Pasirašykite už Nacionalinio susivienijimo teisę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose birželio 9 dieną.
Europa išgyvena didžiausią nuo senovės laikų imigraciją, tapdama masinės ,,visų norinčiųjų“ kolonizacijos žeme. Tai ne atsitiktinumas. Pirmą kartą istorijoje Europos lyderiai vadovaujasi neomarksistine multikultūrizmo ideologija, jog europiečius turi pakeisti kitų žemynų gyventojai. Europa sąmoningai verčiama JAV tipo įvairių rasių, tautų ir kultūrų katilu. Jame turi ištirpti Senojo žemyno tautos ir susidaryti betautė naujųjų europiečių liaudis. Masinė imigracija oficialiai laikoma ne tik geriausiu, istoriškai teisingu ekonominių ir demografinių problemų sprendimu, bet ir vienintele galimybe Europai atsinaujinti.
Per šią Seimo kadenciją Lietuva patyrė dvi masinės imigracijos bangas. Pirmoji buvo palyginti maža, bet labai aiškiai jaučiama. 2021 metų pavasarį į Lietuvą iš Baltarusijos pradėjo plūsti A. Lukašenkos sistemingai iš Azijos šalių skraidinami nelegalai. Vyriausybė sustabdyti jų veržimasi drįso tik po keturių mėnesių – kai tai leido į Lietuvą atvykusi už migraciją atsakinga Europos komisarė. Žinia, ES politika yra prieš sienų apsaugą, prieš tvorų statymą, nelegalų apgręžimą. Turėjome maldauti išimties. Per tą laiką priimta „tik“ 4000 nelegalų, tačiau buvo pasiruošta apgyvendinti daugiau kaip 40 tūkstančių.
Antroji imigracijos banga buvo daug didesnė, tačiau sunkiau juntama. 2022 metais Seimas smarkiai liberalizavo darbuotojų iš užsienio imigraciją. Prasidėjo legalios masinės imigracijos iš Baltarusijos, Rusijos ir musulmoniškų Azijos šalių banga. Valdžia tai ne tik leidžia, bet ir visapusiškai skatina. Net 34 valstybėse atidaryti „išorinių paslaugų centrai“, skirti pritraukti migrantams ir supaprastinti atvykimo procedūras. Sąmoningai siekdama masinio migrantų antplūdžio, valstybė moka paramą tiek migrantui, tiek jį priėmusiam darbdaviui.
Per 2023 metus pamatėme rezultatus. Vien tais metais į Lietuvą atvyko 67 tūkstančiai imigrantų. Tokiu tempu vos per šešis metus pasiektume 400 tūkstančių. Tiek kolonistų į Lietuvą buvo užvežta per visą sovietinę okupaciją. Tokie migracijos mastai leidžia ją vadinti kolonizacija. Daugiausia atvykėlių – iš Lietuvai priešiškos Baltarusijos, ir tai ne pabėgėliai nuo režimo, o ekonominiai migrantai. Prieglobsčio paprašė vos 400 Baltarusijos piliečių, gavo jį tik pusė. Penkis kartus daugiau migrantų VSD nurodė esant grėsme nacionaliniam saugumui.
Tačiau grėsmė saugumui kyla ne vien dėl konkrečių asmenų galimo kolaboravimo su priešiškomis valstybėmis, diversijų ar šnipinėjimo. Ta grėsmė reali, tačiau ne vienintelė. Daug didesnė kita grėsmė – Lietuvoje kuriamas ir sparčiai plečiasi bei įsitvirtina rusiškasis pasaulis. Seime atvirai kalbama, kad ši masinė imigracija yra unikali proga atkurti 3,5 milijono gyventojų Lietuvą. Tai atviras raginimas lietuvišką Lietuvą pakeisti rusiška. Rusinimas vyksta neįtikėtinu greičiu ir jau darosi ypač akivaizdus Vilniuje. Visur skamba rusų kalba, vis daugiau atvejų, kai paslaugų sektoriuje atsisakoma aptarnauti lietuviškai. Lietuviai verčiami prisitaikyti savo valstybėje.
