Vytautas Sinica. Kova dėl elektros kainų – kova prieš Rusiją

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Putino agresijos ir jo karių žiaurumų Ukrainoje dėka Lietuvoje tikriausiai nuo pat Sąjūdžio laikų nebuvo tiek daug tvirtai prieš Rusijos imperializmą nusistačiusių žmonių. Turime kuo didžiuotis. Valdžia turėtų džiaugtis, bet ji, priešingai, visur Lietuvoje mato Kremliaus šalininkus. Pagal seną ir patikrintą konservatorių logiką, kai jie valdžioje – visi valdžios kritikai tampa Kremliaus šalininkais.

Ilgus dešimtmečius Kremliaus šalininku konservatoriai apšaukdavo tą, kuris drįsdavo pasakyti kritišką žodį apie Europos Sąjungos sprendimus ar liberaliomis vadinamas vertybes. Bet su laiku Kremliaus etiketė buvo išplėsta iki begalybės. Prieš dešimtmetį net socialdemokratų premjeras kaltino protestuojančius mokytojus dirbant Rusijai. Bet kitoms valdžioms nepavyksta šios taktikos įvaldyti taip, kaip tą sugeba konservatoriai.

Šiandien pasiektas taškas, kai Putino šalininku apšaukia net jeigu kritikuoji vyriausybę ne vertybiniais, ne karo, ne užsienio politikos, o energetikos klausimais. Paskelbus apie mitingą dėl „prichvatizuoto“ energetikos sektoriaus krizės, pasigirdo choras. Tas choras skelbia, kad toks mitingas yra Kremliui naudingas veikimas prieš Lietuvą. Vyriausybės šalininkai tapatina vyriausybę su Lietuva. Jokie protestai prieš šią valdžią negalimi, nes neva bus „prieš Lietuvą“.

Tačiau daug žmonių tuo patikėjo ir kartu kartoja, kad protestuoti dėl energetikos – tai padėti Kremliui. Kodėl? Dabartinė valdžia aiškina, kad energijos kainas pakėlė tik Rusijos karas Ukrainoje ir niekas daugiau. Ne ES taisyklės, ne vyriausybių sprendimai. Tik Rusija. Ir tik Rusija gali tas kainas sumažinti.

Jeigu tuo patiki, iš tiesų atrodo, kad nieko negalima padaryti. Tikint šia pasaka, galima nebent tik nusileisti Rusijai, kad ši vėl sumažintų kainas. Vadinasi, kas protestuoja, to ir nori – nusileisti Rusijai.

Tokią pasaką visai Lietuvai seka valdantieji ir jų gynėjai. Nieko negalima padaryti, nebent nusileisti Rusijai. Šią pasaką puikiai sustiprino Čekijoje įvykęs mitingas dėl energijos kainų. Jo metu reikalauta nutraukti sankcijas ir pirkti pigias dujas iš Rusijos. Dabar Rasa Juknevičienė ir kompanija kartoja, kad Lietuvoje protestuojantys dėl elektros kainų reikalauja to paties – nusileisti Rusijai.

Yra priešingai. Kad išbristume iš melo pinklių būtina akcentuoti kelis dalykus:

Pirma, negalima reikalauti ir nereikalaujame jokių nuolaidų Rusijai ar pirkti iš jos dujas.

Antra, visapusiškai palaikome Ukrainą ir jeigu būtų tiesa, kad tik karas pakelia kainas, šio protesto nebūtų.

Trečia, Rusijos karas ir šantažas pakelia dujų ir naftos kainas, tačiau nepakelia elektros kainų. Elektros kainos kyla dėl to, kad pasenusių ES taisyklių yra surištos su dujų kainomis ir dėl to, kad sukurta ydinga pelnymosi prekiaujant pigiai pagaminama elektra schema.

Ketvirta, būtina nutraukti ryšį tarp dujų ir elektros kainų. Vakarų Europos šalys to jau reikalauja, Europos Komisija jau žada „kažką daryti“. Tik Lietuvos valdžia kartoja, kad tai neįmanoma, kad nieko padaryti negalima, kad sprendžia tik Rusija.

