Vasario 22 dieną „Facebooke“ išaušo diena, kai keli kunigai ir religinės institucijos išreiškė palaikymą prieš vienalytę partnerystę ir prieš Stambulo konvenciją nukreiptoms peticijoms. Už tai jie susilaukė puolimo, kokio anksčiau gal ir nėra buvę panašioje situacijoje. Dėmesio centre atsidūrė tikrai ne radikalumu garsėjantis kunigas Algirdas Toliatas, taip pat pasidalinęs šiomis peticijomis, o po „influencerių“ puolimo dar ir kiek atsitraukęs, vietoje peticijų palikęs vyskupų konferencijos poziciją.
Kodėl Toliatas ir kiti puolami taip, kaip esamas režimas (būtent medijų cenzūros apynasrio visuomenei režimas) niekada nepuolė nuolatos vertybinius klausimus komentuojančių kunigų Roberto Grigo ar Arnoldo Valkausko? Nes pastarieji cenzoriams jau „palaidoti“ kaip beviltiški – įtaigūs tik apsisprendusiai konservatyviai publikai ir patys jokiais bauginimais nepaveikiami. Kaip kad Svarinskas buvo „nepataisomasis“ sovietams.
Tuo tarpu Toliatas – toks populiarus ir tarp liberalių, populiariais ir spėjančiais su mąstymo tendencijomis trokštančių būti žmonių, žodžiu, turintis ką prarasti – buvo idealus kandidatas, iš kurio senu romėnišku metodu būtų galima visiems galvas kelti sumaniusiems katalikams padaryti pavyzdį. Pavyzdį, kas būna kunigams, išsišokusiems prieš vyraujančią elito ir medijų liniją ir drįsusiems – tik pamanykite – ginti tiesas, kurių Bažnyčia nesvyruodama mokė du tūkstančius metų. Ir moko net liberalų taip godžiai cituojamas Pranciškus.
Ir supuolė, ir darė pavyzdį, kas kaip mokėjo, o portalai puolė rašyti apie tai naujienas ir straipsnius. Ne todėl, kad tai būtų labai svarbus įvykis, bet todėl, kad pavyzdį daryti reikia plačiai ir garsiai. Kritikavo ir Agnė Kulitaitė, ir Ruslanas Kirilkinas, ir kiti LGBT bendruomenės atstovai, kritikavo Jazzu, nepraleidžianti progos įgelti Bažnyčiai, bet svarbiausia ir rimčiausia, jog kritikavo pati LRT tyrimų skyriaus vadovė ir šios atvirai veikiančios įtakos grupės vėliavnešė Indrė Makaraitytė. Kritikavo šiukštu ne Toliato poziciją (kitokios kunigas, jei ne eretikas, ir negalėjo turėti), bet pačią mintį ją viešai reikšti. Ir maža, kad Toliatas gynėsi tik kviečiantis diskusijai ir apmąstymui, Makaraitytė žinojo, kad jis „dalyvauja politikoje ir agituoja“.
„Neįtikėtina… Jūs dalyvaujat politikoje savo pasisakymais ir ne diskutuojate, o esate konkrečioje vienoje pusėje. Ir toliau agituojat. Ir apie ką jūs raginate diskutuoti? Kad žmonės, kurie yra homoseksualūs ir translyčiai ir toliau Lietuvoje neturėtų vietos ir juos galima būtų uiti, diskriminuoti?“, – piktinosi Indrė Makaraitytė ir nuo savo žodžių nesitraukė jokia kaina. Nors tais žodžiais pati tiesiogiai išsidavė, kad Stambulo konvencija visgi yra skirta kovai su translyčių diskriminacija, ką jos šalininkai taip įnirtingai neigia.
Pasipiktinimas pačiu kunigo pasisakymu politiniais klausimais visada yra keistas – arba nepaprastai kvailas, arba nepaprastai ciniškas. Tiesa, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau tai ir viskas. Tai neturi nieko bendra su draudimu kunigams kalbėti politinėmis temomis. Priešingai, Bažnyčios mokymas numato jiems tokią pareigą: netylėti niekada, kai mato moralinį blogį tampant viešąja norma. Vieni šią pareigą vykdo nuolatos, kiti rečiau. „Influenceriai“ pasistengė laiku nubrėžti raudoną liniją.
