delfi.lt
Lietuvoje ryškėja cancel culture (verskime „pašalinimo kultūros“) apraiškos. Ryškėja versle, žiniasklaidoje, akademiniame gyvenime. Kartu daugėja tai teisinančių kaip neva visiškai normalų dalyką. Viską suvelti ir pridengti antidemokratinę cancel culture bjaurastį padeda karo Ukrainoje kontekstas. Kas tai yra, kaip reiškiasi ir kokias pasekmes turės mūsų visuomenei?
Kas tai?
Cancel culture neturi nusistovėjusio vertimo ir verčiama visaip, šįkart tebūnie „pašalinimo kultūra“. Pašalinimo kultūra yra Vakaruose užgimęs ir suklestėjęs reiškinys, kai žmonės yra už išsakytą „neteisingą“ nuomonę pašalinami iš darbo ar verslo santykių, taip pat iš viešojo gyvenimo, jeigu yra jo dalyviai. Dėl savo politiškai nekorektiškos nuomonės verslininkai praranda partnerius ir užsakymus, darbuotojai – darbo vietas, menininkai – užsakymus, o viešieji asmenys – medijų eterį.
Ši sistema beveik be išimčių nukreipta prieš konservatyviąją visuomenės dalį, tai yra, kas „teisinga“ ir kas „neteisinga“ nustato leftistinė pasaulėžiūra, jos pagrindinėms tezėms suteikiamas kone moralumo statusas, o prieštaravimas joms vaizduojamas kaip neapykanta, taigi amoralus. Atitinkamai iš visuomenės gyvenimo šalinami leftizmo principams – įtraukčiai, įvairovei, iškreiptai suprastai tolerancijai, rezultatų lygybei, tvarumui ir kitiems – bet kokia forma prieštaraujantys asmenys.
Pagaliau pašalinimo kultūra yra išimtinai demokratinių šalių problema – diktatūrose cenzūra egzistuoja daugiau ar mažiau oficialiai ir po jokia pašalinimo kultūra jai slėptis nereikia. Pašalinimo kultūros esmė – sukelti baimės atmosferą. Konkretus pašalinamas asmuo nėra jos galutinis taikinys. Galutinis taikinys yra kiti „neteisingai“ mąstantieji, kurie turi susiprasti ir susipranta, kad, jeigu neteisingai kalbės, sulauks tokio paties likimo – pašalinimo. Tai baime paremta sistema ir ji veikia kone tobulai.
Dauguma žmonių nėra linkę rizikuoti savo gyvenimu ir sunkiai susikurtu statusu ar karjera dėl savo įsitikinimų, tačiau ne mažiau svarbu, kad likusieji, kurie visgi ryžtasi kalbėti, tokioje sistemoje tampa pavieniais išsišokėliais, baltomis varnomis, ir net būdami teisūs ir daugelio tyliai palaikomi, nebeatrodo rimtai. Pašalinimo kultūra tad veikia parodomuoju principu, pašalinimas yra pavyzdys kitiems, kaip nereikia elgtis.
Neformalumas
Pašalinimo kultūra veikia neformaliai, nors jos kūrėjai visada siekia jos principus įtvirtinti ir įstatymais. Susiduriame su pašalinimu, kai žmogų, laidą ar leidinį pašalina pati visuomenė – kiti verslai, darbdavys ar medijos. Verslai tam naudoja vadinamąsias „įmonės vertybes“ – viešai deklaruotą sąrašą leftistinių principų kaip tolerancija, įvairovė ar įtrauktis, kurie neturi nieko bendra su įmonės veikla, tačiau visada pasitarnauja kaip formalus pagrindas „neteisingai“ pasisakiusio darbuotojo atleidimui, mat „jo pasisakymas nesuderinamas su įmonės vertybėmis“.
Kitais atvejais formalaus pagrindo net nereikia – „progresyvesni“ darbuotojai ar klientai pareikalauja susidorojimo su kolega ar paties darbdavio atsiprašymo už jo pasisakymą. Kai leftistams pavyksta, pašalinimo kultūra tampa įstatymu ir yra įtvirtinama per vadinamuosius neapykantos kalbos (angl. hate speech) įstatymus.
Kai kur šie įstatymai klesti, o Lietuvoje kol kas yra itin siauro taikymo, nors savo esme taip pat neteisingi ir diskriminuojantys mažumų naudai. Neapykantos kalbos įstatymai buvo plačiai aptarti anksčiau.
Dėl nuomonės, ne dėl melo
Karo kontekste būtina pabrėžti, kad pašalinimo kultūra neapima reakcijų, kurių susilaukia karą ir karo nusikaltimus Ukrainoje neigiantys ar teisinantys asmenys. Pašalinimo kultūra apima griežtai tik pašalinimą už išsakytas „neteisingas“ politines pažiūras, dažniausiai (nors ne visada) – pažiūras apie kurias nors visuomenės mažumas. Pašalinimo kultūra visiškai paneigia žodžio laisvės principą. Tačiau žodžio laisvė negina teisės į melą fakto klausimais.
