Vytautas Sinica. Kalbos politika: Konstitucinio Teismo bankrotas, norai svarbiau už kalbą

Autorius yra politologas, Vilniaus miesto tarybos narys, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Liepa Lietuvos politikoje buvo ne tik daug lūkesčių kėlusio NATO viršūnių susitikimo, bet ir valstybinės kalbos politikai reikšmingų įvykių mėnuo. Liepos 4 dieną Seime po pateikimo pritarta moterų pavardžių su galūne -a įteisinimui. Liepos 5 dieną Konstitucinis teismas priėmė gėdingą ir visgi istorinį sprendimą asmenvardžių rašymo pasuose klausimu. Liepos 20 dieną Valstybinės kalbos inspektorius LRT eteryje pareiškė, kad Lietuvoje negali būti vietovardžių nevalstybine kalba ir šis savaime suprantamas teiginys tapo skandalu. Kiekvienas šių įvykių savaip atskleidžia tragiškas mūsų valstybinės kalbos politikos tendencijas.

Moterų pavardės

Mažiausiai svarbus iš paminėtų, ko gero, yra moterų pavardžių su galūne -a klausimas. Seime už tokį kalbos liberalizavimą balsavo 55 parlamentarai, 31 buvo prieš, 19 susilaikė. Kaip jau įprasta su visais liberaliais projektais, daugiausia balsų „už“ sukrito iš TS-LKD frakcijos – net 23, taigi daugiau nei pusė dalyvavusių balsavime „konservatorių“. Jau vėliau pasirodė apklausa, rodanti, kad beveik pusė lietuvių pritartų tokiam pakeitimui. Projekto autoriai ja neabejotinai remsis, nes apklausa jiems patinka. 2022 metais „Vilmorus“ apklausos rodė, kad asmenvardžių rašymui pasuose nepritaria daugiau nei pusė, o pritaria – vos kas ketvirtas Lietuvos gyventojas. Tada tautos balsas buvo neparankus, niekas jo netiražavo ir juo nesirėmė.

Ištekėjusių moterų pavardžių klausimas vertingas vienu aspektu. Jis kone geriausiai padeda užčiupti visą kalbos politiką persmelkiančią dilemą: kas svarbiau: pati kalba ar žmonių norai. Visiškai suprantama, kad daliai moterų pavardė su galūne -a gražiai skamba ir tokios pavardės norisi. Visiškai akivaizdu ir daugybės kalbininkų įvardinta, kad tokios pavardės yra svetimos lietuvių kalbai ir ateina iš rusų kalbos sistemos. Paprastai kalbant, tokių pavardžių įteisinimas Lietuvoje yra grubus lietuvių kalbos slavinimas pačios valstybės rankomis. Kremlius turėtų šypsotis. Nemeluojant sau, reikia pripažinti, kad sprendžiame, ar piliečių norai svarbesni už konstitucinę vertybę – valstybinę kalbą.

Konstitucinio Teismo sprendimas

Liepos 5 dieną Konstitucinis Teismas išaiškino, kad vardo ir pavardės įrašai Lietuvos piliečių asmens dokumentuose neprieštarauja Konstitucijai ir yra galimi. Tokiu savo sprendimu Konstitucinis Teismas galutinai įrodė, kad yra politinė, o ne teisinė institucija, įtvirtinanti ją sudarančių teisėjų pažiūras, o ne nuosekliai aiškinanti Konstituciją. Visi, besidomintys šia (asmenvardžių pasuose) tema, žinojo, kad Konstituciniame Teisme susidurs ideologinė pozicija, jog reikia leisti liberalų ir dalies lenkų prašomus įrašus, ir paties Teismo doktrina, jog tokie įrašai prieštarauja Konstitucijai ir yra negalimi. Regis, niekada joks Konstitucinio Teismo nutarimas taip atvirai neatskleidė grynai politinio jo pobūdžio. Priimtasis nutarimas tiesiogiai prieštarauja net keliems ankstesniems Teismo sprendimams. Konstitucija ta pati, bet teisėjų pažiūros jau kitos.

