Gal pamenate, neseniai rašiau apie anglų kalbos mokytoją Aliną Laučienę, kuriai prokuroras Šimonis vėl ir vėl bando inicijuoti ikiteisminį tyrimą už straipsnį apie nepagarbų kitataučių elgesį. Tuo straipsniu neva kurstyta diskriminacija ir neapykanta. Policija vis atmeta, ekspertai sako, kad nėra dėl ko pradėti, bet prokuroras nori, prokuroras daro. DELFI apie tai parašiau prieš maždaug savaitę, nuoroda komentare.
Tame pačiame tekste pateikiau platesnį kontekstą, apie tai, kaip ideologinė cenzūra, draudžianti kalbėti jautriausiomis temomis, plinta ir visoje demokratinėje Europoje. Skirkite porą minučių ištraukai, kad suprastume bendrą paveikslą, kuriame veikia Lietuva ir į kurį turėtų įsikišti kol kas bent deklaracijomis žodžio laisvę ginantis Europos Parlamentas, jeigu ten būtų pakankamai, kam tai rūpėtų:
„Pastarasis dešimtmetis kupinas ideologinės cenzūros pavyzdžių. Teisiniu požiūriu, priimami vis plačiau taikomi „neapykantos kalbos“ įstatymai. Dažnas Lietuvoje dar nė negali patikėti tai vykstant. Verčiau patikėkite. Ilgus metus Vakarų šalyse galiojo įstatymai, baudžiantys už viešus pasisakymus, galinčius žeisti įvairias jautrias visuomenės grupes. Pati mintis valstybei kištis į žmonių jausmus ir bausti už tai, kad kažkas buvo įskaudintas ar įsižeidė, yra absurdiška ir priešinga teisės prigimčiai. Bet šiame absurde gyvename jau bent dešimtmetį.
Naujausi įstatymų projektai Europoje žengia gerokai toliau. Airijoje valdančiųjų pateiktos pataisos, kurios numato atsakomybę ne tik už viešai paskelbtus ką nors žeidžiančius žodžius, bet ir vien už tai, kad asmuo turėjo medžiagos, kuri – jei būtų paskelbta (!!!) – galėjo įžeisti jautrią visuomenės grupę. Svarstoma bausti vien už politiškai nekorektiškų minčių galimybę. Kad įgyvendintų tokį įstatymą, valstybė turėtų šnipinėti gyventojų įrenginius, susirašinėjimus, klausytis pokalbių. Ir tai XXI mažiaus Europoje.
Plečiasi ne tik sekimo erdvė. Plečiasi bei griežtėja ir bausmės. Jungtinėje Karalystėje reitinguose pirmaujantys kairieji leiboristai viešai paskelbė, jog laimėję rinkimus įteisintų iki dviejų metų kalėjimo bausmes už „neapykantos kalbą“. Primenu, „neapykantos kalba“ – viso labo mažumas žeisti galintys pasisakymai. Garsi rašytoja, liberalė J. K. Rowling („Hario Poterio“ autorė) po šios žinios viešai paskelbė, kad jau verčiau praleis du metus kalėjime, nei vadins vyrus moterimis. Kodėl taip? Nes „neapykantos kalba“, pagal įsivyraujančią ideologiją, apima ir atsisakymą kreiptis į žmogų jo išsigalvota lytimi. Jeigu vaikinas jaučiasi mergina, reikia jį taip ir vadinti. Atsisakymas – neapykanta.
Aptarti pavyzdžiai dar tik svarstomi, tačiau kai kur jau tapo realybe. Belgijoje jaunas prieš neribotą migraciją pasisakantis (taigi nacionalistas) reitinguose pirmaujančios partijos „Vlaams Belang“ politikas nuteistas bauda ir realia vienerių metų laisvės atėmimo bausme už „neapykantos kurstymą ir Holokausto neigimą“. Holokausto neigimas skamba baisiai, tačiau bylos medžiagą reikia stipriai „pritempti“ iki tokio kaltinimo. Įdomu tai, kad tyrimas vykdytas ir bausmė skirta už susirašinėjimo uždaroje grupėje turinį. Taigi kalėjimo bausmės už privačius susirašinėjimus. Žodžio laisvė Europoje.
Gal greitai turėsime ir didesnių skandalų. Ispanijoje kunigas teisiamas už tariamą „neapykantos skleidimą“, nes viešai paskelbtame straipsnyje kritikavo islamą. Jei bus nuteistas, jo laukia iki trijų metų kalėjimo bausmė. Kunigas paskelbė straipsnį apie islamui būdingus krikščionių persekiojimus po to, kai jo vyskupas viešai pasisakė už krikščionių dialogą su islamu. „Šalyse, kur musulmonai turi politinę valdžią, krikščionys brutaliai persekiojami ir žudomi. Apie kokį dialogą su islamu galime kalbėti?“ – klausia kunigas Custodio Ballester iš Barselonos. Panašu, kad su juo dialogo nebus, greičiau prasikaltusio neapykanta laukia kalėjimas.
Gyvename Europoje, kuri aukščiausiu lygiu skelbia žmogaus teises savo pagrindu, tačiau sistemingai trypia pamatinę žmogaus teisę – žodžio laisvę. Ši laisvė yra būtina demokratijos sąlyga. Žodžio laisvė paaukota dėl bet kokių įvairovei brangių mažumų apsaugos. Anksčiau dažniausi bausmių už „neapykantos kalbą“ atvejai buvo susiję su LGBT atstovų „įžeidimu“. Ne vienoje šalyje jau galioja vadinamieji „antihomofobijos“ įstatymai, neapykanta laikantys bet kokią LGBT reikalavimų kritiką arba Biblijos citavimą, tokius santykius įvardijant nuodėme. Dabar vis dažniau taikiniu tampa neatsargiai pasisakę apie migrantus, kitataučius, ypač musulmonus. Akivaizdu, kad daugėja visuomenės grupių, apie kurias galima pasakyti mažiau, nei apie gyventojų daugumą. Tai vyksta tuo pačiu metu, kai visoje Europoje stebime masinę imigraciją iš visiškai svetimos kultūros šalių. Daugybei visuomenių migracija ir integracija yra svarbiausias politinis klausimas. Ir būtent tuo klausimu net nebegalima laisvai kalbėti. Tas pats užčiaupinėjimas prasideda ir Lietuvoje.“
Citatos pabaiga. Tekstas su visomis nuorodomis į pirminius užsienio šaltinius – nuorodoje ČIA. Jeigu pavyksta suprasti, kad tai grėsminga ir svarbu, kviečiu padaryti pirmą ir mažiausią žingsnį – pasirašyti už Nacionalinio susivienijimo teisę dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose birželio 9 dieną. Apsibrėžkite šią datą. Ačiū!
Politinė reklama, pilietinis švietimas.
