. „Šalyse, kur musulmonai turi politinę valdžią, krikščionys brutaliai persekiojami ir žudomi. Apie kokį dialogą su islamu galime kalbėti?“ – klausia kunigas Custodio Ballesteris iš Barselonos. Panašu, kad su juo dialogo nebus, greičiau prasikaltusio neapykanta laukia kalėjimas.

Gyvename Europoje, kuri aukščiausiu lygiu skelbia žmogaus teises savo pagrindu, tačiau sistemingai trypia pamatinę žmogaus teisę – žodžio laisvę. Ši laisvė yra būtina demokratijos sąlyga. Žodžio laisvė paaukota dėl bet kokių įvairovei brangių mažumų apsaugos. Anksčiau dažniausi bausmių už „neapykantos kalbą“ atvejai buvo susiję su LGBT atstovų „įžeidimu“. Ne vienoje šalyje jau galioja vadinamieji antihomofobijos įstatymai, neapykanta laikantys bet kokią LGBT reikalavimų kritiką arba Biblijos citavimą, tokius santykius įvardijant nuodėme.

Dabar vis dažniau taikiniu tampa neatsargiai apie migrantus, kitataučius, ypač musulmonus pasisakę asmenys. Akivaizdu, kad daugėja visuomenės grupių, apie kurias galima pasakyti mažiau, nei apie gyventojų daugumą. Tai vyksta tuo pačiu metu, kai visoje Europoje stebime masinę imigraciją iš visiškai svetimos kultūros šalių. Daugybei visuomenių migracija ir integracija yra svarbiausias politinis klausimas. Ir būtent tuo klausimu net nebegalima laisvai kalbėti. Tas pats užčiaupinėjimas prasideda ir Lietuvoje.

Lietuva: imigrantų antplūdis ir nė žodžio prieš

Lietuvoje taip pat turime besiformuojančias ideologinės cenzūros tendencijas. Praėjusiais metais matėme daug viešų to pavyzdžių. VU docentė Jolanta Mažylė buvo vertinama, ar gali dėstyti studentams, nes apsilankė ir davė interviu abejotinos reputacijos laidoje. Krepšinio komentatorius neteko darbo juodaodžio krepšininko išties beždžionišką veiksmą (būtent veiksmą) palyginęs su beždžionės. Garsus žurnalistas Virginijus Savukynas LRT nubaustas už tai, kad savo asmeninėje „Facebook“ paskyroje pamąstė, kad Teisingumo ministrė pažeidė Konstituciją ir turėtų atsistatydinti.

Gali atrodyti, kad tai už valdžios kritiką, tačiau kontekstas rodo, kad ir šis atvejis ideologinis – V. Savukynas įgriso LRT vadovybei savo vis dažnesniais „neteisingais“ pasisakymais, o ne pačia valdžios kritika. Valdžią LRT kritikuoja kone visi ir niekas už tai nebaudžiamas. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas viešai siūlė neleisti dirbti teisėjams, kurie priėmė sprendimą neregistruoti vienalytės partnerystės. Esą, nekompetentingi.

Akivaizdu, kad kol kas Lietuvoje ideologinė cenzūra dažniausiai įgauna ne teisinio persekiojimo, o vadinamosios cancel culture formą. Tai yra, žmonės šalinami iš eterio, verslo ar darbo pareigų už savo „neteisingą“ nuomonę. Svarbiausia neišsiduoti, kad žmogus šalinamas už pažiūras, o prisidengti pažeistomis „įmonės vertybėmis“. Tą labai tiesiai įvardijo LRT tarybos pirmininkas: „žodžio laisvės ribojimai atsiranda, kai atsiranda kolizija su vertybinėmis nuostatomis, kurios įtvirtintos organizacijos veiklą reglamentuojančiais dokumentais.“

Žmonės šalinami iš darbų už „neteisingas nuomones“, prisidengiant „įmonių vertybėmis“ ir kuklinantis pavadinti tai cenzūra. Tačiau nekeliamas klausimas, ar „įmonių vertybės“, už kurių neišpažinimą galima lengvai prarasti pragyvenimo šaltinį, nesikerta su Konstitucijoje įtvirtintomis piliečių laisvėmis. Šio klausimo ignoravimas tiesia kelią neišvengiamam politiniam ir teisiniam „neteisingai mąstančių ir kalbančių“ asmenų persekiojimui.

Būtent tai prasidėjo Lietuvoje. Šiuo metu prokurorai yra pradėję tyrimą dėl tariamo „neapykantos kurstymo“ Nacionalinio susivienijimo narės, anglų kalbos mokytojos straipsnyje skambiu pavadinimu „Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“ Tai griežtas, aštraus tono tekstas, kuriuo autorė, rašanti kaip drąsi ir principinga moteris bei patriotiška pilietė, įgarsino tai, ką jaučia ne tik ji, bet daugybė žmonių mūsų visuomenėje. Nei autorė, nei jos organizacija niekada neišsižadėjo ir neišsižadės šios publikacijos. Priešingai, jau po skundo pateikimo, ji buvo pakartotinai paskelbta Nacionalinio susivienijimo laikraščio 2023 metų numeryje 100 tūkst. egzempliorių tiražu. Rekomenduojame šį tekstą perskaityti ir jums – kiekvienas pats įvertinsite, kas šiais laikais Lietuvoje yra „neapykantos kurstymas“ ir ar patys kartais nesinešiojate tos pačios „neapykantos“, o iš tiesų – natūralaus noro, kad Lietuva būtų lietuviška.

