Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Šis prof. Landsbergio įrašas savotiškai epochinis. Liūdnas, bet kartu ir prablaivinantis. Tėvynės Sąjunga trisdešimt metų skelbėsi ir daugelio buvo laikoma Sąjūdžio tęsėjais, įprastai vadinti konservatoriais ir sieti su tradicinėm pažiūrom apie šeimą, kalbą, valstybingumą.
Jau senokai tas įvaizdis nebedera su tikrove, bet daugybė žmonių save ramino teorija, kad tai Gabrielius Landsbergis ir jo karta liberaliai maištauja prieš partijos patriarchą prof. Landsbergį, jo neklauso. Šiandien tas mitas griūva ir svarbiausiu, šeimos klausimu.
Prof. Landsbergis įsijungė į liberalų chorą, vaidinantį nuostabą, jog neaišku, nuo ko tą šeimą reikia ginti, kas gi ją puola. Tada leidžiasi į visiškai apolitiškus pamąstymus apie šeimos kaip trobos gynybą tiesiogine prasme šautuvais…
Ne šeimos trobą, o šeimos idėją žmonės gina. Gina ne nuo banditų, nuo politikų. Gina supratimą, kas ta šeima (puola partnerystės įstatymas), gina teisę tą supratimą garsiai reikšti (puola neapykantos kalba), gina vaikų mokymą pagal savo vertybes (puola slušnių seksualizuotas lytinis švietimas), gina sveiko proto normą, kad žmonės nekintamai yra vyrai ir moterys (puola Stambulo konvencija ir lyties keitimo įstatymas), pagaliau gina teisę patiems be valstybės kišimosi nesmurtiškai auklėti savo vaikus (puola vaiko teisių apsaugos reforma).
Ir nėra abejonių, kad prof. Landsbergiui, kaip labai protingam žmogui, visa tai yra suprantama ir aišku. Jis tiesiog pasirinko. Pasirinko būti naujosios bet kieno ir bet kokios šeimos sampratos pusėje, pasirinko nesuprasti, kas čia per šeimos gynimas. Pasirinko, manau, ne todėl, kad yra didelis liberalas ar kairysis, ne. Pasirinko tiesiog todėl, kad jam svarbiau savo autoritetu ginti esamą TS-LKD politiką, kad ir kokia ji bebūtų. Ir jeigu anūkas stoja už vienalytes šeimas ir cenzūrą, senelis stoja tam pritarti.
Simboliškai šiam išėjimui iš spintos prof. Landsbergis pasirinko Šeimos dieną. Gaila, bet nuoseklu, o svarbiausia, kad įneša labai daug aiškumo. Galima nusiteikti, kad greitu laiku aptarnaujantys ruporai pradės sekti pasaką, kad Sąjūdis ir už vienalytę šeimą kovojo, tik tam dar reikėjo pribręsti.
Beje, iš paskos seka ir neapykantą šeimos gynėjams rodo Andrius Kubilius, rašantis: „Didysis Neapykantos Maršas – be aistros! Kažkas su lietuviais pasidarė – nei mylėti, nei neapkęsti nebemokame. Aistros nebėra. Lyg būtume tikrais šiauriečiais tapę. Ar patys sau atsibodę. Susirenkame, kažką paburbame – ir namo.“
Kai nėra, dėl ko kritikuoti įtaigiai ir rimtai, geriausia yra tiesiog pratylėti, nes tokie pritempti kabinėjimaisi prie renginio, kurio idėja jums iš principo nepatinka, atrodo silpnai ir gali susilaukti tik ir taip nuolatinių jūsų šalininkų palaikymo.
Maršas praėjo puikiai, geriau nei buvo galima tikėtis, dešimt metų nebuvo tokio masto visuomenės angažavimosi jokiam vidaus politikos klausimui. Dar matysime, ar ir kokia bus jo tąsa. Tačiau pagrindinis klausimas konservatoriams lieka, kodėl ne jie – patys būdami valdžioje ir turėdami milžiniškus resursus – organizuoja tokias akcijas, o priešingai, registruoja ir palaiko įstatymus, nuo kurių šeimą tenka ginti.