Migrantai iš posovietinių šalių moka rusų kalbą. Į Lietuvą juos ypač traukia unikali galimybė gyventi, dirbti ir net auginti vaikus vien rusų kalba. Turime rusakalbių darželių ir mokyklų tinklą, o valdžia sistemingai sabotuoja valstybinės kalbos įstatymą ir neužtikrina, kad viešojoje erdvėje būtų kalbama valstybine kalba. Priešingai nei Latvijoje ir Estijoje, toliau saugoma svarbiausia kliūtis kitataučių integracijai – rusakalbės mokyklos, leidžiančios niekada neišmokti valstybinės kalbos. Tuo pat metu lietuvių kalbos priežiūros institucijas (kalbos inspekciją, komisiją, kitas) valdžia siūlo naikinti. Sudarytos geriausios pasaulyje sąlygos formuotis paralelinei rusakalbei visuomenei, kuri Lietuvoje ne tik nesiintegruos, bet ir bus jai priešiška.
Atkūrus nepriklausomybę, ši paralelinė rusiška visuomenė mažėjo, tačiau dabar yra atkuriama. Rusiškasis pasaulis plečiasi lietuviškojo sąskaita. Tęsiant dabartinę masinės imigracijos ir neveikiančios integracijos politiką, Lietuva tiesiog taps rusakalbe valstybe, rusų kalba – oficialia, o lietuviai nustos būti valstybės šeimininkais. Vos po penkerių metų Lietuvoje imigrantai gaus teisę balsuoti savivaldos rinkimuose. Vilniaus ir kitų didmiesčių valdžią pagal savo norus išsirinks rusakalbiai imigrantai. Juose gyvenantys Lietuvos piliečiai iš tiesų taps svetimos valdžios įkaitais.
Gali kilti klausimas, kuo čia dėta Europos Sąjunga? Formaliai – niekuo, politiškai – viskuo. Visoje ES jau dešimtmečius visapusiškai skatinama multikultūrinė atvirų sienų ir masinės migracijos politika. Multikultūrizmas iš esmės yra komunizmo skelbto „proletarinio internacionalizmo“ šiuolaikinė versija. Marksistinės abiejų ideologijų šaknys lemia ne atsitiktinius ES ir buvusios SSRS migracijos politikos panašumus. Vakarų Europoje šios politikos ydomis naudojasi daugiausia atvykėliai iš Trečiojo pasaulio, Lietuvoje – iš posovietinės rusakalbės erdvės. Europinis multikultūrizmas Lietuvoje tampa ideologine širma. Ji leidžia paslėpti ir pateisinti sovietinio tipo rusiškojo pasaulio atkūrimą mūsų šalyje.
Tam tikslui tarnauja ir ES ketinama taikyti privalomų migrantų kvotų sistema. Šios kvotos, pirmąkart pritaikytos A. Merkel pakvietus migrantus į Europą, dabar grąžinamos vėl. Jos bus neribotai didinamos, nes jokie ribojimai neįvesti. ES nepritaria, kad šalys neįsileistų migrantų, taigi jų daugės ir vis daugiau jų reikės išsidalinti.
Niekas, išskyrus Nacionalinį susivienijimą, atvirai nekalba apie šiuos iššūkius ir juo labiau niekas kitas nepasipriešins Lietuvos kolonizatorių planams. Skvernelio vyriausybė padėjo pagrindus masinei imigracijai ir sutiko su ES migrantų kvotomis. Šimonytės vyriausybė smarkiai išplėtė masinę imigraciją ir taip pat pareiškė priimsianti ES migrantų kvotas. Oponentais apsimetančios partijos tobulai sutaria lietuviškos Lietuvos naikinimo klausimu ir nemato problemos kurti rusakalbę multikultūrinę Lietuvą. Tai simbolizavo jų vieningas pritarimas Jungtinių Tautų migracijos paktui, imigraciją paskelbusiam kone žmogaus teise.
Nacionalinis susivienijimas vadovaujasi nuostata, kad mažos tautos ir šalys gali išlikti, tik saugodamos savo sienas, kalbą ir tapatybę. Europos Parlamente griežtai pasisakysime už ES sienų apsaugą, prieš migrantų kvotas, už valstybinės kalbos saugojimą ir demografinę politiką, turinčią užtikrinti Europos tautų išlikimą per amžius.
zi43b4