Teksto autorei kurpiamos bylos istorija tokia beprotiška, kad verta kiek detalesnio žvilgsnio.

Teksto autorei kurpiamos bylos istorija tokia beprotiška, kad verta kiek detalesnio žvilgsnio. Ikiteisminis tyrimas iš toli dvelkia politiniu nusistatymu. Iš pradžių, gavusi nepatenkinto piliečio skundą, policija atsisakė pradėti tyrimą, tačiau prokuroras Šarūnas Šimonis nurodė tirti. Jis taip pat į tyrimą įvėlė teksto autorės partiją (Nacionalinį susivienijimą) ir jos deklaruojamas nacionalistines pažiūras. Taip pat nurodė tirti ne tik dėl Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio, bet ir dėl 169 straipsnio („diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties…“) galimo pažeidimo.

Policija, atlikusi veiksmus ir apklaususi autorę bei tekstą paskelbusio portalo atstovą, vėl nerado pagrindo ir nutarė nepradėti tyrimo. Prokuroras antrą kartą įsakė tyrimą pradėti. Vėliau buvo pateiktas ir kito piliečio skundas. Nė vieno skundiko pavardės kol kas negalima atskleisti dėl ikiteisminio tyrimo numatomų apribojimų. Jos bus paviešintos vėliau.

Virtinė ekspertų ėmėsi vertinti Alinos Laučienės tekstą. Policija kreipėsi ir į Lietuvos Teismo ekspertizės centrą. Šio išvadoje teigiama, kad tekstu „nėra skatinama, raginama smurtauti, nėra išsakoma grasinimų, lingvistiniu požiūriu publikacija nėra bauginanti.“

Paraleliai ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atliko teksto lingvistinį tyrimą. Ji nutarė, kad:

1. „kadangi tautinių vertybių iškėlimas savaime nėra kitų tautinių bendrijų niekinimas ar diskriminavimas, tiriamosios ištraukos (ir visas tekstas apskritai) nelaikytinos tyčiojimusi, niekinimu“;
2. Tekste smerkiamų veiksmų ar elgesio tendencijų, kuriems nepritaria autorė, skiriamasis bruožas (kartu ir vertinimo pagrindas) nėra priklausymas kokiai nors tautinei bendrijai apskritai;
3. Kalbama apie dalies įvairių bendrijų atstovų veiksmus (manytina, nulemtus jų įsitikinimų bei pažiūrų), o pateikiami konkretūs tipiniai epizodai ir jų pasmerkimas savaime nėra taikytinas visiems tų tautinių bendrijų atstovams, juolab nesiūlomi jokie diskriminavimo veiksmai;
4. Kadangi nėra pagrindo teigti, kad griežtas ar gal kam atrodantis esąs įžeidžiamas dalies visuomenės apibūdinimas taip pat kartu savaime būtų tyčiojimasis, niekinimas, kurstymas diskriminuoti būtent dėl kilmės ar tautybės, akivaizdu, jog tiriamosiose ištraukose (ir visame tekste apskritai) neigiamo kai kurių atvykėlių vertinimo pagrindas yra jų įsitikinimai ar pažiūros;
5. Tekste siūloma atvykėliams įsitikinimus ar pažiūras derinti prie pagrindinės tautos (lietuvių) bei visų lojalių Lietuvai piliečių tautybės bei tapatybės. Tai rodo turinio bei kalbos ypatybės ir autorės intencijos.

Tai išvadų citatos.

Visos ikiteisminio tyrimo institucijos keturis kartus atsisakė pradėti tyrimą. Tačiau prokuroras su kone maniakišku užsispyrimu toliau spaudžia tai daryti. Prokuratūra gina tokią jo teisę ir sako negalinti kištis į galimai politizuotą tyrimą.

Nėra prasmės veltis į išsamų teksto vertinimą ir konkrečių teisės straipsnių taikymą jam. Viena turi būti akivaizdu. Už aštresne forma išsakytą kritišką nuomonę apie vykstančią masinę ir praktiškai nebevaldomą imigraciją ir daugybės kitataučių principinę nuostatą nesimokyti lietuvių kalbos ir ja nekalbėti yra pradedamas teisminis persekiojimas.

Tai gali atrodyti niekai, nes juk gal viskas baigsis išteisinimu. Tačiau tai nėra niekai. Persekiojimo grėsmę ir baimės atmosferą kuria jau vien pats faktas, kad žmonės tiriami ir svarstomi nubausti už nuomonę. Niekas nenori aiškintis su prokurorais ar policija dėl išsakytos nuomonės. Visuomenė skatinama tiesiog tylėti jautriais klausimais.

