Vytautas Sinica: geriausia imigrantų kvota Lietuvai šiuo metu – nulis

Neseniai pristatyta Seimo nario Vytauto Sinicos knyga „Kolonizacija“ yra bene pirmasis tokio formato leidinys, nagrinėjantis imigracijos keliamus iššūkius.

Anot knygos autoriaus, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ vicepirmininko V. Sinicos, masiškai darbo migrantus įsileidžianti Lietuva kartoja senas Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių klaidas, o užsieniečių skaičiaus augimo tempai verčia kalbėti apie Lietuvos „kolonizavimą“ tokiu mastu, koks neregėtas net sovietmečiu.

Kėlėte imigracijos klausimą per Seimo rinkimus ir sulaukėte nemažai žiniasklaidos dėmesio, jums pavyko pakurstyti diskusiją informacinėje erdvėje. Kodėl prireikė dar ir knygos?

Daugybė žmonių Lietuvoje nėra įsigilinę į šią temą ir knyga leidžia pateikti pilnesnį vaizdą. Taip, informacinėje erdvėje tai šen, tai ten pasirodo paskiri epizodai, bet apie reiškinį nekalbama iš esmės, kaip apie krizę, o aš manau, kad tai yra būtent krizė. Žmonės to nemato kaip visumos ir joks pavienis straipsnis žiniasklaidoje negali tos visumos perteikti. Tikiuosi, kad mano knyga padės iki galo suprasti šį reiškinį tiems, kas juo susidomėjo.

Knygoje pateikiate daug informacijos apie „senosios“ Europos patirtis. Dažnai teko girdėti, kad migraciniai procesai šiose šalyse jau seniai yra nebeatgręžiami. Ką besvarstyti, jei „viskas prarasta“?

Situacija yra skirtinga, priklausomai nuo konkrečių valstybių. Tarkime, Belgijoje arba Švedijoje šie procesai galbūt tikrai nebeatgręžtini, o pavyzdžiui Vokietijoje gal dar ir galima pataisyti padėtį. Bėda ta, kad migracijos problemas įmanoma pradėti spręsti tik tada, kai dėl to apsisprendi, kai tikrai nori kažką pakeisti. Multikultūrinėse visuomenėse toks apsisprendimas sunkiai įmanomas. Toje pačioje Vokietijoje, techniškai vis dar įmanomi pokyčiai, bet mentalinio nusiteikimo nėra, ką matome ir po pastarųjų rinkimų.

Lietuvoje masinė migracija praktiškai nematoma, nes mastai visai ne tie, kaip Vakarų Europoje. Atrodo natūralu, kad visuomenė tokiu atveju nevertina jos, kaip rimtos problemos.

Nesutinku, kad Lietuvoje to visai nesimato. Migracija mažiau pastebima, nes yra ne tokia „egzotiška“ – dauguma migrantų yra iš Gudijos arba Vidurio Azijos. Daug jų įsidarbina tolimųjų reisų vairuotojais ir fiziškai Lietuvoje būna nedaug.

Sutinku, kad užsieniečių pagausėjimas nejuntamas Lietuvos provincijoje, bet tikrai juntamas Vilniuje. Nepaisant to, kad dėl rasinės sudėties migrantai nelabai krenta į akis, skaičiai rodo savo: pasiekėme 8 proc. užsieniečių skaičių ir tai yra labai daug. Be to, atvykėlių skaičius ir toliau auga labai sparčiai.

Kalbant apie antimigracines partijas Vakarų Europoje, lietuviams jos dažnai nepatinka ir vadinamos populistinėmis, neonacistinėmis ir prorusiškomis. Jūs esate lietuviškas antimigracinis politikas. Ar susiduriate su panašiais epitetais savo atžvilgiu?

Susiduriu, bet vis mažiau. Vos prieš kelis metus bet kuriuose rinkimuose migracijos klausimą bandyta sumenkinti, kaip „netikrą“ temą ir ją neva kelia tik įvairaus plauko marginalai ir neonaciai. Dabar gi nors ir neretai skamba raginimai „nedramatizuoti“, bet tiek žiniasklaida, tiek nuosaikiomis save laikančios partijos jau pripažįsta, kad tokia problema yra. Tai nepasikeičia savaime, laikau tai nuoseklaus mūsų partijos darbo rezultatu.