Nuostabą kelia tai, kokie „patriotai” kaip Sinica studijuoja VU doktorantūroje. Kaip tokie „mąstantys” tik viena smegenų puse baigę doktorantūros studijas ir įgiję daktaro laipsnį dėstys studentams ir kokias pažiūras formuos? Ar žmogus pilnas pykčio viskam ir visiems, kurie kitaip mąsto geba objektyviai vertinti vykstančius sudėtingus politinius procesus ? Dar blogiau, kai tokie save vadinantys politologais, prasiveržia į valdžią. Tada turime kraštutines agresyvias politines grupuotes, kurios veda į totalitarizmo suklestėjimą ir demokratijos pabaigą. Tokie veikėjai visada remiasi, kaip jie deklaruoja „plačiu masių palaikymu”. Tą mes jau turėjome, kai visi nusikaltimai prieš žmoniją, kitaip manančius buvo daromi remiantis plačių masių palaikymu.
Tamsta nepažįstate Vytauto, jei taip apie jį kalbate.
tookiam audroniui ,, isdraskytasubiniu protobokstui , i valdziagyviu vieteliu islaizytojau , a tu ydijotas , a cik naudingas ydijotas , vot kokis klausymelis ma iskilo !
Kodėl stebina,Audroniau, kita nuomonė nei formuojama žiniaslaidos, gal domėkitės daugiau apie tai?
Viskas teisingai. Tik atvirkščiai.
Reikia gi sugebėt apverst viską aukštyn kojom,Audroniau?
Nors iš tikro tai ir nesi joks Audronius
Vytautas Sinica garbingas žmogus. Jis gali neįtikti tik gėjams ir įvairaus plauko kolaborantams.
O, kiek kartų mes šią artistišką pozą matėme anais laikais. Ir iš karto padvelkdavo kažkuo netikru: čia kažkas ne taip. Tik visada tikėjome, jog tai nukreipta prieš Nepriklausomybės priešus, tik vardan tos taip sakoma, elgiamasi… Deja, po truputį tikroji prasmė aiškėjo… Mumis naudojasi savo tikslams pasiekti.
Šį kart senelis anūkėlio naudai stengiasi – kilimą jam į Briuselį tiesia? Gal net jau ES valdovu jį mato?
Landsbergiai ir LSSR komunistus gina.
LRT laidoje „Dienos tema“ buvęs Aukščiausiosios tarybos, vėliau pasivadinusios Atkuriamuoju Seimu, pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis, komentuodamas savo partijos „pusantro nario“ iniciatyvą – parengti įstatymo projektą, smerkiantį Lietuvos komunistų partiją kaip nusikalstamą organizaciją – kalbėjo tiesmukai: „visuomenė klaidinama“.
O kada p. Landzbergis buvo kitoks? Jis visada prisitaikydavo pagal tai, kas jam patogu, ir visada nutuokdavo, iš kur ateis pinigai. Prieš 30 metų tiesiog kiti nebuvo tokie prognostiški, kad suprastų, kur tai nuves. Tik vienas klausimas tikrai iškyla, ar tokio amžiaus žmogui vis dar trūksta pinigų?
Taikliai pastebeta ponia Jovita , tik piningu , ogi sazine ir garbumas pasilses.
ALTERNATYVŪS ISTORIJOS VARIANTAI
Dokumentinis filmas apie Aušvice (Auschwitz) veikusią vieną iš „darbo stovyklų“ kurioje buvo atliekami masiniai žmonių žudymai. Filme pasakojama apie spec. Zonderkomandas, kurias sudarė jauni ir stiprūs vyrai. Jie tarnavo tuometinės Vokietijos SS organizuojamiems žmonių žudymams dujų kamerose.
„Darbas jus išlaisvins“
Dešinės Seime daugumą taip pat sudaro jaunos ir stiprios genderinės moterys ir dalis tokių pat vyrų.