Ar bus užčiaupta diskusija migrantų tema?

Šiandien masinė imigracija ir migrantų nesiintegravimas į Lietuvos visuomenę yra viena aktualiausių šalies problemų. To dar gali nesuprasti dalis piliečių, tačiau tas akivaizdu tiek statistiškai, tiek šalies sprendimų priėmėjams. Statistiškai, dabartiniu (t. y. 2023 metų) tempu įleisdama darbo imigrantus Lietuva vos per šešerius metus įsileistų jų tiek, kiek turėjo priimti kolonistų per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Per šešerius metus – kiek per visą sovietmetį.

Kad ir kokie būtų individualūs migrantų motyvai, faktiškai tai galima vadinti kolonizacija. Politiškai valdančiųjų atstovai, pavyzdžiui, Seimo Ateities komiteto pirmininkas liberalas prof. Raimundas Lopata, viešai sako, kad „atsitiko stebuklas ir atsirado galimybė, kad mes vis dėlto galime migrantų pagalba pasiekti 2050 m. tokį gyventojų skaičių, kokį mes turėjome nepriklausomybės atgavimo pradžioje – tris su puse milijono.“ Atvirai planuojama, kad Lietuva turės priimti daugiau kaip pusę milijono migrantų.

Politiškai tai vadinama populiacijos pakeitimu. Lietuvių pakeitimu rusakalbiais įvairių posovietinių šalių gyventojais. Tokiame kontekste natūralu ir būtina atvirai kalbėti apie to pasekmes, keliamas grėsmes ir vertinti, ar tokia politika teisinga.

Absoliučiai normalu, kad tokio masto pokyčiai, ypač vyresniesiems siaubingai primenantys pokyčius, jau patirtus sovietmečiu, sukelia emocingas reakcijas ir griežtą retoriką. Kol ši retorika tiesiogiai nekursto smurto ir susidorojimo su kitataučiais, negali būti nė kalbos apie jos teisinį ribojimą. Žmonės turi teisę ne tik prieštarauti ir kritikuoti. Jie turi teisę piktintis, baisėtis, smerkti ir reikalauti. Lietuvos piliečiai yra savo valstybės šeimininkai ir pagrįstai nori tokiais jaustis.

Vilniuje, o jau ir kituose miestuose, visur skambant rusų kalbai ir kasdien dažnėjant situacijoms, kai atsisakoma aptarnauti valstybine lietuvių kalba, jaustis Lietuvos valstybės šeimininkais nebeįmanoma. Lietuvai kaip niekada anksčiau būtina atvira diskusija apie tai, ko ir kiek priimame į šalį, o taip pat – ko reikalaujame iš jau priimtų kitataučių.

Daugybė Vakarų šalių tapo praeinamu kiemu joms priešiškiems kitataučiams, dažniausiai musulmonams, ir patiria sunkias to pasekmes. Lietuva turi galimybę šito išvengti, tačiau visų pirma turi būti laisva kelti šiuos klausimus. Valdžia, panašu, mėgins užčiaupti iš tiesų atvirą diskusiją jos pačios sukeltos masinės imigracijos klausimu. Norint išsaugoti lietuvišką Lietuvą, visų pirma būtina apginti ir pamatines pilietines teises. Svarbiausia jų – teisė į laisvą žodį.

Atkreipkite dėmesį – nė viena parlamentinė partija šio klausimo nemato ir nekelia. Nacionalinis susivienijimas apie tai kalba ir kalbės, kol to reikės. Taigi tol, kol Lietuvoje nebus pradėta nuosekliai vykdyti lietuvių tautos išlikimą per amžius laiduojanti kalbos, migracijos ir integracijos politika.

Baltais siūlais siūtas prokuroro Šarūno Šimonio inicijuotas garbingos partijos narės A. Laučienės ikiteisminis persekiojimas yra ne tik mėginimas nutildyti principingą ir drąsią Lietuvos pilietę. Kartu tai mėginimas skleisti baimės atmosferą Lietuvoje, užčiaupiant Nacionalinį susivienijimą ir bauginant visus piliečius, drįstančius viešai ir iš esmės kalbėti apie valdžios vykdomą absurdišką, tautai ir valstybei egzistencinę grėsmę keliančią kalbos ir imigracijos politiką.

Norima, kad lietuviai bijotų „įžeisti“ jų kalbą ir valstybę niekinančius senuosius ir naujuosius kolonistus, kad drebėtų prieš juos taip, kaip sovietmečiu buvo skatinami drebėti prieš „vyresniuosius brolius“ iš Rytų ir be perstojo dėkoti jiems už „išlaisvinimą“. Uolusis prokuroras triūsia veltui.

Belieka jam priminti ne tokią seną Sąjūdžio duotą Lietuvos istorijos pamoką: neįmanoma nutildyti amžiais siekusios savimi išlikti tautos.

Skaitykite daugiau delfi.lt