Manau, dažnas vyresnis žmogus dar pamena Sąjūdžio metais plačiai ir gundančiai skambėjusį neatsakingą pažadą, kad Lietuvoje gyvensim kaip Švedijoj. Istorija mėgsta ironiją. Šiandien toks šūkis bent kiek besidomintiems skamba visiškai kitaip. Skamba daugiau kaip perspėjimas.
Mat šiandien Švedija yra viena Vakarų šalių, ne tik prarandančių tapatumą, bet ir nebesusitvarkančių su pačiomis pamatinėmis valstybės funkcijomis. Gerovės išmokos ir panašūs dalykai toli gražu nėra valstybės pagrindas. Iki II pasaulinio karo jų faktiškai apskritai nebuvo. Pirminė ir svarbiausia valstybės funkcija yra karinis ir viešasis saugumas.
Rugsėjis Švedijai buvo „rekordinis“ mėnuo, kai miestų gatvėse dėl gaujų karų žuvo rekordiniai 12 atsitiktinių žmonių.
Ir jei karinis saugumas Švedijoje dar sakytume veikia (reikės pakalbėti atskirai), tai viešasis saugumas (piliečių saugumas šalyje taikos sąlygomis) tiesiog nebeveikia. Apie tai rašo ir rodo tiek anglakalbė, tiek net ir Lietuvos, tiek ir pačios Švedijos žiniasklaida.
Rugsėjis Švedijai buvo „rekordinis“ mėnuo, kai miestų gatvėse dėl gaujų karų žuvo rekordiniai 12 atsitiktinių žmonių. Šalyje įsisiautėjo narkotikais prekiaujančių gaujų smurtas, vyksta susišaudymai gatvėse, sprogdinimai viešose vietose, atsirado tokia nuo karo metų nematyta mirties priežastis kaip granatos sprogimas ir t. t. Švedija nebeneigia problemos, įvesti tvarką ir padėti policijai oficialiai pakviesta kariuomenė. Premjeras sako, kad Švedijoje niekada nebuvo taip blogai. Rimta.
Tos kariaujančios gaujos yra imigrantų gaujos. Tas smurtas yra imigrantų smurtas. Greta jo atsirado ir religinis smurtas, nukreiptas tiesiogiai prieš švedus. Švedija gina plačią (ir selektyvią) žodžio laisvės interpretaciją ir leidžia deginti Koraną. Musulmonams tai pagal šarijos teisę mirtimi baudžiamas nusikaltimas, pranašo paniekinimas. Neseniai Briuselyje musulmono nužudyti du švedai. Viešai keliamas klausimas, ar švedams saugu įvairove praturtintose vietovėse.
Iki visai neseniai Švedija buvo išskirtinai, tiesiog ypatingai homogeniška baltųjų šalis. Tas panašumas, beje, labai prisidėjo ir kuriant jų gerovės valstybę.
Greta šios beprotybės, kurią politikai ir žiniasklaida jau įvardija, vyksta kita – savęs neigimo ir istorijos perrašinėjimo beprotybė. Iki visai neseniai Švedija buvo išskirtinai, tiesiog ypatingai homogeniška baltųjų šalis. Tas panašumas, beje, labai prisidėjo ir kuriant jų gerovės valstybę, nes seniai ištirta, kad tautiškai vientisa visuomenė yra geriausia prielaida pasitikėjimui, pilietiškumui ir valstybės vykdomam perskirstymui veikti.
1900-aisiais Švedijoje gyveno 0,7 proc. užsienyje gimusių asmenų. Iš jų du trečdaliai buvo kaimyninių Šiaurės šalių gyventojai. Apskritai gimę ne Europoje arba Šiaurės Amerikoje buvo viso labo 315 žmonių. Palyginimui 2010 metais užsienyje buvo gimę 14,3 proc. Švedijos gyventojų, 2017 metais – 24,1 proc. Atkreiptinas dėmesys į stulbinantį augimo tempą migrantų krizės laikotarpiu.
Tokia šalis šiandien per valstybinę televizija priversta žiūrėti naują propagandinį istorijos perrašinėjimo serialą, kur už piliečių suneštas biudžeto lėšas vaizduojama, neva priešistorinių laikų Švedijos gyventojai buvo juodaodžiai ir Vidurinių Rytų azijiečiai. Tamsaus gymio žmonės, visai kaip tie, kurių taip beprotiškai daug pastarąjį dešimtmetį atvyksta praturtinti Švedijos įvairove.
Taigi Švedija šiandien yra vienu metu savo gyventojų saugumo nebegebanti užtikrinti šalis ir kartu šalis, aukščiausiu lygiu tebevykdanti ideologinę savęs naikinimo programą, neigianti savo išimtinai europietišką ir šiaurietišką kilmę, istoriją, tapatumą, akivaizdų visuomenės vienalytiškumą. Įvairovė Švedijai svetima ir ją griauna iš vidaus, bet jos propagandistai toliau akivaizdžiai ugdo visuomenę tą įvairovę priimti kaip gerą, natūralią ir – juodas melas – istoriškai įprastą.
Tad ar gyvensim kaip Švedijoj? Klausimas aktualus, nes nors mažai kalbama, gyvename beprecedentinio masto imigracijos į Lietuva laikais. Ir vėl daugiausia iš Baltarusijos, tik jau ne afganų nelegalų, lipančių per pasienio tvoras, o legalia, pačios mūsų vyriausybės leista ir skatinama baltarusių imigracija. Per 60 tūkstančių imigrantų iš Baltarusijos. Kuriuos lydi jau arti 20 tūkstančių musulmonų imigrantų iš posovietinių islamo šalių. Valdantieji pažanguoliai, visais lygmenimis kovojantys prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą, aišku, svajojo apie anglakalbę multikultūrinę Lietuvą. Dėl istorinių aplinkybių ir fakto, kad Lietuvoje su daug kuo galima susikalbėti rusiškai, vietoje tų liguistų fantazijų tampame vis labiau rusakalbe šalimi. Bent Vilniuje tas jau visai nedviprasmiškai matosi ir girdisi. Viso jau per 200 tūkstančių rusakalbių.
Ypatingai svarbu, kad artėjančių rinkimų metu masinė imigracija ir integracija būtų vienais svarbiausių rinkimų klausimų.
Ypač turint galvoje, kad valdantieji patys iniciavo masinę imigraciją į Lietuvą, o reitingų lyderiai socdemai visada buvo imigracijos ir multikultūralizmo šalininkai, atrodo ypatingai svarbu, kad artėjančių rinkimų metu masinė imigracija ir integracija būtų vienais svarbiausių rinkimų klausimų. Kurie klausimai svarbiausi, toną užduoda žurnalistai, bet pastariesiems – visuomenė. Ta pati Švedija praėjo šiuos etapus. Ankstesniuose rinkimuose visuomenei aktualiausias klausimas buvo migrantai, bet rinkimų laidos tai ignoravo. Pastaruosiuose rinkimuose pernai jau kalbėjo visi. Neatsitiktinai ir Švedijos demokratai (nacionalistinė partija) rinkimuose užėmė antrą vietą su 17 procentų. Imigracijos kaina.