Dokumentinis filmas apie Aušvice (Auschwitz) veikusią vieną iš “darbo stovyklų“ kurioje buvo atliekami masiniai žmonių žudymai. Filme pasakojama apie spec. Zonderkomandas, kuriose tarnavo tuometinės Vokietijos SS organizuojamiems žmonių žudymams dujų kamerose. Ar nepanašus šūkis, kad „genderizmas jus išlaisvins!“. Jau laisvina nuo Lietuvos valstybės, Tėvynės, lyties, nuo motinos, tėvo, savos šeimos, savo kūno panašiai kaip dujų kamerose, tiktai šiuolaikinis žudymas ilgiau trunka arba patys priverčiami nusižudyti.
„Prof. Landsbergis įsijungė į liberalų chorą, vaidinantį nuostabą, jog neaišku, nuo ko tą šeimą reikia ginti, kas gi ją puola. Tada leidžiasi į visiškai apolitiškus pamąstymus apie šeimos kaip trobos gynybą tiesiogine prasme šautuvais…
Ne šeimos trobą, o šeimos idėją žmonės gina. Gina ne nuo banditų, nuo politikų. Gina supratimą, kas ta šeima (puola partnerystės įstatymas), gina teisę tą supratimą garsiai reikšti (puola neapykantos kalba), gina vaikų mokymą pagal savo vertybes (puola slušnių seksualizuotas lytinis švietimas), gina sveiko proto normą, kad žmonės nekintamai yra vyrai ir moterys (puola Stambulo konvencija ir lyties keitimo įstatymas), pagaliau gina teisę patiems be valstybės kišimosi nesmurtiškai auklėti savo vaikus (puola vaiko teisių apsaugos reforma).
Ir nėra abejonių, kad prof. Landsbergiui, kaip labai protingam žmogui, visa tai yra suprantama ir aišku. Jis tiesiog pasirinko. Pasirinko būti naujosios bet kieno ir bet kokios šeimos sampratos pusėje, pasirinko nesuprasti, kas čia per šeimos gynimas. Pasirinko, manau, ne todėl, kad yra didelis liberalas ar kairysis, ne. Pasirinko tiesiog todėl, kad jam svarbiau savo autoritetu ginti esamą TS-LKD politiką, kad ir kokia ji bebūtų. Ir jeigu anūkas stoja už vienalytes šeimas ir cenzūrą, senelis stoja tam pritarti“ (Vytautas Sinica. Kodėl Vytautas Landsbergis „nesupranta“, nuo ko ginti šeimą?)
„Sovietų šalyje siaučiant suirutei ir badmečiui, ištinkant vis naujiems dirbtinai sukeltiems socialiniams kataklizmams, bolševikų iš gyventojų konfiskuoti pinigai buvo panaudoti įsigyti ginklams ir paprasčiausiai bolševikinės „grietinėlės“ iššvaistyti tenkinant valdančiųjų besaikį godumą“ (Knyga Partijos auksas ).
Ar nepanašu į šiandieną? Šį faktą 2021-05-15 išdėstė Šeimų maršo dalyvė Rasa Čepaitienė pranešime „Leidome, kad mums užliptų ant galvų“ iškeldama klausimą, „kodėl tautos atstovams tapo nusispjauti į juos delegavusių žmonių nuomonę? Nes jie tiesiog gali sau tai leisti. Nes jų galios šaltinis – nebe visuomenės nuomonė, o klaninės taisyklės ir ypač pinigų srautai, atplukdomi iš Briuselio ar „įsisavinami“ iš nacionalinio biudžeto, prie kurių perskirstymo taip trokštama pripulti. Tuo tarpu visuomenė seniai išmokyta būti pasyvi, nes taip ramiau ir galiausiai saugiau. Nes juk nieks nenori būti vadinamas kvailiu ar Kremliaus agentu, net jei ir mėgintų veikti tik pačių geriausių ketinimų vedamas. Argi čia, Vingio parke, į daugiatūkstantinius Sąjūdžio mintingus iš visos Lietuvos susirinkdavę žmonės tada svajojo, kad po trisdešimties metų bus būtent taip? Kad iš jų šaipysis naujoji nomenklatūra, vadins runkeliais, „antrąja Lietuva“, „bydlo“? Kad jais gąsdins savo vaikus, badys pirštais didžiojoje žiniasklaidoje, „baisėsis“ jos noru pačiai mat spręsti reikšmingiausius politinius klausimus? Manipuliuos ir meluos į akis?“