Penkta, kadangi Europos Komisijos sprendimai lėti ir nebūtinai geri, šalys gali ir turi pačios imtis būtinų priemonių. Skirtingų priemonių imasi Estija, Ispanija, Portugalija, Olandija, Austrija, Graikija ir kitos šalys. Tos priemonės nėra „pirkti iš Rusijos“. Visoje Europoje ieškoma modelių, kaip sumažinti elektros kainą, keičiant prekybos elektra taisykles. Tai įmanoma, realu ir veikia. Reikia tik valios.

Bet vietoje to Lietuvoje skelbiama, kad vienintelis kelias sumažinti elektros kainas yra nusileisti Rusijai. Lietuvos valdžia užėmė teisingą poziciją Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu, galima tik pagirti jos nuoseklią paramą teisiajai karo pusei. Tačiau vidaus politikoje ji nusikrato bet kokios atsakomybės, kartodama, kad nieko negalima padaryti.

Tai pačios Rusijos propagandos tezė. Rusija nori, kad europiečiai tikėtų, kad jų problemos baigsis tik įtikinus Ukrainą pasiduoti. Rusija pati skleidžia šį melą. Nėra nieko jai naudingesnio. Rusija pakiša mums netikrą pasirinkimą tarp dviejų blogų alternatyvų: pasiduoti Rusijai arba išjungti šviesą. Ir mūsų valdžia jį priima be jokių ginčų. Jai patogu, nes tai nuima juo valdžios bet kokią atsakomybę ir pareigą rasti sprendimą.

Tad skirtumas tarp protestuotojų Prahoje ir Lietuvos valdančiųjų iš tiesų labai menkas. Tiesa, kad vieni nutaria pasiduoti ir pirkti iš Rusijos, o kiti sako „nepasiduosime ir nepirksime“. Bet abu kartoja Rusijos propagandą, kad tik pirkti iš Rusijos arba „susiveržti diržus“ būtų vienintelė išeitis iš elektros krizės. Ir tie, ir tie neprisileidžia minties, kad galimi keliai tiesiog per pusę sumažinti elektros kainas be menkiausių nuolaidų Rusijai. Tik nuo mūsų pačių ir nuo ES priklausančiais sprendimais. Juk būtent išsprendę elektros kainų problemą taptume dar atsparesni Rusijai, jos užsuktiems kraneliams ir vamzdžiams. Rusijos šantažas bent iš dalies žlugtų, jeigu Europos šalys pačios susimažintų elektros kainas.

Todėl tie, kas sako, kad protestuojantys dirba Rusijai, tą daro patys. Jų pasyvumas brandina Rusijai palankias nuotaikas ir problemas. Jie ne tik skandina Lietuvos žmones ir verslą kainų krizėje. „Kremliaus“ etiketėmis daroma baisi žala ne tik elektros kainoms, ne tik žmonėms ir verslui. Etiketėmis ir „Kremliaus korta“ užčiaupiant bet kokius protestus žlugdoma pati demokratija ir diskusija Lietuvoje. Mus pratina būti tyliais ir beteisiais. Vergais, o ne piliečiais.

Tačiau mes esame piliečiai. Lietuvos piliečiai turi teisę ir pareigą reikalauti savo vyriausybės veiklumo ir kompetencijos. Jie neturi būti užčiaupiami etiketėmis. Jie yra tikrieji valstybės šeimininkai. Tad turime elgtis kaip šeimininkai ir iš mūsų namus – Lietuvą – prižiūrinčios vyriausybės reikalauti kokybiško darbo ir gerų sprendimų. Tokių sprendimų pasiūlyta daug, jų pavyzdžių pilna visoje Europos Sąjungoje. Reikia išdrįsti ir iš jų pasirinkti.

Ir tada, įveikę kainų krizę čia, Lietuvoje, o ir kitose Europos šalyse, būsime daug stipresni ir atsparesni prieš tą pačią Rusiją. To galima ir reikia reikalauti ramia sąžine ir pakelta galva. Kovodami už savo interesus, gal kam netikėtai, šiandien kartu kovojame ir už Ukrainą.