Žodžio laisvė gina tik nuomones. Todėl meluojantieji apie karą Ukrainoje arba teisinantys ten vykdomus nusikaltimus kaip neva išprovokuotus ir kaip neva ne nusikaltimus nėra saugomi žodžio laisvės, o reakcija į jų melą ar nusikaltimų teisinimą nėra pašalinimas aptariama prasme. Pašalinimo kultūra neapima karo Ukrainoje (su retomis išimtimis, kaip praeities rusų meno pašalinimas).
Padorumas
Dažnai pastebima, kad visuomenės visais laikais atstumdavo savo narius, kurie nesilaikė tose visuomenėse visuotinai priimtinų elgesio normų. Vagis, sukčius, paleistuvis, ankstesniais amžiais – ir religinis eretikas būdavo atstumiamas visuomenės dėl savo elgesio. Esminis skirtumas – šis atstūmimas vykdavo ne dėl politinių pažiūrų. Vykdavo dėl būtinomis laikomų elgesio normų peržengimo.
Nesenas itin vulgarus Olego Šurajevo pasirodymas Seime kaip niekada aiškiai parodė, kad vyksta savotiškas apsivertimas: kuo daugiau visuomenė imasi cenzūruoti politines pažiūras, tuo žemiau ji nuleidžia kartelę ir tampa pakantesnė savaime suprantamomis laikytų ir su įprastu tėvų auklėjimu perduodamų padoraus elgesio normų nesilaikymui.
Absoliučią nepagarbą viešumoje demonstruojantis asmuo šiandien susilaukia gausių teisinimų, nes (įsiklausykime) jo elgesį neva pateisina ankstesni jo nuopelnai arba kitų žmonių ydingos pažiūros (pavyzdžiui, numanomas palaikymas Rusijai). Prieitas taškas, kai padoraus elgesio reikalavimus dalis visuomenės laiko užsitarnaujamais, o ne būtinus visuotinai ir besąlygiškai. Jeigu jie taptų užsitarnaujami, atsivertų tikra Pandoros skrynia: šiandien galime nebesielgti padoriai ir civilizuotai su viena smerkiama grupe (įtariamais Rusijos šalininkais), kitą dieną – su kita smerkiama grupe.
Per pandemiją geriausiai matėme, kaip lengvai ir su kokiu patologiniu įniršiu tos smerkiamos visuomenės grupės susiformuoja. Pašalinimo kultūra neturi nieko bendra su padoraus elgesio reikalavimais, priešingai – ji plinta vietoje šių reikalavimų.
Cenzūrą atneš LRT direktorė?
Kovo pradžioje Lietuvoje į viešumą iškilo iškart dvi skandalingos žurnalistų pašalinimo istorijos. VU Komunikacijos fakulteto dėstytoja doc. Jolanta Mažylė buvo svarstoma dėl jos tinkamumo toliau dirbti dėstytojos darbą po to, kai sudalyvavo prastos reputacijos OpTV kanalo laidoje „Sengirė“. Net ne už tai, ką dėstytoja pasakė, bet už patį sudalyvavimo „ne toje“ televizijoje faktą. Šį klausimą iškėlė iš pažiūros visai nesusijęs žmogus – LRT direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, dalyvaujanti fakulteto priežiūros struktūrose kaip vadinamasis socialinis partneris.
Rūtos Janutienės su kolegomis įkurta televizija iš tiesų yra abejotinas eterio pasirinkimas. Tačiau ji nėra VSD paskelbta antivalstybine ar kitaip pavojinga. Jos vertinimas yra kiekvieno reikalas, įskaitant ir LRT direktorę, ir J. Mažylę. Žurnalistų sąjunga ir įvairios kitos organizacijos šį dėstytojos tinkamumo svarstymą tiesiai ir teisingai įvardijo mobingu ir persekiojimu.
Beveik tuo pat metu iškilo ir kitas skandalas. LRT žurnalistas Virginijus Savukynas buvo svarstomas LRT etikos kontrolierės dėl to, kad savo „Facebook“ paskyroje sukritikavo teisingumo ministrę, jos veiksmus pavadino antikonstituciniais ir pasiūlė jai atsistatydinti.
Visiškai nesvarbu, ar teisinga Savukyno kritika – dėl politinės kritikos beveik niekada nebūna absoliutaus sutarimo. Svarbi ir neginčijama, įtvirtinta Konstitucijoje, yra kiekvieno teisė kritikuoti valstybės valdžią. Tačiau į pareigas atėjus esamai LRT direktorei, LRT patvirtintas naujas darbuotojų etikos kodeksas, draudžiantis šališkai kritikuoti valdžią. Toks kodekso straipsnis – institucionalizuota (oficialiai įtvirtinta) cenzūros priemonė, „įmonių vertybių“ atitikmuo, taikoma visiškai selektyviai, nes niekada anksčiau nepritaikyta Rūtai Miliūtei, Indrei Makaraitytei ar kitiems, daug dažniau ir aštriau politikus kritikuojantiems LRT žurnalistams.