„Šią Sovietų Sąjungos beveik septynių dešimtmečių istoriją knygos autorius I. Buničius pateikia vienu vieninteliu, – pinigų aspektu. Pinigai padėjo bolševikams užgrobti valdžią. Tik plėšikavimas ir prievarta leido Leninui, Stalinui ir jų bendrams kaupti lėšas savo prabangiam gyvenimui ir penėti sovietų šalies žmones pasaka apie geresnį gyvenimą, kuris baigėsi, kaip ir turėjo baigtis, – didžiosios utopijos žlugimu. Ir kas galėtų paneigti, kad partijos aukso išnešiotos bei pagimdytos verslo struktūros ir šiandien daro įtaką postsovietinės erdvės ekonomikai ir politikai. „Komunistai į mūsų šalies valdžią atėjo 1917 metais kaip grobikai, daugiau nei septyniasdešimt metų elgėsi kaip okupantai, o, supratę, kad jų laikas praėjo, iki paskutinio siūlo apšvarinę liaudį ir sunaikinę valstybę, išsibėgiojo tarsi turgaus vagys“, – taip savo knygą pristato pats autorius I. Buničius.
Ar nepanašu į šiandieną?
„Leninas išlaikė valdžią tik dėl vokiečių godumo Lenino spinduliuojama masinės beprotybės energija diktavo optimalius sprendimus. „Svarbiausias mūsų uždavinys, – deklaravo vadas, – iš pradžių supjudyti valstiečius su dvarininkais, o po to, net ne po to, bet tuo pačiu metu supjudyti darbininkus su valstiečiais!“
Ar nepanašu į šiandieną?
„Mat klausimas, kad ir kaip besisuktum, buvo formuluojamas visiškai atvirai: reikėjo atimti iš valstiečio teisę parduoti savo grūdus ir paprasčiausiai pagrobti juos valstybės vardu, suprantama, nesumokėjus nė kapeikos. Padaryti tai buvo galima tik vienu būdu – jėga, nes niekas nė neįtarė, kad valstiečiai taip paprastai veltui atiduotų savo grūdus. Todėl greitai imta formuoti maisto produktų rekvizavimo būrius grūdams konfiskuoti (kaip ir kitoms vertybėms) iš kaimo gyventojų.“
Ar nepanašu į šiandieną?
Genderistai už tarptautinių genderinių struktūrų pinigus Lietuvoje siekia sunaikinti lietuvio tautinę sąmonę, įrodinėjant, kad tu esi ne žmogus, o tiktai genderis, neturintis nei lyties nei tautybės ir tave galima inkorporuoti į genderių armiją be tavo sutikimo, noro ar tautinio jausmo, sunaikinant tavo tautos istorinį tęstinumą. Juk genderis neturi savo tėvynės (moi adres ni dom i ni ylica, moi adries Sovietskii sojuz, rus.), savo valstybės ir savo tautos istorijos. Tad tiek turto atėmimas, tiek tautinės sąmonės sunaikinimas yra tie patys komunistiniai ir nacistiniai veiksmai, o šiandien dar ir leftistiniai veiksmai, vertintini nusikaltimu žmonijai.
„Lenino plano esmė – žūtbūt garantuoti „grūdų monopoliją“, nes be jos buvo neįmanoma paversti vergais du šimtus milijonų milžiniškos šalies gyventojų. „Nė vienas pūdas grūdų, – nurodinėjo vadas, – neturi likti tų, kas jų turi, rankose…“
Ar nepanašu į šiandieną?
Šiandieninio plano esmė – žūtbūt garantuoti politinę genderinę monopoliją, ratifikuojant Stambulo konvenciją, uždraudžiant šalies piliečiams išreikšti savo nuomonę, už kurią bus baudžiama kriminaline bausme iki 3 metų laisvės atėmimo, galbūt bausmę atliekant Gvantanamo kalėjime.
