Vytautas Sinica. Landsbergis, pažymos ir KGB bendradarbiai

Profesorius Vytautas Landsbergis nesusivaldė. Nesusiturėjo. Praėjusį savaitgalį „Facebook“ tinkle jis paskelbė įrašą, kuriame sau įprastu stiliumi kelią klausimą, ar tik kitas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys prof. Vytautas Radžvilas nebuvo KGB informatoriaus šaltinis, ataskaitose nurodomas kaip „R“. Landsbergio įraše faktai dėliojami taip, kad kuo labiau atrodytų, jog būtent taip ir yra. Jog prof. Radžvilas buvo „R“ ir turėjo ryšių su KGB. Gal kam tai niekis. Tačiau visuomenės daliai, branginančiai nepriklausomybę, laisvės kovas ir smerkiančiai kolaborantus, tai būtų tamsi dėmė, kuria pabandyta užtepti prof. Radžvilą. Juo labiau, kad minimas „R“ neva ir moratoriumą nepriklausomybės aktui palaikęs, ir su Maskva tartis norėjęs.

KGB voratinklyje

Nepavyko. Prof. Landsbergį klaidinant visuomenę išdavė gausios klaidos tiek pačiame jo įraše, tiek ir „R“ mininčiame KGB dokumente, kuris viešai prieinamas. Pirma, V. Landsbergis rašė, kad aptariamu laiku po nepriklausomybės paskelbimo, 1990 pavasarį, Sąjūdžio vadovavimą mėgino perimti liberalai, A. Juozaitis ir V. Radžvilas. Viešai žinoma, kad A. Juozaitis po savo teksto „Istorinė klaida“ ir reakcijų į jį iš Sąjūdžio veiklos apskritai atsitraukė. Gi vadovavo Sąjūdžiui V. Landsbergiui ištikimas ir jį palaikantis Juozas Tumelis. Plačiau kaltinimo klaidas ir aplinkybes viešai aptarė pats prof. Radžvilas.

Iš paties KGB dokumento aišku dar daugiau. Mįslingasis „R“ dalyvavęs Ministrų tarybos ir kituose valdžios organų posėdžiuose, kuriuose V. Radžvilas negalėjo dalyvauti. Tačiau į svarbiausią detalę dėmesį atkreipė žurnalistas A. Bačiulis: KGB dokumente minima, kad pats V. Landsbergis į „R“ kreipėsi, prašydamas „viešai pasmerkti Terlecką, bet šis atsisakęs, nes mano, kad Landsbergis, pats atsidūręs ant Terlecko pavadėlio, pats ir turįs apsispręsti dėl santykių su juo.“ (vertimas A. Bačiulio) Tai reiškia, kad V. Landsbergis negalėjo nežinoti, į ką kreipėsi tokiu jautriu klausimu ir iš ko gavo tokį nemalonų atsakymą.

Tą aptarus aišku, koks visgi gėdingas yra V. Landsbergio įrašas, pagal principą „kas galėtų paneigti“ keliantis klausimą, ar tik nebus prof. Radžvilas tas pats KGB informavęs, Kovo 11-osios akto moratoriumo ir šiltesnių santykių su Maskva norėjęs „R“. Gėdingas, nes apsimeta nežinantis to, ką akivaizdžiai žino. Gėdingas, nes manipuliuoja aplinkybėmis taip, kad padidintų įtarimus. Pagaliau gėdingas, nes tai daroma ne ieškant istorinės tiesos, o šiandienos politinių motyvų (tą dar prieisime).

Pasigirdo siūlymai, kad reikėtų skųsti teismui tokius V. Landsbergio veiksmus. Skųsti nėra ko. Prof. Landsbergis disponuoja viešai prieinama informacija, kuri nuo 2012 metų patalpinta svetainėje kgbveikla.lt Rado, nusikopijavo, laiko „savo archyve“. Tame jokio nusikaltimo nėra. Kaip greičiausiai nėra ir šmeižto griežta teisine prasme. Mat įraše sąmokslo teorijų tėvas tradiciškai tarp eilučių sako „kas galėtų paneigti“ ir klausia, ar tai ne prof. Radžvilas, nors puikiai žino, kad ne. Kad nereikėtų atsakyti už savo žodžius, politikai kaip maldą išmoksta sakyti „galimai“. Prof. Landsbergis tai pakelia į dar aukštesnį lygį.