Bet juk kunigas visada irgi pilietis. Tad kokia problema? Kodėl jis turėtų dėl savo pašaukimo atsisakyti pilietinių teisių ir pareigų? O pagal galimybes dalyvauti sprendžiant savo šalies viešąsias normas yra pareiga – jau ne kaip kunigo, o kiekvieno piliečio. Vienintelis dalykas, ko politikoje negali kunigai, tai dalyvauti rinkimuose ir aktyvioje partinėje veikloje. Nė menkiausio savo įgaliojimo, formalaus ar neformalaus, Algirdas Toliatas neperžengė nei dalindamasis Bažnyčios mokymą atspindinčia peticija, nei juo labiau pasisakydamas apie partnerystes ir translytiškumą ginančią konvenciją. Taip pat jis neagitavo už jokią konkrečią partiją, pasisakė konkrečiu vertybiniu klausimu, kuriuo ne kartą ir pati Bažnyčia pasisakė. Jo veiksmuose nebuvo nieko skandalingo ar bent kontraversiško.
Indrė Makaraitytė negalėjo ar nenorėjo įvardyti jokios doktrinos, pagal kurią dvasininkai neturėtų teisės pasisakyti politinio gyvenimo klausimais. Negalėjo, nes nenorėjo, o nenorėjo, nes tokios doktrinos nėra. Yra tik pokomunistinės, taigi karingu ateizmu kultūros lygmenyje užsikrėtusios visuomenės mitas, kad iš valstybinės religijos nebuvimo kažkaip, nežinia kaip, paslaptingu būdu išauga draudimas dvasininkams būti pilnaverčiais piliečiais.
Toliatas nebuvo vienintelis puolimo taikinys, o Makaraitytė nebuvo vienintelė puolanti. Artimiausiomis dienomis pamatysime, ar tas puolimas pasiekė savo ir užčiaups ne kiek Toliatą, kiek apskritai nuosaikesnę krikščioniškų pažiūrų visuomenės dalį, kurios kantrybės taurę baigia perpildyti radikalūs de facto valdančiųjų darbotvarkę diktuojančios Laisvės partijos projektai.
Šių projektų bendras vardiklis – naujo žmogaus ir naujos visuomenės kūrimas. Pagrindinis būsimosios visuomenės bruožas – visų įmanomų mažumų išlaisvinimas iš bet kokių moralinių normų pančių. Neatsitiktinai laisvinant visuomenę iš moralės, kultūros ir etikos normų, tuo pačiu metu tie patys politikai žada reglamentuoti ir bausti už „nepagarbų kalbėjimą“. Kai nelieka jokių etikos normų, žmonių santykius turi reguliuoti teisės normos. Tokia yra Laisvės partijos laisvė. Tačiau etikos normas naikina ji pati, o ne kažką nepakeliamai įžeisti neva galinti pernelyg tradicinė Lietuvos visuomenė.
Ši Lietuvos visuomenė, inertiška ir mieguista, ilgai netikėjo ir nenorėjo net prisileisti minties, kad tokie persekiojimo, cenzūros ir diktavimo kada ir ką galvoti ir kalbėti laikai gali ateiti. Ilgą laiką perspėjimai, jog taip bus, skambėjo kaip sąmokslo teorijos, vėliau priimti kaip juodas humoras, o dabar yra kryžkelėje kažkur tarp susitaikymo, kad tai nebeišvengiama, ir sveiko pykčio, kad to jau per daug.
Iš tiesų naujojo žmogaus kūrimui atsidavęs „influencerių“ elitas nebežada trauktis ir jeigu tik neatsitrauks dažniausiai pasyvi visuomenės dauguma (kad ji dauguma, rodo visos apklausos) laukia tikrai grubus susidūrimas. Moralizuotojai neturi skrupulų, nesirūpina nei dėl logikos, nei dėl faktų.
Išdidi biseksualė, svajojanti, kad Bažnyčia mokėtų mokesčius ir iš jų būtų finansuojamos gėjų „santuokos“ Agnė Kulitaitė, kritikuodama Toliatą, atvirai referuoja į kunigus kaip į pedofilų grupę. Lyg nebūtų tas pats kritikuojant bet kurį homoseksualą parašyti, kad jis iš pedofilų grupės, nes juk būna tokių atvejų. Lyg jokių sąsajų su pedofilijos skandalais neturintis Toliatas neštų už juos kokią kolektyvinę atsakomybę. Kolektyvinės atsakomybės taikymas – skiriamasis totalitarinių režimų bruožas. O visą mąstymo struktūrą kartais išduoda smulkmenos.