„Paskelbti visus, turinčius grūdų perteklių ir neišvežančius jų į surinkimo punktus, paskelbti liaudies priešais, perduoti juos revoliuciniam teismui, kad kaltininkai būtų nuteisti ne mažiau kaip 10 metų, visiems laikams išvejami iš bendruomenės, o visas jų turtas konfiskuojamas…“ Bet „ne mažiau kaip 10 metų“ ir turto konfiskavimas buvo tik pradžia. Praėjus kuriam laikui, įsiutęs, kad priešinamasi nežabotam plėšimui, Leninas kairėn ir dešinėn ėmė švaistytis tokio turinio įsakymais: „…Nuostabus planas. Baikite jį rengti su draugu Dzeržinskiu. Užsimaskuokite „žaliaisiais“ (vėliau mes jiems tai ir suversim, nušuoliuokit 10–20 varstų ir iškarkit visus buožes, dvasininkus ir dvarininkus. Premija 100 000 rublių (matyt, iš asmeninės sąskaitos – I. B.) už kiekvieną pakartąjį.“
Ar nepanašu į šiandieną? Genderių tikslas toks pat. Tik metodai kiti. Šiandien esame kariami šiuolaikiškai, madingai. Tautiečiai, pasiruoškite – genderistai iš Seimo galimai jus ruošiasi karti, panaudodami melą ir psichozę, kad pederastus puolat. Jus žada pakarti ekonomiškai, dvasiškai ir kitais būdais, kad jūs patys atiduotumėte jiems savo ir savo vaikų kūnus išprievartavimui per užpakalį, ne paprastai, o šiuolaikiškai, madingai ir profesionaliai. Yra toks profesionalas Seime. Reklamuojasi.
„Plėšikavimas kaimuose buvo baisesnis nei miestuose. Valstiečių namai buvo kratomi. Kartu su grūdais konfiskuodavo visas vertybes, kurias pavykdavo rasti neįmantriose kaimiškose pirkiose. Atimdavo ne tik pinigus, bet ir pigius moteriškus papuošalus iš „pūsto“ aukso, ikonų rėmus, įvairias smulkmenas, kadaise pirktas apskričių mugėse. Grūdai paprastai nenukeliaudavo toliau kaip iki apskrities centro, kur būdavo supilami kaip pakliūva, ir dažniausiai sugesdavo arba supūdavo. Sužvėrėję valstiečiai su kuolais ir šakėmis ėjo prieš kulkosvaidžius. „Nepaisant lavonų kalnų, – raportavo Maskvai vienas iš vykdytojų, – jų įniršio neįmanoma aprašyti.1918 metų vasarą Leninas pasiūlė imti kaimuose įkaitus, daugiausia moteris ir vaikus, kad nuslopintų valstiečių pasipriešinimą. „Paimti 25–30 įkaitų iš turtingų valstiečių, – su įkarščiu instruktavo savo gaują Iljičius, – kurie savo gyvybe atsakytų už grūdų surinkimą ir išsiuntimą“.
Ar nepanašu į šiandieną? Šliaužianti genderinė revoliucija jus sunaikins iš lėto, su kančiomis, iš Jūsų pasityčiodami įvairiomis injekcijomis, genderinių galimybių pasais, jaunąją kartą sukvailindami, aiškinant, kad jie turi būti šiuolaikiški, naujoviški – genderiniai jus paverčiant tarptautine pigia darbo jėga, išsekinančia jūsų fizines ir dvasines ligas, taip priverčiant jus pačius nusižudyti. „Ar esame pasirengę pokyčiams? Pokyčiams pirmiausia savo pačių galvose – įsisąmoninant, kad tai ir mano reikalas. Mūsų reikalas. Ar esam pasirengę sunkiam, nedėkingam ir gal net pavojingam darbui vardan tos – aukštesniųjų nei vien mano daržas dalykų? Ar nebijosime? Pirmas toks darbas būtų susirinkti prie Seimo jam svarstant Partnerystės įstatymą. Ar atvažiuosite?“(Rasa Čepaitienė ten pat.).
