Autorius yra politologas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Vilniaus miesto tarybos narys
Antrą savaitę Lietuvoje netyla svarstymai, kad reikia uždaryti rusakalbes mokyklas ir kaip visame civilizuotame pasaulyje leisti vaikus į mokyklas valstybine kalba.
Maloniai nustebino, kad tą pasakė net švietimo ministras. Mažiau stebina, kad vis dar atsiranda abejojančių, ar reikia ir ar galima tą padaryti. Suprantama, kad tokią poziciją užima rusakalbių renkamos Darbo partijos atstovai. Visai dėl kitų priežasčių tą patį sako ir Lietuvą kaip nacionalinę valstybę ir lietuvių tautą kaip jos šeimininkę neigiančios Laisvės partijos atstovai. A. Armonaitės žodžiais, „Pasakyti, kad nuo rytojaus uždarysime visas mokyklas, yra klaiki klaida ir reikėtų to nedaryti“.
Nežinia, iš kur ministrė traukė mintį „uždaryti nuo rytojaus“. Švietimo ministras sakė, kad „vertiname ir tariamės dabar su komanda, ar įmanomi kažkokie keliai, kad galėtume palaipsniui atsisakyti rusiškų tautinių mažumų mokyklų.“ Raktinis žodis čia „palaipsniui“. Jokia demokratinė šalis nereformuoja švietimo sistemos per dieną, nes tai didelis sukrėtimas ir sistemai, ir moksleiviams. Tiesa, „konservatorių“ ir liberalų vyriausybės tą darė ir 2008–2012 m., keisdamos priėmimo į aukštąsias tvarką, tiek ir šią kadenciją, keisdamos mokymo programas.
Sveikas protas ir viso pasaulio gerosios praktikos rodo, kad tokie sprendimai kaip kitakalbių mokyklų atsisakymas ir perėjimas prie mokslo vien valstybine kalba, priimami numatant kelių metų pereinamąjį laikotarpį. Būtent šioje stadijoje dabar yra Latvija ir Estija, kur šie sprendimai priimti prieš kelis metus. Tačiau norint sulaukti mokymo vien valstybine kalba, būtina jau šiandien pradėti reikiamus sprendimus. Ar to reikia?
Žinoma. Nacionalinis susivienijimas nuo įsikūrimo (nuo 2020 metų) kartoja tą patį – ne tik rusakalbės, bet apskritai kitakalbės valstybinės mokyklos negali egzistuoti, nes tai getų kūrimas vietoje visavertės integracijos į Lietuvos visuomenę. To priežastis neturi būti karo kontekstas ar juo labiau epizodas, kai rusakalbės mokyklos moksleiviai apšaudė bendramokslį pneumatiniu ginklu dėl palaikymo Ukrainai. Jokie sprendimai negali būti priimami dėl pavienių epizodų.
Kitakalbes mokyklas reikia pakeisti į mokyklas valstybine kalba todėl, kad tai geriausia tiek valstybei ir visuomenei, tiek jose besimokantiems moksleiviams. To negalima vadinti nutautinimu, nes tautybę vaikas įgyja jau namuose iš tėvų su kalba ir auklėjimu.
Kitakalbes mokyklas reikia pakeisti į mokyklas valstybine kalba todėl, kad tai geriausia tiek valstybei ir visuomenei, tiek jose besimokantiems moksleiviams. To negalima vadinti nutautinimu, nes tautybę vaikas įgyja jau namuose iš tėvų su kalba ir auklėjimu. Gimtosios kalbos niekas neišmoksta mokykloje, išmoksta namuose. Lietuvoje neturėtų būti prarasta galimybė toliau mokytis lenkų ar rusų kalbų kaip mokamojo dalyko. Tačiau mokykloje kalba išmokstama literatūriniu lygiu ir integruojamasi į konkrečią istorinę atmintį, kultūrinę aplinką ir pilietinę bendruomenę. Geriausiai tai padaro pagal vienodas programas vykdomas švietimas valstybine kalba. Ir tai gerai pačiam jaunam žmogui, jo integracijos į visuomenę, į darbo rinką, į kultūrinę aplinką, į aukštąjį mokslą galimybėms. Žinoma, Lietuvoje – ne kaimyninėse šalyse.
