Lietuva yra prastoje situacijoje. Esama vyriausybė įjungė masinės darbo imigracijos mašiną kaip demografinių problemų sprendimą. Įjungė be jokios diskusijos su visuomene, be jokio rimtesnio bandymo spręsti problemą kitais keliais ir be jokio nacionalinio saugumo grėsmių vertinimo.
Prieš du metus, 2021-ųjų vasarą, ta pati vyriausybė bent keturis mėnesius bejėgiškai stebėjo į šalį iš Baltarusijos Lukašenkos siunčiamus Azijos musulmonus nelegalus ir tik Europos Komisijai širdingai leidus teikėsi uždaryti sieną (dėl ko leftistai ją iki šiol kaltina nežmogiškumu). Praėjus dviem metams ta pati vyriausybė iš tos pačios Baltarusijos, bet ir apskritai iš viso posovietinio pasaulio atlapojusi duris pati kviečiasi kuo daugiau legalių imigrantų. Jų patogumui prikūrė vadinamųjų išorės paslaugų centrų, per kuriuos patogiau susitvarkyti imigracijos formalumus, leidžia atvykti supaprastinta tvarka, o Seimo Pirmininkė net siūlo apskritai naikinti migrantų kvotas, kurias Lietuva šiaip ar taip vis dar turi.
Lietuvoje, kurioje kartu su 2 milijonais lietuvių ir pora šimtų tūkstančių vietinių slavų gyventų milijonas rusakalbių atvykėlių, iš esmės nebebūtų ta pati Lietuva.
Esamu tempu vos per 15 metų turėtume apie milijoną darbo imigrantų į Lietuvą. Legalių! Patys renkamės tokį kelią. Nėra priežasčių galvoti, kad imigracijos tempas turėtų lėtėti. Po rinkimų labiausiai tikėtinai laukia itin proimigracinė socialdemokratų valdžia. Lietuvoje, kurioje kartu su 2 milijonais lietuvių ir pora šimtų tūkstančių vietinių slavų gyventų milijonas rusakalbių atvykėlių, iš esmės nebebūtų ta pati Lietuva. Stebint mūsų integracijos politiką ir kalbos politiką, mūsų santykį su savo kalba, istorija ir atvykėliais, gerokai anksčiau nei nebeturėtume jėgų priešintis mes užsileistume rusų kalbą kaip antrą valstybinę (dėl europietiškesnio vaizdo dar paskelbtume ir anglų, nors niekam to nereikėtų) ir ramiai taptume antrarūše mažuma nebe savo valstybėje.
Čia ne pasakų scenarijus. Paskaičiuokite patys. Vien šiemet į Lietuvą atvyko per 60 tūkstančių darbo imigrantų. Legaliai, valdžiai kviečiant ir padedant. Kaip sako Jauniškis, vien baltarusių kasmet po 17 tūkstančių. Vilniuje atliktas ir LRT viešintas tyrimas aiškiai parodė, kad vos 5 procentai darbo imigrantų planuoja išvykti per artimiausius penkis metus. Kiti išvykti neplanuoja.
Nelegalus migrantas visgi svajoja apie Vokietiją ar Švediją ir ten pabėga, vos jį paleidus. Legalus migrantas atvyksta į Lietuvą ir nori čia likti. Ir liks.
Štai kuo nelegalus migrantas bėgantis per mišką iš Baltarusijos yra geriau už legalų, pakviestą Šimonytės. Nelegalus migrantas visgi svajoja apie Vokietiją ar Švediją ir ten pabėga, vos jį paleidus. Legalus migrantas atvyksta į Lietuvą ir nori čia likti. Ir liks. Ko nelikti. Nereikia nei lojalumo demonstruoti, nei kalbos mokytis – pakankamai nuolankiai atsakančių rusiškai.
Visa tai patogiai dangstoma dviem pagrindiniais mitais, kuriuos absoliučiai paneigia statistika.
Pirmasis mitas skelbia, kad atvyksta aukštos kvalifikacijos darbuotojai, kurių Lietuvai labai reikia. Dar rugsėjį LNK žiniose ir ne tik ten Migracijos departamentas aiškino, kad iš 50 tūkstančių darbo imigrantų vos apie 1500 yra aukštos kvalifikacijos. Masiškai priimame žemos kvalifikacijos darbuotojus, noriai dirbančius už labai mažą algą ir mušančius algas žemos kvalifikacijos Lietuvos piliečiams. Ką, beje, patvirtina ir oficialiai patvirtintas apie 180 reikalingų prioritetinių profesijų sąrašas – dauguma jų rengiamos profesinėse mokyklose.
Iš Baltarusijos į Lietuvą nebėgama nuo Lukašenkos, čia tiesiog imigruojama dirbti geresnėmis sąlygomis.
Antrasis mitas skelbia, kad iš Baltarusijos, iš kurios migrantų atvyksta be konkurencijos daugiausiai, žmonės bėga nuo Lukašenkos režimo ir turime moralinę pareigą jiems padėti. Būtent tą neseniai Žinių radijo laidoje šnekėjo TS-LKD atstovė Dalia Asanavičiūtė. Sunku būti toliau tiesos. Iš 60 tūkstančių legalių baltarusių imigrantų Lietuvoje rudenį vos apie 400 buvo pateikę prieglobsčio prašymus ir vos apie 200 jų buvo patenkinti. Tai yra nykstamai maža dalis. Iš Baltarusijos į Lietuvą nebėgama nuo Lukašenkos, čia tiesiog imigruojama dirbti geresnėmis sąlygomis.
Yra savaime iškalbinga ir gana baisu, jog kalbėti migracijos temomis viešai išstoja Valstybės saugumo departamento vadovas. Ši institucija paprastai labai vengia viešumos, juo labiau vengia politiškai jautrių klausimų. Manau, kad viešas Dariaus Jauniškio kalbėjimas apie Baltarusijos šnipinėjimo ir apskritai specialiųjų tarnybų veiklos suaktyvėjimą, apie pavojingą imigracijos mastą, apie ekonominį migracijos pobūdį ir t. t. yra aiškus ženklas, kad prieš tai bandyta kalbėti su valdžia ne viešai, tačiau atsitrenkta į sieną. Negaliu nei įrodyti, nei patikrinti. Bet priešingu atveju tai be galo keistas epizodas institucijos istorijoje.
Yra bent keli esminiai būdai prarasti valstybę ir okupacija tėra vienas, pats baisiausias iš jų. Kiti būdai yra suverenumo atsisakymas, demografinis išnykimas, tapatybės praradimas, užleidžiant vietą kitiems. Kiekvieni tokios politikos metai artina mus prie pastarojo scenarijaus ir jis nėra toks jau tolimas. Būtų laikas pradėti žiūrėti rimtai. Švedijos, Prancūzijos ir kitų šalių nesėkmės pavyzdžiai juk tokie iškalbingi.