Nuo „prieštarauja“ iki „galima“ #1

Dėl asmenvardžių rašymo pasuose Konstitucinio Teismo politikai klausė ne vieną kartą. Ne kartą pristatyti ir išsamūs argumentai, kodėl tai blogas sprendimas. Šiuo atveju svarbu ne tai, o Konstitucinį Teismą galutinai diskreditavusi jo sprendimų istorija. Dar 1999 m. spalio 21 d. nutarimu jis kategoriškai pareiškė, kad tokie įrašai prieštarautų Konstitucijai. Teismas tada argumentavo: „Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas. Įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.“

Nuo „prieštarauja“ iki „galima“ #2:

Po to Teismas ne kartą Seimui vėl kreipiantis įvairiomis formomis pakartojo šią poziciją. 2014 metais pavargęs nuo politinio spaudimo ir pakartotinių kreipimųsi tuo pačiu klausimu padarė lemtingą klaidą: išaiškino, kad anksčiau minėtai išvadai galimos išimtys, jeigu jas leidžia atsakinga institucija – Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Taip visas spaudimas ir atsakomybė Teismo buvo permesta šiai institucijai. Po to Seime prasidėjo kovos dėl VLKK sudėties ir pirmininko – iš esmės tai buvo kova dėl būsimų šios komisijos išvadų asmenvardžių pasuose klausimu. VLKK niekada nepasidavė ir leido tik dvi, nors taip pat abejotinas, išimtis: Lietuvos pilietybę įgijusiems užsieniečiams ir ištekėjusioms už užsieniečių Lietuvos pilietėms bei jų vaikams. Akivaizdu, kad tai visiškai netenkino nuo gimimo Lietuvos piliečiams esančių Lietuvos lenkakalbių.

Nuo „prieštarauja“ iki „galima“ #3:

Esminis to 2014 metų KT išaiškinimo momentas buvo, jog VLKK išvadas atsižvelgti yra privaloma. 2014 m. vasario 27 d. sprendime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, įskaitant VLKK oficialią išvadą, išdėstytą poziciją“. Šios kadencijos Seimo valdantieji atvirai apsimetė kvaileliais ir šią nedviprasmišką poziciją ignoravo. Pavyzdžiui, Stasys Šedbaras, laidose kartojo, kad jokios institucijos įpareigojai negali būti privalomi Seimo nariams, tad atsižvelgti į VLKK nėra būtina. Galiausiai šiemet KT pritaikė tą pačią logiką ir pasakė, kad viskas gerai, Seimo sprendimas neprieštarauja Konstitucijai nepaisant to, kad tiesiogiai prieštarauja VLKK išvadoms, į kurias privalėjo atsižvelgti. Tai labai svarbu nepriklausomai nuo to, ar palaikome pasų įrašus nevalstybine kalba. Svarbu, kad tą patį 14 Konstitucijos straipsnį KT skirtingu metu išaiškino kardinaliai priešingai, tuo paneigdamas bet kokį doktrinos nuoseklumą ir tęstinumą. Naujausiam sprendimui pritariantis buvęs KT pirmininkas D. Žalimas pats pripažino, kad „Tam tikra prasme KT reikėjo nugalėti patį save.“ Tikrai pats save ir nugalėjo, visus būsimus išaiškinimus paversdamas atvirai politinės kovos klausimu: kokią daugumą KT sudarysi, tokį ir sprendimą galėsi turėti, nepriklausomai nuo to, ką pats Teismas yra pasakęs anksčiau.

Kalbos inspektoriaus žodžiai ir istorinė tiesa

Liepos 20 dieną Valstybinės kalbos inspektorius Audrius Valotka LRT eteryje pasakė, kad Lietuvoje negali būti vietovardžių įrašų nevalstybine kalba, nes tokie įrašai teisiškai negalimi – jų neleidžia nei įstatymai, nei Konstitucija pagal ligšiolinius KT išaiškinimus. Taip pat pasakė, kad tokie įrašai žymi istoriškai okupacines teritorijas. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Lojalesniu Lietuvai už LLRA separatistus kai kurių laikytas naujasis Vilniaus rajono meras Robert Duchnevič pasibaisėjo A. Valotkos žodžiais, išvadino juos nesantaikos kurstymu ir net kreipėsi į Kultūros ministrą dėl inspektoriaus veiksmų vertinimo. Pasisakymas nebuvo skandalingas, priešingai, buvo visiškai teisingas. Skandalinga tai, jog ministras sutiko ir subūrė komisiją Valotkai įvertinti.