Beprasmiška klausti, kodėl reikia pereiti prie švietimo vien valstybine kalba. Reikia klausti, kodėl gi ne? Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, visos brandžios demokratijos šalys laikosi principo, kad valstybinės mokyklos gali veikti tik valstybine (ar kaip JAV atveju faktiškai valstybine) kalba. Kitakalbės mokyklos retais atvejais egzistuoja tik specifinėms tos pačios titulinės tautos etninėms grupėms, bet ne mokymui kalba tautų, kurios turi savo atskiras nacionalines valstybes. Mokyklos nevalstybine kalba iš esmės yra paveldas posovietinėje erdvėje, buvusiose Varšuvos pakto šalyse. Nėra jokių priežasčių prie to pasilikti. Tai skaldo politinę bendruomenę, o ne ją stiprina.
Suprantama, trumpuoju laikotarpiu tai gali sukelti įtampų būtent dėl karo konteksto. Žinoma, toks ėjimas būtų plačiai transliuojamas Rusijos propagandos. Tačiau mokyklų uždarymas negali tapti reikšmingu Rusijos propagandos koziriu, nes Rusijos propagandai nereikia faktų – ji vienodai sėkmingai skelbia, kad Lietuvoje persekiojami rusakalbiai, nors niekas jų nepersekioja, skelbia, kad Lietuvoje ar Ukrainoje šlovinamas fašizmas, nors jis čia faktiškai neegzistuoja. Jei tikėtume Rusijos žiniasklaida, rusakalbių persekiojimas Baltijos šalyse niekada nebuvo nutrūkęs. Juo labiau mokymas valstybine kalba nebūtų joks persekiojimas – tai įprasta normali demokratinio Vakarų pasaulio praktika. Kaltinimai dėl šio siaubingo persekiojimo uždarant kitakalbes mokyklas negali įtikinti nei JAV, nei prancūzų ar britų dėl paprasčiausios Žemėje priežasties – jų šalyse tvarka ta pati, valstybinės mokyklos moko tik valstybine kalba. Ir priešingai, kitakalbės mokyklos yra posovietinis reliktas. Latvijai ir Estijai aiškiai apsisprendus eiti rusakalbių mokyklų atsisakymo keliu, jie neabejotinai sau atsakė į tą patį „įtampos ir eskalacijos“ klausimą. Atsakė neigiamai, kad tai nėra pagrindas stabdyti piliečių integracijos.
Galima pradėti nuo rusakalbių, bet logiškai mąstant ir elgiantis nuosekliai, tas pats galioja ir lenkakalbėms mokykloms. Visiškai klaidingas mąstymas, kad tai kažkoks veikimas prieš lenkus, kiršinimasis su partnere Lenkija. Mokytis valstybine kalba yra pirmiausia pačių Lietuvoje gyvenančių vaikų interesas, nauda jiems, geresnės perspektyvos darbo rinkoje ir kitose srityse. Tą supranta visi lenkakalbiai tėvai, kurie ir dabar leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas. Jų tikrai daug. Vėlgi, visų Vakarų šalių pavyzdys rodo, kad mažumų tapatybė gali būti gerbiama ir išlaikoma ir be paralelinių švietimo sistemų. Tai tiesiog faktas. Jokios manipuliacijos apie tautinę neapykantą čia neturi vietos.
Dvi dažnos pastabos šia tema reikalauja atsakymo. Pirma, kalbame apie tai, kad negali būti kitakalbių valstybinių mokyklų. Privačios mokyklos, kaip prancūzų ar britų, veikiančios Lietuvoje, ir toliau gali veikti. Valstybė turi numatyti joms tam tikrus reikalavimus, pavyzdžiui, mokyti Lietuvos istorijos ir geografijos lietuvių kalba, ką praėjusią kadenciją yra siūlęs akademikas E. Jovaiša, tačiau dėl to taip ir nebuvo balsuojama. Tačiau valstybė neturi privačioms mokykloms nurodyti viso mokymosi proceso kalbą.