KGB įslaptinimas

Neskanioje istorijoje įdomus kitas, platesnis klausimas, susijęs su KGB bendradarbių veikla. Prof. Landsbergis kaip TS-LKD garbės pirmininkas ir prof. Radžvilas kaip Nacionalinio susivienijimo pirmininkas atstovauja dvi priešingas pozicijas valstybei žinomų KGB bendradarbių įslaptinimo klausimu. TS-LKD pasisako griežtai „prieš“, Nacionalinis susivienijimas – griežtai „už“ tokių KGB bendradarbių paviešinimą nelaukiant numatytų 75 metų, kai visi, tiesiogiai susiję su KGB nusikaltimais ir tapę jų aukomis bus seniai nebegyvi. Ironiška, kad dabar V. Landsbergis žongliruoja KGB dokumentais, pateikdamas ne pilną informaciją, o V. Radžvilas tampa to taikiniu. Kuo mažiau žinome, tuo lengviau spekuliuoti.

Nebe svarbiausias KGB bendradarbių pavardžių paviešinimo oponentų argumentas: egzistuoja valstybės pažadas žmonėms, kurie „prisidavė“, jog bendradarbiavo. Tai tiesa, bet valstybė šį pažadą jau sulaužė ir laužo toliau.

Patinka mums ar nepatinka, bet pažadas buvo duotas penkiolikai metų. Tiek laiko iš pradžių žadėta slėpti žinomų KGB bendradarbių tapatybes. Tie metai praėjo ir buvo pratęsti dar 75 metams. Pratęsus slėpimo terminą, sulaužytas žodis tiek prisipažinusiems KGB bendradarbiams, tiek ir visai likusiai visuomenei.

Prisipažinusiems buvo pažadėta, kad jų tapatybė liks nežinoma X metų. Tie metai praėjo ir terminas pasikeitė. Tai gali asmeniškai patikti, džiuginti, būti geriau nei tikėtasi, bet tai yra pažado sulaužymas.

Visai likusiai visuomenei, ypač nukentėjusiems nuo sovietinių struktūrų, patyrusiems skundimą, tremtis, kitas represijas ir terorą, buvo pažadėta, kad po tų pačių X metų visi sužinos valstybei žinomas ir įslaptintas bendradarbių pavardes. Tačiau pratęsus slėpimo terminą šis pažadas taip pat buvo sulaužytas. Šiai visuomenės daliai pažado sulaužymas mažiau patinka. Bet pažadas sulaužytas ir tiems, ir tiems.

Galiausiai kiekvienas įstatymas yra savotiškas valstybės pažadas. Mokesčiai yra valstybės pažadas, kuriantis lūkesčius darbuotojams ir verslui apie tai, kokiomis sąlygomis planuoti savo veiklą, išlaidas, paskolas ir t.t. Nuolatos juos keičiame ir neatsiprašome. Skirtingu mastu keičiami kone visi valstybės įsipareigojimai (mažiausiai – Konstitucija). Žinoma, terminuoti pažadai yra griežtesni nei neterminuoti. Tačiau ir juos valstybė gali keisti. Ypač privalo tą daryti, kai vieną kartą klaida jau padaryta ir ją reikia atitaisyti, sumažinant jos žalą ir leidžiant bent daliai gyvųjų aukų ar artimųjų sužinoti savo budelius.

Tai nėra kvietimas kerštui. Visame pasaulyje žinoma, kad tiesa veda į susitaikymą ir istorinį teisingumą. Daugiau apie įvykdytus nusikaltimus žinanti ir juos aptarianti visuomenė greičiau susitaiko nei gyvenanti mele. Lietuvoje to stipriai trūksta. O Sąjūdžio vedliu tituluojamas žmogus leidžia sau viešai manipuliuoti selektyviai ištrauktais KGB dokumentais, keliant vis naujus įtarimus dėl KGB bendradarbių. Nežinia kiršina. Tiesa išlaisvina.