Taigi, pastebiu, kad labai sumažėjo žmonių, kurie nuoširdžiai manė, kad „Nacionalinis susivienijimas“ yra tas pats, kas vokiečių AfD. Tie, kas tai daro iki šiol, daro ne todėl, kad taip mano, o sąmoningai mėgindami sugrėsminti mus Lietuvos visuomenės akyse.

Beje, tikroviškai vertinant antimigracines partijas Europoje, reikia pasakyti, kad jos apytikriai dalijasi per pusę pagal prorusiškumą ir antirusiškumą. Jei AfD yra tikrai prorusiška, tai Italijos premjerė Giorgia Meloni yra aiškiai antirusiška ir net susitvarkė koalicijoje su tokiais prorusiškais veikėjus, kaip Matteo Salvini. Vengrijoje matome prorusiškumą, o tuo metu dešinieji „Švedijos demokratai“ arba „Tikrieji suomiai“ yra visiškai antirusiškos jėgos.

Po dešimtmečio turėsime 600 tūkstančių atvykėlių apie kurių integraciją nebus ką ir kalbėti.

Rinkimų metu buvote vienintelis aiškiai antimigracinis politikas, o dabar esate vienintelis savo partijos atstovas Seime. Tačiau jums pavyko suburti parlamentarų grupę „Prieš masinę migraciją“? Randate palaikymą tarp kolegų?

Net stebiuosi, kiek jo daug. Ne kartą savo adresu sulaukiau skeptiškų išsireiškimų „ką tu ten vienas nuveiksi“, bet tikėjau, kad ir vienam, pasitelkus bendravimą ir argumentus, galima įtikinti kitų frakcijų narius, paveikti jų sprendimus. Pavyzdžiui, mano iniciatyvą dėl teisės VSAT pareigūnams naikinti leidimus gyventi Lietuvoje palaikė 90 Seimo narių, nuo dešiniausių iki kairiausių. Burdamas grupę, tiesiai sakiau kolegoms, kad esu ir būsiu griežčiausias migracijos kritikas, bet laukiu grupėje visų, kas bent jau pritaria imigracijos mastų mažinimui ir šiandien grupėje yra apie 20 parlamentarų iš beveik visų frakcijų.

Knygoje kalbate apie įvairias trumpalaikes ir ilgalaikes masinės migracijos grėsmes. Kur dedate prioritetą? Sakykime, didesnė grėsmė yra atvykėliai iš tokių mums aiškiai priešiškų valstybių, kaip Gudija, ar jūsų taip pat minimi migrantai iš musulmoniškų Vidurio Azijos šalių?

Didžiausia grėsmė yra tai, ką Vakaruose vadina „visuomenės pakeitimu“. Grėsmė, kad dabartiniais migracijos tempais, o jų niekas kol kas nežada stabdyti, susikursime visuomenėje tokio dydžio atvykėlių grupes, kurių jau bus nebeįmanoma integruoti. Jei niekas nepasikeis, toks dalykas kaip lietuviška Lietuva nebeegzistuos.

Per 30 metų mes nesugebėjome efektyviai integruoti net vietos rusų ir lenkų bendruomenių, o išlaikant dabartinius imigracijos tempus, po dešimtmečio turėsime 600 tūkstančių atvykėlių apie kurių integraciją nebus ką ir kalbėti. Iš dalies tai jau juntama Vilniuje: atsiradus masei rusakalbių užsieniečių, integruojasi ne jie, o mes. Tai mes pradedame su jais kalbėti rusiškai, o ne atvirkščiai.

Yra ir kitos grėsmės, kaip diversijų rizika, jei atvykėlių iš Gudijos tarpe pasirodys slaptųjų tarnybų užverbuotų asmenų. Yra tokios ekonominės grėsmės, kaip atlyginimų dempingavimas tam tikrose profesijose. Pripažinkime tą paprastą tiesą, kad tokie sektoriai, kaip statybos arba pervežimai migrantus atsiveža ne iš didelės būtinybės, o todėl, kad jiems galima mokėti daug mažiau, nei lietuviams. Tai patvirtina ir šių sektorių pelno maržos, ir tokie reiškiniai, kai pavyzdžiui statybose algos nekyla jau dešimt metų.