Antra, negali būti jokios kalbos apie veidrodinį principą su lietuviškomis mokyklomis Lenkijoje. Lietuvoje veikia šimtai kitakalbių mokyklų, o Lenkijoje – keturios mokyklos lietuvių kalba. Jas pastatė ir jas išlaiko Lietuva savo lėšomis. Pagal Lenkijoje galiojančius įstatymus, valstybinės lenkų kalbos jų mokymo procese yra gerokai daugiau negu lietuvių kalbos lenkų mokyklose Lietuvoje. Galiausiai – dramblys kambaryje – lietuviai Seinų krašte yra autochtonai, pats kraštas yra lietuvių etninės žemės ir nebuvo istorijos laikotarpio, kada jose nebūtų gyvenę lietuviai. Lenkai ir rusai Lietuvos teritorijoje yra arba suslavinti okupacijų metais, arba atsikraustę iš užsienio, absoliuti dauguma sovietmečiu, nors maža dalis ir ankstesniais laikotarpiais. Absoliuti dauguma (per 200 000) čia gyvenusių lenkakalbių repatrijavo į Lenkiją Stalino valdymo metais. Skirtingas situacijas traktuoti vienodai – diskriminacija.
Padėjus į šalį politikavimą ir įtampų kurstymą, tai gal ne kiekvienam iš karto malonus, bet kiekvienam individualiai ilgoje perspektyvoje naudingas sprendimas. O būtent apie ilgalaikę perspektyvą privalome mąstyti. Šios „konservatorių“ ir liberalų kadencijos metu, ypač po 2022 metais priimtų pataisų Lietuva tapo masinės darbo imigracijos šalimi. Imigracija išaugo ne procentais, o kartais, ir beveik visi atvykstantieji yra iš rusakalbių šalių – Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, o taip pat posovietinių musulmoniškų šalių kaip Uzbekistano, Kazachstano, Turkmėnistano ir kitų, kur gyventojai taip pat masiškai moka rusų kalbą. Lietuvai gyvybiškai svarbu stabdyti šią faktinę kolonizaciją, tačiau nei dabartinė valdžia, nei reitinguose pirmaujanti LSDP tikrai nesiruošia to daryti. Yra reali grėsmė, kad masinė rusakalbių kolonizacija į Lietuvą tęsis ne vienerius metus.
Reikia suprasti rusų kalbos vaidmenį šiame procese. Žmonės iš šių šalių renkasi atvykti būtent į Lietuvą, nes Lietuva yra svetingiausia rusakalbiams šalis Europos Sąjungoje. Lietuvoje beveik visi, išskyrus jaunimą, moka rusų kalba ir ja galima susikalbėti.
Ką tai reiškia Lietuvai? Reikia suprasti rusų kalbos vaidmenį šiame procese. Žmonės iš šių šalių renkasi atvykti būtent į Lietuvą, nes Lietuva yra svetingiausia rusakalbiams šalis Europos Sąjungoje. Lietuvoje beveik visi, išskyrus jaunimą, moka rusų kalba ir ja galima susikalbėti. Lietuvoje nėra jokios kalbinės integracijos politikos, faktiškai nereikalaujama išmokti valstybinės kalbos, net paslaugų sektoriuje (ignoruojant ar apeinant teisės aktus) leidžiama dirbti nemokant valstybinės kalbos. Lietuvoje nėra kalbinės savigarbos, kas lemia, jog lietuviai net tarpusavyje pradeda kalbėti rusiškai, jei kompanijoje yra bent vienas rusakalbis (vaikai – angliškai, bet tai kita tema).
Pagaliau ir svarbiausia – Lietuvoje veikia rusakalbė vidurinio ugdymo sistema, čia galima vaikus užauginti leidžiant į rusakalbę mokyklą. Šiandien Lietuvoje yra gerokai mažiau rusakalbių, kuriems aktualus rusakalbis švietimas nei jų yra šiandien ir nei jų bus ateityje. Net ukrainiečius kažkodėl pakviečiame integruotis ne į lietuvišką ir net ne į ukrainietišką, o būtent į rusišką kalbinę ir kultūrinę erdvę. Jeigu paliksime šią galimybę šiandienos imigrantams, kurių 95 procentai teigia planuojantys likti Lietuvoje, garantuojame, kad formuosis geriausiu atveju paralelinė rusakalbių visuomenė, blogiausiu atveju ir ypač Vilniuje apskritai įsivyraus rusų kalba kaip tarptautinė vietos kalba, suprantamai didžiausiai daliai gyventojų.
