Vytautas Sinica. Kiek tęsis profesoriaus Ado Jakubausko persekiojimas?

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Šiuo metu vienas labiausiai Lietuvoje politiškai persekiojamų, spaudimą ir patyčias patiriančių žmonių yra LGGRTC direktorius prof. Adas Jakubauskas.

Jo atžvilgiu jau ilgiau nei mėnuo vyksta unikalūs ir protu gan sunkiai suvokiami dalykai. Kitų, niekaip juridiškai nesusijusių, institucijų atstovai rašinėja jam viešus laiškus, atsiribojimus ir tiesmukus raginimus atsistatydinti, Seimo valdantieji suformavo specialią komisiją esą dėl Genocido centro situacijos, bet faktiškai ir realiai – spręsti A. Jakubausko ateitį centre. Įtakingiausi žurnalistai ir laido riteriai rašo jo pasmerkimus ir pajuokimus – nuo Marakaitytės ir Miliūtės iki Tapino ir Valatkos.

Pastarasis nuėjo toliausiai ir išvadino prof. Jakubauską gauleiteriu. Beveik niekas nežino, kas tai yra, tad proga Valatkai pasipuikuoti žiniomis, galimai įgytomis kadaise varant sovietinę propagandą prieš fašizmo grėsmę. Gauleiteris yra aukščiausio rango nacių partijos funkcionierius, vadovaujantis partijos teritoriniam padaliniui ir turintis ten iš esmės neribotą valdžią. Būtent nacių, ne jokios kitos. Valatka bando pritempti, kad Jakubauskas esąs „valstiečių gauleiteris“ (aliuzija, kad ir šie naciai?), bet tai mažai ką keičia.

Pastaruoju metu daug kalbama apie žeminimą ir tyčiojimąsi. Laisvės partija, dalyvaujanti ir Jakubausko ėdimo kampanijoje, registruoja pataisas radikaliai plečiančias teisinę atsakomybę už žeminančius pasisakymus apie įvairias mažumas. Ironiška, Adas Jakubauskas yra tikros Lietuvos tautinės mažumos – Lietuvos totorių (tikros, nes ši tauta neturi valstybės) – atstovas. Tai, žinoma, nėra jokia indulgencija, bet kad jau formuojasi iškreiptos tikrovės režimas, kur priklausymas vienai ar kitai mažumai dėl nesuprantamų priežasčių kažką reiškia, gal turėtų reikšti ir LGGRTC direktoriaus atžvilgiu?

Naujausia Jakubausko vertimo iš posto banga prasidėjo po to, kai LGGRTC atleido centrą viešai ir sistemingai juodinusią darbuotoją istorikę dr. Mingailę Jurkutę. Be jokio tyrimo, be jokių faktinių aplinkybių išmanymo, be pačios vadovybės komentaro ar bent atsižvelgimo į jį, minėti teisieji paskelbė, jog tai esąs politinis susidorojimas su direktoriaus kritike, kad tai skandalas, kad skandalas ir tai, kad valdžia dar nereaguoja. Kaip ji turėtų reaguoti? Na, žinoma, kaip šie teisėjai seniai svajoja – direktoriaus atleidimu.

Nieko nežinau apie Mingailės Jurkutės profesines kompetencijas, tad neturiu ir jokio pagrindo jomis abejoti. Tačiau ji atleista ne už nekompetenciją ir blogą darbą, o už pakartotinį klaidinančios informacijos apie centrą skleidimą ir po to, kai pralaimėjo Darbo ginčų komisijoje – nešališkoje išorinėje institucijoje, kurios kompetencija taip pat neturiu pagrindo abejoti. Vadinasi, jos pažeidimai buvo neišgalvoti ir pašalinimas jiems proporcingas.

Lengviau kalbėti apie etinę pusę: istorikė kelis mėnesius kaip kažką skandalingo kartojo ir piktinosi, kad centras nori, jog centro darbą komentuotų viešųjų ryšių skyrius. Visose valstybės institucijose įprasta, kad darbuotojai gali kalbėti savo profesinėje srityje (tarkime, apie savo vykdomus tyrimus), tačiau apie instituciją ar jos poziciją kalba tik vadovai arba jų įgalioti atstovai. Taip yra visose ministerijose, joms pavaldžiose įstaigose, tiesą sakant, ir mokslo įstaigose. Nemačiau Istorijos instituto darbuotojų komentuojant šio instituto poziciją ar vadovybės darbo niuansus, nors privačiai tų komentarų būna pačių įvairiausių. Nes visuotinai suprantama, kad tai nedaroma. Tik ne LGGRTC, tik ne M. Jurkutei ar V. Klumbiui, kurie nusprendė, kad jų darbovietės problemos yra viešas visos Lietuvos reikalas, o universaliai taikomas reikalavimas už instituciją kalbėti vadovybei ar atstovui spaudai esąs cenzūra.

M. Jurkutės vaidmuo žiniasklaidoje pasirodant šiaip jau tyrimo eigoje neviešintam V. Valiušaičio Laisvės kovų dalyvio statuso svarstymo klausimui būtų vertas atskiro aptarimo. Tačiau pletkų nešiojimą palikime tiems centro darbuotojams, kurių mentalitetas kaip pačios M. Jurkutės.

Adas Jakubauskas yra ir neabejotinai ir toliau bus politinių atakų taikinys. Jo darbas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre yra ideologiškai nepriimtinas leftistinei valdančiajai koalicijai, nepaisant dalies ten esančių sąžiningai ir valstybiškai istorijos klausimus vertinančių žmonių. Jo ujimui iš užimamų pareigų pasitelkti kitų istorijos mokslo institucijų darbuotojai – nuo vadovų iki doktorantų. Donosus prieš jį organizuoja, galima numatyti, Nerijus Šepetys ir kiti rezistentų juodinimu pagarsėję istorikai. Šioje situacijoje apginti A. Jakubauską ir jo teisę po teisėto paskyrimo vadovauti Genocido tyrimų centrui yra kiekvieno sąžiningo piliečio ir ypač Seimo nario pareiga. Pakankamai žmonių mato tai, kas vyksta, ir prireikus reaguos visomis teisėtomis demokratinėmis priemonėmis.

Tuo pačiu genocido centre egzistuojančios problemos – paveldėtos ir įsisenėjusios, o kitos ir sukeltos naujojo vadovo veiksmų – turi būti sprendžiamos. Centro istorikai turi būti girdimi, įtraukiami į sprendimus, laisvi rašydami ir komentuodami savo tyrimus, dialogas su jais turi būti stiprinimas, jeigu tik to dialogo siekiama. Tačiau visa tai negali ir neturi virsti viešu susidorojimu su ideologiškai neįtikusiu asmeniu, atėjusiu į pareigas su pernelyg aiškiai išreikštu pasiryžimu apginti nuo informacinių atakų Lietuvos laisvės kovų istoriją. Jakubausko atleidimas ar atsistatydinimas negali būti centro problemų sprendimo sąlyga. Priešingai, šis reikalavimas yra lakmuso popierėlis, leidžiantis atskirti norinčius centro problemų sprendimo ir siekiančius paversti centrą „šepetiško“ atgailavimo už Birželio sukilimą ir visas laisvės kovas kontora.