Abu atvejai dar nebaigti, tačiau svarbūs tuo, jog vieši ir jog šalinimo dėl pažiūrų taikiniu tapo žurnalistai. Pavieniai atvejai Ilgą laiką Lietuvoje į viešumą iškildavo tik pavieniai pašalinimo už nuomonę atvejai. Tokiu būdu buvo susidorota su tautininku Juliumi Panka, kai žurnalistas Dovydas Pancerovas ėmėsi viešai spausti šio darbdavį LIDL, ar šiam priimtinos darbuotojo vertybės.
Tokiu būdu iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto pašalintas profesorius Vytautas Radžvilas, grupelei studentų surašius skundą dėl jo neva euroskeptiškų ir todėl Europos vaizdą iškreipiančių pažiūrų. Tokiu būdu, „pažeidę įmonės vertybes“ iš darbo buvo atleisti su Petru Gražuliu pagal dainą „Kas nešokinės“ vaizdo klipe sugalvoję pašokinėti treneriai.
Esminė priežastis, kodėl atvejai pavieniai: Lietuvoje dar nėra drįstama viešai deklaruoti, kad žmonės atleidžiami arba neįleidžiami į eterį dėl savo pažiūrų. Tai prasprūsdavo tik pavieniais atvejais.
Beno Shapiro „Autoritarinis momentas“
JAV jau Obamos prezidentavimo laikotarpiu pradėta viešai ir atvirai atleidinėti ar kitaip izoliuoti žmones už jų „neteisingas pažiūras“ ir „skleidžiamą neapykantą“. Šiandieninė žodžio laisvės padėtis JAV yra kaip veidrodis, kuriame galime pažvelgti į ateitį, kurios sulauksime laiku, tai yra, dabar neužkardę pašalinimo kultūros reiškinio. Šią JAV padėtį Lietuvos skaitytojams visapusiškai, išsamiai ir labai suprantamai pristato garsus JAV apžvalgininkas Benas Shapiro, naujausioje savo knygoje „Autoritarinis momentas“, kuri neseniai išversta ir išleista ir lietuvių kalba.
Knygoje ne tik paaiškinamas cancel culture reiškinys, jo kilmė, bet ir nuosekliai parodoma, kaip jis reiškiasi politikoje, žiniasklaidoje, moksle, versle, pramogų pasaulyje, o galiausiai ir socialiniuose tinkluose. Jeigu nesate abejingi šiam klausimui, tai geriausia, ką galite apie jį perskaityti šiais metais.
Apibendrinimas
Dar 2010 metais pirmąkart apie būsimąjį persekiojimą už nuomonę Lietuvoje prabilo minėtas profesorius Vytautas Radžvilas, tada parašęs tiesiog epochinį tekstą „Šliaužiantis totalitarizmas“ ir jame perspėjęs, kad Lietuvoje laukia vienos privalomos tiesos sugrįžimas ir persekiojimas už kitokias, „neteisingas“ nuomones.
Tuo metu Lietuvoje nebuvo žinoma tokių susidorojimo atvejų. Tačiau jau buvo ne vienas iš pažiūros liberalių viešųjų intelektualų, pavyzdžiui, Tomo Venclovos, pasisakymas, smerkiantis „neteisingai“ mąstančius ir kviečiantis kažką daryti, kad pavojingos ir ydingos mintys taip laisvai nesklistų.
V. Radžvilas čia atpažino būsimą cenzūrą, nes žinojo jos teorines ištakas. Seksualinės revoliucijos įkarštyje, septintajame dešimtmetyje, naujasis marksistas Herbertas Marcuse‘as parašė nepaprastai įtakingu tapusį veikalą „Represyvi tolerancija“. Jame jis teigė, kad įprasta tolerancija, leidžianti kalbėti visiems ir gerbianti visas nuomones, yra represyvi, nes įtvirtina esamus galios santykius ir nepadeda iškilti iki šiol marginalizuotoms idėjoms.
Tikroji tolerancija privalo aktyviai tildyti dominuojančias pažiūras ir padėti iškilti naujoms. To reikia, nes tik taip naujosios normos gali iškilti, įsitvirtinti ir išstumti tas, kurios amžiais buvo laikomos savaime suprantamomis tiesomis. Tai taikyta pirmiausiai moralės normoms, požiūriui į šeimą, gyvybę, kontracepciją, tautinę ir rasinę įvairovę JAV.
Šiandien matome, kad ši idėja įsitvirtino ir įgavo įvairiausias formas. Jeigu jai leidžiama suklestėti, ji tegali atvesti prie vieno iš dviejų: arba demokratijos pabaigos, kai viena visuomenės dalis tiesiog užčiaupiama ir netenka esminių pilietinių teisių, arba skilusios visuomenės ir gal net pilietinio karo, kai visuomenė pasidalija į dalis ir gyvena, dirba, valgo, prekiauja, pramogauja ir viską daro tik su politiniais bendraminčiais.
Abu variantai distopiniai. Lietuvai ne vėlu ir tiesiog būtina išvengti cancel culture įsigalėjimo scenarijaus.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/spausdinti/?id=92909181