Ne tik Prezidento patarėja, bet ir Vilniaus meras sureagavo kalbomis, kad reikia ne uždarinėti rusakalbes mokyklas, o užtikrinti jose gerą integraciją. Sunku sugalvoti didesnį prieštaravimą. Juk rusakalbės mokyklos Lietuvoje įsteigtos, išsaugotos ir iki šiol egzistuoja tam, kad kitataučiams Lietuvoje integruotis nereikėtų. Integracijai jos yra kliūtis, o ne nepakankamai gerai veikianti priemonė. Valstybinės kalbos mokymasis visiems vienu lygiu, kol yra kitakalbės mokyklos iš principo yra vaiko tėvų pasirinkimo reikalas. Jos yra galimybė nesiintegruoti. Kaip sakė rusus ir lenkus politiškai telkiantis V. Tomaševskis, lenkų vaikai iš principo negali mokytis lietuvių kalbos vienu lygiu su lietuviais nei dabar, nei ateityje. Jokia valstybė negali užtikrinti lygiavertės integracijos kitakalbėse mokyklose.
Tą suvokiant būtent Vilnius turėtų imtis iniciatyvos kitakalbių integracijos klausimais. Pirma, atsisakyti absurdiškos Šimašiaus laikotarpiu įvestos praktikos teikti savivaldybės viešąsias paslaugas nevalstybinėmis kalbomis. Antra, užtikrinti reikalavimą, kad privataus sektoriaus paslaugų tiekėjai kalbėtų valstybine kalba, o kol to nėra, pradžiai bent būtų įmanoma pasirinkti paslaugos tiekėją pagal jo mokamas kalbas, kaip kad yra aktualu pavežėjų atveju.
Trečia, priimti sprendimus, nusimatyti terminus, skirti lėšas ir pradėti veiksmus dėl kitakalbių mokyklų perėjimo prie mokymo valstybine kalba. Vilniuje tai neabejotinai aktualiausia, Vilniuje ir turi prasidėti to sprendimas. Mokyklų steigėjas yra savivaldybė ir šie sprendimai gali būti priimti ne vien ministerijoje. Turėdami galvoje, kad kitakalbės mokyklos yra posovietinė atgyvena ir galiausiai turėsime jų atsisakyti apskritai, galime pradėti nuo rusakalbių mokyklų kaip pilotinio projekto. Bet pradėti reikia.
Manau, kad ne tai. Orbanas pyksta dėl Stalino padarytų teritorinių perbraižymų, kada Užkarpatė, buvo atiduota SSSR, Ukrainos SSR. Juk ten gyvena guculai. Man jaunystėje teko keliauti po šį kraštą, bendrauti su gyventojais guculais, tai jie net nenorėdavo kalbėti rusiškai ir tik pasakius, kad esu lietuvis, ne rusas, pradėdavo kalbėti ir bendrauti. Jie aiškiai teigė ir visa savo esybe rodė, kad nekenčia rusų, yra okupuoti, jie nori gyventi Vengrijoje. Manau, kad iš to yra Orbano nedraugiškumas Ukrainai. Gal prisidėjo ir kalbos klausimas. Kaip ten bebūtų guculai gyvena savo etninėse žemėse.
Į detalizuojančią komunikaciją, juo labiau atsakymą valdžios partijų atstovams, gal tiktų šie skaičiai:
– 1990-aisiais Lietuvoje buvo beveik 2500 mokyklų
– šiuo metu yra apie 800 valstybinių ir apie 100 privačių
– tai tie, kurie valdžioje, per Nepriklausomybės laikotarpį uždarė du trečdalius
– mes šiuo atveju nesiūlome uždaryti nei vienos
Aš turėjau omenyje, kad žinute kaip tokia yra klaidinanti, todėl beveik kiekvieną kartą man reikia aiškinti.
Neklaidinanti ir pakankamai aiški būtų tokia:
Sieksime, kad visose Lietuvos mokyklose ugdymo turinys būtų dėstomas valstybine lietuvių kalba
Beje, įdomų faktą užtikau: pasirodo, priežastis, dėl kurios Orbanas „keršija” Ukrainai, yra susijusi su ugdymu valstybine kalba. Po 2014 m. karo Ukraina įvedė dėstymą ukrainiečių kalba visoje savo teritorijoje visose mokyklose. Tai palietė ir Transkarpatijos regioną, kuriame gyvena nemažai vengrų. Vengrų mažumos mokyklos turėjo pradėti dėstyti vengrų kalba. Orbanas to neatleido.
Na ta dalis nebūtinai maloni ir smagiausia, kad jos visai nereiktų, sutinku. Manau, kad taip nelabai būna.