„O juk „raudonasis teroras“ dar nebuvo paskelbtas. Bet Rusijos valstiečiai nesijautė esą tokie bejėgiai kaip miestų buržuazija ir inteligentija. Kaimo tokiais metodais nebuvo įmanoma palaužti. Pirma ir visiškai natūrali valstiečių reakcija buvo tokia: jie liovėsi sėję. Naivūs rusų valstiečiai nė neįtarė, kad tokia įvykių eiga labai paranki valdančiajai gaujai. Sukelti šalyje dirbtinį badą, suversti kaltę valstiečiams, o paskui už tai išžudyti dešimt ar dvidešimt milijonų neklusniųjų.“
Ar nepanašu į šiandieną? Atspėkite kokį metodą jūsų sunaikinimui priims „mūsų“ parlamento dauguma? Apsukusi ratą istorija kartojasi, tiesa? Aš taip suprantu. O kaip Jūs suprantate?
„Už apsauginio vokiečių durtuvų kordono Leninui buvo suteikta veiksmų laisvė užgrobtoje teritorijoje su griežta nuostata: per tą laiką bolševikų vyriausybė (o vokiečiai, įpratę amžiais keltis į puikybę, manė, kad jie nustatys bolševikų valdymo laiką, kuris baigsis, kai jie tik to panorės) turi imtis kai kurių priemonių, kurias realizavus Rusija, šitaip apiplėšta ir nukraujavusi, kartą ir visiems laikams nustos egzistavusi kaip didžioji imperija, kelianti grėsmę Vokietijos reichui.“
Ar nepanašu į šiandieną? ES siekia sunaikinti tautas ir valstybes. Jas jau dabar vadina tiktai regionais, o ne valstybėmis. Lietuva Šeimos marše jau įrodė, kad keliame grėsmę pasaulinei genderizmo sistemai ir kad Lietuva nesustos pusiaukelėje, o kausis iki galo už savo tautiškumą, laisvę ir Nepriklausomybę.
„Įsiliepsnojo Lenino širdžiai mielas pilietinis karas, o Rusija sparčiai žvėrėjo. Beje, tai žadėjo Uljanovas 1917 metų kovą važiuodamas per Vokietiją. „Proletarinė“ spauda pasigardžiuodama „kepė“ tiesioginius reportažus iš apskričių miestelių, atmuštų iš sukilusių valstiečių.“
Ar nepanašu į šiandieną? Parsidavusi Lietuvos genderinė spauda pasigardžiuodama jau kepa galimai genderių gausiai apmokamus straipsnius apie „prieštaringos reputacijos“ Šeimos maršo organizatorius. Šis šmeižtas neturi ribų, nes euras ir doleris taip pat neturi ribų. Jie nuolat spausdinami, kol galutinai devalvuos.
Šmeižikai sako: „Būsim laimingi! Ruoškit sūnus ir dukras genderiams, mokykit paklusnumo, egzotiškų kalbų ir papročių – prireiks genderių „šeimose“. Viską išspręs atėję barbarai. O Lietuvos nebus.“
Kyla klausimas ar to norim? Jei to nenorit, tai pirmyn, vergai nužemintieji! Nesustokite pusiaukelėje. Sustosite – žūsite. Už laisvę, Tautą ir Tėvynę – kova be atvangos.
Dar reikia analizės apie žydišką Sorošo kilmę, Frankfurto mokyklos veiklą JAV… ir viso sąsajas su iškreiptu globalizmu, ir iš kylantį genderizmą.
Be giluminio kabinimo nieko nebus!
Kitas dalykas, kad NS niekad nesugebėdavo surinkti panašaus kiekio dalyvių! O agentas profas Tata jau seniai nuvainikuotas ir jo diktatui paklūsta tik „pakabinti” lopatologai, politikanai, teisėjukščiai ir pro-kur-vatoriukščiai!
Hmmm… Nejaugi Lietuvoje nebuvo didesnės akcijos 2020 m. rugpjūčio mėn. 23 d. (pseudo baltijos kelio) po kurios sprogo antroji COVID-19 banga?! Teko skaityti, kad buvo priskaičiuota 50 tūkst. žioplių! Kitas reikalas, kad buvo leista Vingio parke susirinkti tik 7 000 maršo dalyvių !