Taigi, grėsmės ir rizikos yra skirtingos. Tarkime, kultūriškai mums artimesnius gudus būtų lengviau integruoti, palyginus su atvykėliais iš musulmoniškų kraštų, bet gudai atvyksta iš mums absoliučiai priešiškos valstybės. Taigi, jie potencialiai kelia didesnę grėsmę, susijusią su hibridinėmis atakomis ir kitais išpuoliais. Tuo metu atvykėliai iš Vidurio Azijos, nors tos šalys ir laikomos gana pasaulietiškomis, neretai linkę į radikalizavimąsi, pasižymi antivakarietiškomis ir antisemitinėmis pažiūromis. Sunku tokias skirtingas rizikas sudėti ant svarstyklių.

Šiaip ar taip, migracija yra visame pasaulyje nesustojantis, neišvengiamas vyksmas. Anot jūsų, mums „netinka“ migrantai iš Gudijos arba Vidurio Azijos. Iš kur tuomet „tinka“?

Nesutinku su pradine prielaida. Mes jau atsivežėme apie 200 tūkstančių ir galime sustoti. Pripažįstu, kad atsiras naujų poreikių tokiuose sektoriuose, kaip pavyzdžiui slauga. Galbūt mums teks dėl to atsivežti tam tikrą skaičių vietnamiečių ar filipiniečių. Bet pasikartosiu, tai nereiškia, kad turime vežtis daugiau statybininkų vien todėl, kad šio sektoriaus darbdaviai nori pigesnės darbo jėgos. Jie tikrai gali sau leisti daugiau mokėti lietuviams, bet nenorėjo to daryti ir „išsilobino“ masinį pigesnės darbo jėgos atsivežimą iš buvusios vyriausybės.

Dauguma jų kalbės rusiškai ir nusės didžiuosiuose miestuose. Turėsime terpę kurtis „rusiškam pasauliui“.

Dabartinė darbo migrantų kvota yra iki maždaug 40 tūkst. žmonių per metus. Kokia ji turėtų būti pagal jus?

Juoksitės, bet manau, kad turime judėti link nulio. Jau atsivežėme labai daug per labai trumpą laiką, todėl apie kokius skaičius bekalbėtume, jie turi būti labai aiškiai pagrįsti. Pavyzdžiui, jei planuojama statyti nauja lustų gamykla, faktas, kad Lietuvoje specialistų nesurasi – reikės atsivežti konkretų skaičių užsieniečių. Tvarka – imkime ir juos atsivežkime. Duok, Dieve, Lietuvai daugiau tokių kvalifikuotų migrantų. Galbūt prireiks tūkstančio slaugytojų – atsivežkime konkrečiai tūkstantį slaugytojų. Bet nekalbėkime apie kvotas, kur svarbus tik kuo didesnis skaičius pigių darbininkų. Dabar turime apie 200 tūkstančių užsieniečių, neskaitant Ukrainos karo pabėgėlių. Tai iš jų tik apie 7000 yra kvalifikuoti darbuotojai, na ir dar apie 10 tūkst. studentų. Todėl raginu iš viso atsisakyti metinių ir panašių kvotų, o orientuotis griežtai į poreikį. Pabrėžiu poreikį, o ne „pageidavimą“. Pirma įrodyk, kad tikrai reikia ir kiek reikia, o tada jau kalbėkim apie įsileidimą. Tai turėtų būti lankstesnė sistema, todėl manau, kad sprendimas turėtų būti ne Seimo, o ministerijų ir kitų tiesiogiai susijusių žinybų lygmenyje.

Taigi, jūs įspėjate apie tai, kad nieko nekeisdami, mes pasieksime „negrįžtamumo“ ribą. Kada?

Nežinau. Galiu pasakyti tiek, kad jei viskas toliau klostysis, kaip klostosi dabar, po dešimties metų turėsime daugiau nei pusę milijono užsieniečių. Dauguma jų kalbės rusiškai ir nusės didžiuosiuose miestuose. Vėliau tai pasieks ir mažesnes gyvenvietes. Ką turėsime? Turėsime terpę kurtis „rusiškam pasauliui“. Grėsmės aiškios. Apie jas įspėja ir Valstybės saugumo departamentas. Duok, Dieve, kad jos realizuotųsi kuo vėliau, bet faktas, kad anksčiau ar vėliau jos tikrai realizuosis. Tai patvirtina kitų Europos valstybių patirtis. Kol ten problemos nepasiekė kritinių mastų, niekas nenorėjo apie jas mąstyti. Tuomet pasirodė, kad jau per vėlu. Deja, grynai žmogiškai, mes taip pat reaguojame ir Lietuvoje.