Bent aš tikras (kiekvienas galime atlikti mintinį eksperimentą), kad labai daug žmonių būtume turėję pasiteisinti, kodėl esame „segregacijos gynėjai“, jeigu pirminė žinutė būtų buvusi „sieksime, kad rusakalbėse mokyklose laipsniškai daugėtų lietuvių kalbos, kol rusų kalba liktų tik atskira pamoka“ ar panašiai. Teisinga, bet ne griežta ir ne paprasta.
Turbūt visi jaučiame, kad nepriklausomai pažiūrų ir vertybių, niuansai sudomina mažumą žmonių. 90 proc sprendžia iš antraštės, mūsų atveju iš bendros formuluotės.
Atvirkščią situaciją, bet parodančią tą pačią dinamiką, turėjome, kai dėl Gyvenimo įgūdžių programos pirma iš mūsų išėjusi žinutė buvo ne, kad esame prieš, o kad yra problemų. Nė vienas teiginys nebuvo tada klaidingas, bet minios kurstymas ir puolimas buvo ohoho. Nes – ką dabar ir aptariame – žmonės, kuriuos domina kaip bus įgyvendinta ir kad tik nebūtų „per radikalu“ visgi daug lengviau išgirsta paaiškinimus, pačia savo asmenybe yra linkę klausytis, o ne rėkti pasibaigėję. Kai jie gauna paaiškinimus, kad viskas gal ne taip kategoriška kaip antraštėje (ne „uždarymas-išvaikymas“), tai yra normalu ir tą verta sąmoningai rinktis. Bet va kai likę 90 proc perskaito tegu teisingą, bet jiems per sudėtingai, neryžtingai, miglotai atrodančią antraštę, jiems paaiškinti jau labai sunku, nes jie nėra linkę gilintis ir klausytis, paaiškinimai jiems tolynu pasiteisinimai ir suktybės (kas sveiko proto žmogui tai niekada nėra). Iš to ir tokia pasirinkta komunikacija:
– kategoriška skambi tezė
– niuansai tiems, kas nori gilintis ir mąsto, kaip tas bus padaryta.
Atsiprašau, jeigu viskas jau aišku ir per daug plėtojuos. Bet gal grupėje bus kam naudinga suprasti.
Pastaba teisinga, uždarymas šiuo atveju reiškia mokymo kalbos ir įstatų pakeitimą. Tai nebuvo savaime aišku iš žinutės, kad uždarysime, tad tenka paaiškinti.
Bet kai pati idėja yra visuomenei patraukli, daug geresnė (komunikaciškai efektyvesnė) žinučių seka yra pirma skambiai pasakyti, kad uždarysime, ir taip maksimizuoti sklaidą, o tada paaiškinti niuansus jautresniems ar labiau apmąstantiems įgyvendinimą. Nes pirmąja žinute maksimaliai atkreipi dėmesį, bet mažai ką atstumi, nes žmonės (ar bent valstybinės savimonės žmonės) tai palaiko, o tada jau gali paaiškinti. Tas paaiškinimas yra natūralus komunikacijos etapas, o ne kažkoks klaidos atitaisymas. Žinoma, kad taktika pasiteisintų idealiai, reikėtų, kad šia tema ir į kokias laidas pakviestų pasikalbėti, paaiškinti niuansus. Bet niuansai yra reikalingi nepalyginti mažesnei visuomenės daliai nei pati principinė žinia. Gal dar ir iki to eterio prieisim.
Nepagalvokime, kad tokio masto žinutes skelbiame be komunikacijos specialistų. Tik, esminis niuansas, skirtingi specialistai patars skirtingai. Protingiausia konsultuotis su tokiais, kurie jau daugmaž supratę, kas esame, ką skelbiame ir į ką taikomės. Kad nepatartų to paties, ką patartų parlamentinėms partijoms.
Pritarčiau gerb. Laimai, kad klausimas susijęs su taktika, o mano galva, dar svarbu ir nesuklupti su komunikacinėmis žinutėmis.
Kai sakai uždaryti tautinių mažumų mokyklas, auditorija supranta likviduoti, atleisti mokytojus, paleisti mokinius.
O juk iš tiesų eina kalba apie ugdymo turinio valstybine lietuvių kalba dėstymą, o ne mokyklų uždarymą – išformavimą.
Teko diskutuoti FB su pora konservatyvių žmonių, kurie tokių iš mūsų pasigirdusių žinučių nesupranta ar supranta tiesiogiai.
