Vytautas Sinica. GĖDA

Nesistebiu aš ir jūs jau nesistebit po eilinio kraupaus dabartinio popiežiaus pasisakymo Ukrainos tema. Jau girdėjome iš jo ir apie būtinybę siekti taikos neieškant kaltųjų, ir apie dėl šio karo kaltą NATO ekspanciją, ir kvietimus Rusijos jaunimui didžiuotis savo imperine praeitimi, ir apie didžią turtingą Rusijos kultūrą. Nieko keista, kad ir vėl Ukraina raginama (taigi spaudžiama, nes ragintojas be galo įtakingas) siekti taikos bet kokia kaina.

Tai yra baisu ir dar svarbiau, tai yra nekatalikiška. Šiandien mes įpratę matyti Bažnyčią tik jautrią, minkštą, atlaidžią, sukančią kitą žandą ir raginančią tą daryti kitus. Dažnai girdžiu iš to kylantį visiškai kreivą vaizdinį, kad katalikybė to ir moko, kad tai kone užprogramuota skersti vedamų avių religija.

Ne, Bažnyčia to nemoko. Bažnyčia skiria asmeninį ir viešąjį priešą, inimicus ir hostis. Tik patyrus asmeninę skriaudą galima sukti kitą žandą. Kai žala daroma tavo artimui ar tavo bendruomenei, tavo šaliai ir tautai, toks priešas yra viešasis, kenčia bendrasis gėris ir atsukti kitą skruostą yra nuodėmė prieš meilės artimui įstatymą.

Taip pat Bažnyčia visais laikais skyrė teisingą ir neteisingą karą, atitinkamai teisingą ir neteisingą taiką. Karas teisingas, kai ginamasi ar siekiama atitaisyti skriaudą (tikslios sąlygos išsamesnės). Okupacinis karas niekada nėra teisingas. Siektina tik teisinga taika. Jeigu taika įtvirtina neteisybę ir sudaro dar geresnes sąlygas jai gilinti, tokios taikos Banžyčia palaikyti negali ir nepalaiko. O kad būtent taip yra Ukrainos karo atveju jums paaiškins bet kuris karybos ekspertas.

Šiandieninė serganti Bažnyčia nesugeba ir nebando to akcentuoti ir komunikuoti atskirai. Visiems patikti ir laikmečio prisitaikančiai Bažnyčiai tai nepatogu. Bet katalikybės šiandienos ligos yra atskira tema, plati ir sunki. Dabar svarbu visgi žinoti, kad kvietimai Ukrainai kelti baltą vėliavą ir derėtis kyla iš asmeninių popiežiaus, kaip Pietų Amerikos išugdytos asmenybės įsitikinimų, o ne iš Bažnyčios mokymo.

Teologiškai kvailas, bet dabartinės situacijos absurdiškumui jau beveik tinkamas internete nuskambėjęs palyginimas: jeigu popiežius siūlo Ukrainai rasti drąsos kelti baltą vėliavą ir tartis dėl teritorijų atidavimo, nes Ukraina esą pralaimi, gal pats popiežius tuoj ras drąsos skambinti Liuciferiui ir tartis Bažnyčios kapituliacijos sąlygų. Nes, akivaizdu, Pranciškaus vedama ir laikmečio dvasiai kur bepasisuksi pataikaujanti Bažnyčia seniai nebuvo taip arti pralaimėjimo. Kokiu tik klausimu Bažnyčios nekintanti pozicija tapo toli vyraujančių laikmečio ideologijų, popiežius ieško, kaip tas pozicijas priartinti tiesos sąskaita.

Tad problemos daug platesnės ir gilesnės nei vien Kremliaus požiūrio į karą kartojimas Vatikane. Bet kas kurią problemos pusę matome. Juk bus ir tie, kurie kaip visada prisistatys teisindami, kad popiežius ne taip suprastas, išimtas iš konteksto, nesuprato klausimo ir t. t., žodžiu, (tarp eilučių) menko proto, nes nepajėgus suprasti kontekstų, kaip bus suvokti ir taigi ką iš tiesų reikš tarptautinei bendruomenei jo žodžiai. Visi, kas nesivargina išteisinti to, kas savaime skandalinga, kad reikalauja teisinimo, „jaučiatės šventesni už popiežių“. Ne, ne šventesni, tiesiog sąžiningi.

Ukraina turi kovoti, o Vakarai jai padėti ne dėl to, kad karas yra gėris, o dėl to, kad jokios nuolaidos, taikos ir okupacijų pripažinimai taikos su Rusija niekada neatneš. Rusijai tai tik palengvinimas žengti toliau nešant okupacijas ir atkūrinėjant imperiją. Sustabdyti ją gali tik jėga ir valia. Kaip tik jų dabar trūksta: Berlyne, Vašingtone, Vatikane. Tokie epochos simboliai. Trokšdami taikos, prieš tai kiekvienas turime linkėti nepralaimėti karo.

Politinė reklama. Pridedu nuorodą į savo pirmųjų karo metų tekstą panašia tema.