Vytauto Landsbergio atsiprašymas, palydėtas J. Razmos prašymu policijai pradėti tyrimus sausio 13-osios protestuotojams, mažai ką įtikino, išskyrus ir taip nepasipiktinusius. Tikrai neįtikino pačių sausio 13-osios protestuotojų. Mąstau, susidūrimas tarp Landsbergio šalininkų ir protestuotojų tikrai bus. Ir tai tikrai bus blogai Lietuvai.
Skaitau Nidą Vasiliauskaitę ir ji rašo (grubiai perfrazuoju), kad visiems protestą palaikantiems, bet kultūringiems žmonėms verta ateiti ir protestuoti. Kodėl? Nes nekultūringieji tai tikrai ateis, dar režimas atveš provokatorių ir tikrai parodys. Kuo mažiau eis padoriųjų, savimi atskiesdami reginį, tuo blogiau viskas atrodys, o žiniasklaida su pasimėgavimu tai rodys. Reikia ateiti, sako ji. Logika teisinga – dar vienas tragiškas reginys neišvengiamas. Bet nepritariu išvadai.
Jeigu Lietuvai reikia didesnės santarvės ir mažesnio susipriešinimo, – o Lietuvai to labiausiai ir reikia – tikslas yra apskritai išvengti tokių politinių susidūrimų valstybinių švenčių metu.
Tapinas ir kiti jau rengiasi masiniam būrimuisi parodyti, kieno čia šventė. Kita pusė telkiasi nenusileisti. Vasario 16-oji mentaliai jau dabar yra kovos laukas, net jei fiziškai jokia kova neįvyks. Leiskite tam įvykti ir Signatarų namai iš tautos vienybės simbolio taps tautos susiriejimo simboliu. Koks vienintelis būdas to išvengti, atsižvelgiant į viską, ką pagrįstai rašo N. Vasiliauskaitė?
Vienintelis būdas to išvengti yra profesoriui Landsbergiui rasti išminties iškelti visuomenės santarvę aukščiau savęs ir atsisakyti kalbos iš Signatarų namų balkono. Didžiausiems šalininkams tai skambės kaip šventvagystė ir kaip protestuotojų pergalė, užleistos pozicijos, fronto linijos, o juk nuolaidžiavimas niekada neveikia.
Vienintelis būdas to išvengti yra profesoriui Landsbergiui rasti išminties iškelti visuomenės santarvę aukščiau savęs ir atsisakyti kalbos iš Signatarų namų balkono.
Tačiau nėra jokių pozicijų ir fronto linijų. Jos nubrėžtos mūsų (esančių skirtingose stovyklose) liguistos fantazijos, susireikšminimo ir paniekos bendrapiliečiams. Šventė visų ir balkonas visų, tad geriausia kai niekieno.
Prof. Landsbergio esminis vaidmuo Sąjūdyje neabejotinas, bet jo sakralizavimas ir su juo niekaip išskirtinai nesusijusių valstybinių švenčių kaip Vasario 16-osios sutelkimas į jo asmenį ir taip yra tapęs nejaukiu reiškiniu, atstūmusiu daug senų sąjūdiečių ir šiaip patriotiškų žmonių.
Landsbergio žinutė Lietuvai, jog nekalbės iš Signatarų namų balkono būtent tam, kad nesuteiktų preteksto naujoms įtampoms ir valstybinės šventės paniekinimui (kaip ypač jo ir jo partijos šalininkai mato šiuos protestus), būtų pats brandžiausias sutaikinantis veiksmas. Valstybinės šventės turėtų būti ne partijų, o tautos ir valstybės. Visuotinas uždavinys šiandienos Lietuvai šiandien yra ieškoti būtų perlipti save dėl artimo, kad vėl susikalbėtume. Bet valstybinė šventė negali nebūti partijos, kai iš balkono kasmet kalba Landsbergis.
Tad nužengęs iš balkono jis nepaprastai prisidėtų prie įtampų, priešpriešos ir fronto linijų užglaistymo. Priešingai nei nesenu atsiprašymu, tokiu veiksmu daug kas patikėtų ir negalėtų to neįvertinti. Kuo netikėtų, tai savo akimis. Tada, prieš 30 metų, drąsos užteko.
Pavyzdžius rodo lyderiai. Kokį pavyzdį tautai parodys profesorius Landsbergis?
Vytautas Sinica tikras politikas, nes supranta, kaip reikia elgtis šioje situacijoje. V. Landsbergiui dabar nelengva – jo anūkas ir jo palaikyta premjerė daro klaidas po klaidų, nuo kurių paskui reikia atsitraukti. Tokia kaina už puikybę. O puikybė kilo iš per didelio susireikšminimo, kuri ypač pasimatė po šių rinkimų, kai iš TS/LKD išėjo patyrę žmonės. Vytautas Landsbergis klysta jau ne pirmą kartą, tačiau mes vis atleisdavome jam, bet paskutinio jo opuso, žmonės, kurie jį gerbė ir vertino – jau neatleis. Verta paklausyti Vytauto Sinicos: protingas žmogus ne tas, kuris niekad nedaro klaidų, o tas, kuris iš jų pasimoko. Neleiskite tapinams valdyti nei Jūsų, p. V. Landsbergi, nei kenkti tautai savo išsišokimais.
Padėka gerbiamam ir toliau matančiam V. Sinicai- iš jo būtina mokytis kitiems klykiantiems politikams, ir padėka gerbiamai Leonorai, kuri labai gražiai išdėstė savo mintis- tai kultūringas nuomonės išsakymas. Kad taip ir toliau.
Gaila kad V. Landsbergis nebesusigaudo kas Lietuvai svarbiausia ir kad ne vien jo nuopelnas atgautos nepriklausomybės. Lietuviai tebeišvažiuoja kur teisingiau moka algas ir pyksta kad valdžiai visai kita terūpi…