Kitas argumentas už KGB bendradarbių tolesnį slėpimą teigia, kad jų paviešinimas atskleistų Kremliui, ką Lietuva žino, o ko ne. Atitinkamai šis galėtų toliau šantažuoti tuos KGB bendradarbius, kurie valstybei nežinomi. Tai irgi braškantis argumentas. Pirma, praėjo virš 30 metų nuo Kovo 11-osios ir absoliuti dauguma KGB bendradarbių pasitraukė iš profesinės veiklos, nebeužima jokių įtakos postų ir negali paveikti valstybės gyvenimo. Jie menkaverčiai svertai Kremliui. Antra, Kremlius visada gali bandyti šantažuoti bet kurį buvusį bendradarbį – turinčius, ko bijoti, išduos reakcija. Trečia, nors žinomi valstybei, prisipažinę bendradarbiai nežinomi visuomenei. Jų išviešinimas būtų veiksminga šantažo forma nepriklausomai nuo jų dabartinio teisinio statuso. Galiausiai ketvirta, Lietuva nedaro gero įspūdžio, saugodama valstybės paslaptis. Verta prisiminti, kaip su MG Baltic byla susiję visiškai slapti dokumentai tą pačią dieną ir pasiekė Seimo Nacionalinio saugumo komitetą, ir pasirodė žiniasklaidos eteryje. Nuo visuomenės paslaptis slėpti lengviau, nei nuo priešiškos valstybės tarnybų. Lietuva paslaptis saugo, deja, mėgėjiškai.

Visa tai apžvelgus aišku, kad politinė ir moralinė pareiga yra valstybei žinomus KGB bendradarbius išviešinti, nebegilinant neteisybės ir sulaužytų valstybės pažadų. TS-LKD užsispyrimas slėpti šias pavardes (ir apskritai „tradicinių“ partijų vieningas sutarimas šiuo klausimu) kelia daug klausimų.

Kodėl?

Kodėl prof. Landsbergis ėmėsi prieš prof. Radžvilą tokio lengvai demaskuojamo visuomenės klaidinimo? Vienas paaiškinimas prašyte prašosi. Pastaraisiais metais teko klausytis tokių veikėjų kaip Petras Gražulis ar Rūta Janutienė sistemingai skleidžiamus kliedesius, jog Nacionalinis susivienijimas esąs TS-LKD projektas. Motyvuota ir iš GPM paramos surenkamais pinigais, ir net tuo, kad „Sinicos ir Benkunsko plakatai kabėjo tose pačiose vietose“. Teko stebėtis, kad yra tokiomis teorijomis patikinčių, nors iš pažiūros protingų žmonių.

Po to, kai prof. Landsbergis prieš Nacionalinį susivienijimą ištraukė net ir KGB informatoriaus kortą, reikia tikėti, tikinčių tokiomis nesąmonėmis turėtų nelikti. TS-LKD vadovybė suvokia, kad Nacionalinis susivienijimas yra didžiausia potenciali grėsmė perimti šios liberalumu nusivylusius rinkėjus. Tą rodo sociologiniai tyrimai, tą sako juos komentuojantys mokslininkai. Tą rodo ir pats apsijuokimu virtęs prof. Landsbergio išpuolis.

Metų pradžioje, vasarį, „Vilmorus“ vadovas sociologas dr. Vladas Gaidys DELFI komentavo, kad „partijos Nacionalinis susivienijimas rinkėjas panašus į ankstesnį Tėvynės sąjungos rinkėją“. Jo teigimu, „[tarp jų rinkėjų] nė vieno ruso ar lenko nepavyko rasti. Kaip ir Tėvynės sąjungoje, tik lietuviai. Tai turbūt yra natūralu. Balsuotų Antakalnio gyventojai, gyventojai su aukštuoju, dirbantys valstybiniame sektoriuje, gaunantys aukštas pajamas. Tai panašus į Tėvynės sąjungos elektoratą, koks jis buvo. Tėvynės sąjungos elektoratas jaunėja ir liberalėja, o Nacionalinio susivienijimas panašus į tai, kokia buvo Tėvynės sąjunga.“

Kaip komentavo VDU politologas Ignas Kalpokas, Nacionalinio susivienijimo patekimas į Vilniaus miesto tarybą „būtų [jau buvo] nemenkas pasiekimas, turint omeny, kad Vilnius yra laikomas liberaliausiu ir laisviausiu Lietuvos miestu. Čia ryškiai konservatyvios jėgos sėkmė būtų gana įdomi.“

Galima neabejoti, kad ji buvo gana įdomi TS-LKD, kurios rinkėjus Nacionalinis susivienijimas perima. Tikėtina, čia ir yra tikroji prof. Landsbergio susidomėjimo trisdešimties metų senumo pažymomis priežastis ir dėmesys KGB šaltiniui „R“, kurį pats turėtų pažinoti. Ne istorinė tiesa, o rinkėjų pokyčiai. Pagaliau kas galėtų paneigti.