„Ir tam tikriems įsakams sužlugdyti, ir tam tikriems įsakams įgyvendinti reikėjo laisvo apsisprendimo, kuris vyko tam tikromis aplinkybėmis. Bet laisvas apsisprendimas čia vaidino esminį vaidmenį, nes, jei buvo galima sabotuoti mobilizaciją, buvo galima nepasirašinėti ir įsako perkelti į getą“, – svarsto Donatas Puslys apie Joną Noreiką – Vėtrą.
Manau, kad Donato žodžiai atskleidžia pačią diskusijų apie Vėtros kaltę ir jo atminimą esmę. Bet kuri diskusija apie Vėtrą galiausiai atveda prie to, kad jis pasirašė ir persiuntė valdiniams vokiečių vyresnybės įsakymus dėl geto steigimo ir reorganizavimo. Priimkime, kad taip ir buvo. Kritikai sako (arba jeigu nedrįsta, tai nesako, bet prielaida akivaizdžiai ta), kad jis buvo laisvas pasipriešinti nacių valdžiai ir prisiimti pasekmes dėl šio sprendimo. Čia kaip moko Hobsas: visada esame laisvi pasirinkti tai, kas mums reikš bausmę ir pražūtį, joks įstatymas ir jokie grasinimai mūsų laisvės nevaržo. Laisvas pasirinkti buvo ir Noreika, kai persiuntinėjo nacių geto steigimo įsakymą.
Jis iš tiesų galėjo pasirinkti. Galėjo atsisakyti vykdyti įsakymus ir už tai būti represuotas. Lygiai taip jis ir padarė po kelių metų, kai atsisakė organizuoti lietuvių mobilizaciją į SS ir už tai buvo išsiųstas į Štuthofą. Bet to nepadarė 1941 metais, kai neprisiėmė aukos gelbėdamas žydus nuo getų steigimo. Kritikų aiškinimas tad toks: būtų pasipriešinęs ir prisiėmęs tą auką, būtų didvyris, žydų gelbėtojas. Lietuvos žydų bendruomenė tikriausiai patys kviestų statyti paminklą (nors ne, paminklai žydų gelbėtojams kažkodėl nėra populiari idėja). Bet Noreika nepasipriešino, kad išgelbėtų žydus, pasipriešino tik vėliau – tiek naciams, tiek sovietams, vis dėl lietuvių tautos nepriklausomybės ir garbės, kas, suprantama, pagal postmodernią hypermoralę nėra toks didelis dalykas.
Tikrasis kaltinimas Noreikai tad skamba taip: tu turėjai pasiaukoti dėl žydų ir būti jų gelbėtojas. Šiandienos teisėjai, kaip bežiūrėsim, palieka Noreikai dvi galimybes – būti didvyriu arba būti kolaborantu, taigi niekšu naciu okupacijos kontekste, tegu ir pripažįstant nuopelnus kitais gyvenimo etapais. Trečiojo varianto jie nepalieka.
J. Noreika 1941 metų vasarą neatėjo pas nacius ieškodamas darbo okupacinėse struktūrose, neprisistatė padėti naciams, nesiekė jokios naudos ar privilegijų iš kolaboravimo. Priešingai, jis buvo sukilimo dalyvis ir Laikinosios Vyriausybės paskirtas tarnautoju su viltimi kurti nepriklausomą Lietuvą. Noreikos paveiksle nėra nieko, kas leistų suabejoti, kad nepriklausomybės atkūrimas buvo vienintelis motyvas sutinkant eiti šias pareigas. Bet naciams perėmus visišką Lietuvos kontrolę ir sužlugdžius LAF planus, buvimas tuo metu ir tose pareigose savaime statė į ypač sudėtingą situaciją ir moralinius pasirinkimus. Šiandien žiūrėdami į tą situaciją Noreikos kritikai sako, kad jis privalėjo elgtis didvyriškai (pasiaukoti) arba, kadangi to nepadarė, būti laikomas kolaborantu ir holokausto dalyviu.
Tai nėra teisinga. Dauguma mūsų visais laikais buvo, yra ir bus toli gražu ne didvyriai ir tikrai nei vienas nebuvo ir nebus didvyris visose gyvenimo situacijose. Didvyriškos aukos užtenka kartą, kad moraliai iškiltum virš kitų žmonių. Didvyriškos aukos negali būti reikalaujama. Didvyriškos aukos negali ir neturi būti nuolatinės, kad tavo tauta galėtų tave laikyti didvyriu.
Noreika nesudėjo didvyriškos aukos dėl Šiaulių žydų, laisvu pasirinkimu nepriėmė pasekmių, kurias priėmė vėliau, pasipriešindamas SS mobilizacijai. Jeigu būtų tą padaręs, šiandien būtų didvyris visiems, dabar – pasirodo – yra didvyris tik daliai. Esu tikras, kad tie, kam iš Noreikos vis per mažai, per daug iš jo reikalauja. Niekas neturime teisės reikalauti aukų. Jos akimirksniu prarastų vertę ir prasmę, jei būtų privalomos.
Noreikos defamacijos istorija domiuosi ne pirmus metus, kalbinau tada dar gyvus jo bendražygius (V. Ašmenską) ir draugus (J. Šalkauską). Klausydamasis kaltinimų ir su jais polemizuodamas, ilgai negalėjau suprasti šios pamatinės jo kaltinimo logikos. Manau, kad ji pakankamai nenatūrali žmogaus moraliniam mąstymui, kad ją būtų lengva suprasti. Nežinau, ar ją suprato Genocido ir rezistencijos centras ar juolab dar kartą Noreikos nekolaboravimą patvirtinęs teismas. Bet kuriuo atveju džiaugiuosi jų sprendimais ir tikiuosi, kad Noreikos juodinimas bei pastangos jį paversti ‘nevienareikšmiška asmenybe’ vieną dieną liausis. Kartu žinau, kad tai labai naivi viltis.
P.S. Kiekvienam besidominčiam nacių okupacijos laikotarpiu ir Jonu Noreika, tiesiog būtina perskaityti kunigo Stasio Ylos atsiminimus „Žmonės ir žvėrys” apie kalėjimo Štuthofe laikotarpį. Tiek dėl Noreikos, tiek ir apskritai tai yra nepelnytai pamiršta, literatūrine prasme pranašesnio „Dievų miško” užgožta knyga.