Kilo daugybė ginčų dėl kalbos inspektoriaus žodžių apie okupaciją. Esą Lietuvoje lenkų kalba išplito visiškai kitaip, ne dėl XX amžiaus okupacijų. Nurodoma į lenkakalbes LDK didikų gimines, į Adomą Mickevičių ir kitas istorines asmenybes. Piktinamasi net pačiu žodžio „okupacija“ vartojimu, kaip neva pasenusiu ir nederamu kalbant apie Lenkijos veiksmus.

Tikra tiesa, kad lenkų kalbos plitimas Lietuvoje daug senesnis ir sudėtingesnis nei Lenkijos įvykdyta okupacija. Iš pradžių dinastinė, o vėliau valstybinė sąjunga lėmė, kad tuo metu pranašesnė lenkų kultūra ir kalba dominavo didikų tarpe ir buvo laipsniškai perimama. Lietuva lenkėjo be jokios prievartos ar okupacijos. Tačiau šis procesas nė kiek nepaaiškina išskirtinio Vilniaus krašto lenkiškumo.

Pastarojo istorija tampa unikali tik XIX amžiuje, kai Vakarų Lietuvoje Bažnyčiai skleidžiant lietuvybę, Vilniaus vyskupijoje pradėta skleisti lenkybė (abiem atvejais kaip atsakas į carinį rusinimą). 1920 metais Lenkijos įvykdyta Pietryčių Lietuvos okupacija ir tik jėga sustabdytas bandymas okupuoti visą Lietuvą lėmė, kad du dešimtmečius dabartiniuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose vyko jau kitoks – okupacinis ir prievartinis – lenkinimas, draustos lietuviškos mokyklos, skaityklos, spauda, tėvai sodinti į kalėjimą ir gaudavo baudas už vaikų leidimą į lietuviškas mokyklas, neužsirašius lenku nebuvo galima dirbti valstybės tarnyboje, pagaliau net ir lietuvių antkapiai buvo užrašomi lenkiškai, jei tik laidojo lenkas kunigas. Iš Lenkijos atkraustyta apie 100 tūkstančių kolonistų.

Vilniuje buvo tikrai mažai lietuvių, tačiau Vilniaus krašte jų gyveno per 200 tūkstančių. Tik čia ir tik taip buvo masiškai sulenkinti paprasti kaimo gyventojai. Šiandien dėl vietovardžių lenkų kalba kovojama būtent tik Lenkijos prieškariu okupuotoje teritorijoje ir niekur kitur. Tai nėra sutapimas. Šiame krašte unikali lenkinimo politika tesėsi ir sovietmečiu – dar valdant Stalinui šiame krašte visos mokyklos paverstos lenkakalbėmis, o lietuvių kalba represuota. Visa ši lenkinimo metų istorija šiandien yra sistemingai slepiama dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių užsipultas ir A. Valotka. Apie tai kalbėti esą politiškai nekorektiška. Juk Lenkija – mūsų partneris.

Apibendrinimas

Aptarti atvejai leidžia suprasti: valstybinės kalbos politika yra tapusi norų ir užgaidų įkaite. Piliečių norai keliami aukščiau unikalios kalbos išsaugojimo, politinis korektiškumas keliamas aukščiau teisės viršenybės ir istorinės tiesos, o pataikavimas Lenkijai ir vyraujančioms ideologinėms nuostatoms – aukščiau Konstitucinio Teismo autoriteto ir savigarbos.

Galima prisiminti, kad dar 2020 metais siūlėme naikinti Konstitucinį Teismą kaip save diskreditavusią, perteklinę ir politizuotą instituciją. Šiandien tas siūlymas dar aiškesnis nei kada anksčiau. Santykius su kaimynais turėtume grįsti nacionaline savigarba ir istoriniu teisingumu. Ta istorija gali būti nemaloni, bet ją mokėti ir ją ginti yra dalykai, kuriuos tikrai vertina ir pati Lenkija. Pradėti pažintį su nutylėta istorija ne taip ir sunku. Lenkijoje apgintos disertacijos pagrindu parengta, o neseniai perleista profesoriaus Broniaus Makausko knyga „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais“ pasitarnaus kaip geriausia priemonė pažinčiai su tikrąja nutylėta Vilniaus krašto istorija. Rekomenduoju.