Tada tenka papildomai dirbti aiškinamąjį darbą.
absoliučiai su Jumis sutinku. Pati rengiu straipsnį šiuo klausimu, bet dar tikslinuosi kai kuriuos faktus, pvz., dėl ugdymo lietuviškai ir lenkiškai tvarkos lietuviškose Lenkijos mokyklose. Taip pat dėl kelių kalbų mokyklų Belgijoje, nes ten trys valstybinės kalbos – prancūzų, vokiečių ir olandų, bet tai ne tas pats, kaip Lietuvoje tautinių bendrijų kalbos. Mano nuostata dėl kitakalbių mokyklų nekintanti, išreikšta ir reiškiama jau keletą metų.
Bet ne pasiteisinti norėčiau, nes neabejoju, kad mūsų nuostatos sutampa, o atkreipti dėmesį į galimą taktiką. Seku ir, manau, kad didžiąją dalį politikų pasisakymų kitakalbių mokyklų klausimu, turiu parsisiuntusi savo kompiuteryje. Absoliučiai visi politikai kelia paniką, nusišneka kaip koks Andriukaitis https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/vytenis-andriukaitis-mokyklas-griauti-uzsimojusiam-svietimo-ministrui-moksleivio-portfeli-ir-suola.d?id=95590315, bet tai suprantama, jie jau stojo į rinkimų startą, tiesa, dar ne tiesioginį. Pvz., toks Gentvilas peza apie lenkus pats nežino ką, bet juk jam rūpi EP, rūpi populiarumas ir žinomumas https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/2154717/eugenijus-gentvilas-mes-apleidome-savo-lenkus-arba-taip-eizeja-valstybe. Nekalbant jau apie Čmil gėrėjimąsi rusiškomis mokyklomis https://jp.lt/v-cmilyte-nielsen-rusiskas-mokyklas-matau-ne-kaip-gresme-o-kaip-galimybe/.
Tai va, baisus pasipriešinimas net mažiausiai abejonei, kad gal reikėtų nors ką nors keisti rusiškose mokyklose – Jakštas juk net bijo prasižioti dėl lenkiškų mokyklų.
Kaip bus toliau, pranašauja Blinkevičiūtė: šalins ministrą https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2169320/blinkeviciute-apie-rusisku-mokyklu-uzdaryma-prakalbes-ministras-padare-klaida
Todėl mums reikėtų siūlyti strategiją, ko mes, lietuviai, siekiame, ir numatyti taktiką, ką daryti. Strategija aiški, reikia Lietuvą supažindinti su Estijos ir Latvijos strategija (dabar studijuoju), ir pasiūlyti savą taktiką.
Tai va visa ši ilga įžanga ir yra dėl tos taktikos. Aišku, kad dabartiniai politikai nepriims ir net nerengs jokios strategijos, o tik jai priešinsis, nes kaipgi kitaip?! Armonaitė, kuriai atrodo, kad už ją gal balsuos net rusai, jei ji pasisakys už jų mokyklas. Žukauskas, kuris pats namie rusiškai kalbėjo. Šimonytė – namie lenkiškai. Čmil – namie rusiškai. Gentvilas – atsiprašau, bet žemaičiai Lietuvos lenkų klausimu absoliučiai žali. Blinkevičiūtė apsistos, kai raudonu žiedu visa žemė sužydės, ji čia, Lietuvoje (nepainioti su Blinkevičiūte Briiuselyje) bus už visų dirbančiųjų lygias teises į lygias mokyklas. Todėl mums telieka pasinaudoti sukeltu triukšmu ir siūlyti taktinius sprendimus: rusiškose ir lenkiškose (matote, net mes patys neminime nei vokiškų, nei baltarusiškų, nei žydiškų, o jos yra) mokyklose plėsti lietuviškai mokomų dalykų ir egzaminų reikalavimus, kelti klausimą dėl patriotinio ugdymo, pvz., ar gali lenkiškose mokyklose ir toliau ugdytis harcerų dvasia, o rusiškose nė nežinau… Yra parengta ir patvirtinta lietuvių kalbos ir literatūros programa, skirta integruoti iš emigracijos parvykstančius vaikus lietuviškose mokyklose, pati ją recenzavau. Todėl reikia, kad ji būtų taikoma ir nelietuviškose mokyklose.
Žodžiu, siūlau pasinaudoti keliamu triukšmu, neturint jokios vilties dėl esminių pasikeitimų, kol nepasikeis dabartinė valdžia. Kita vertus, NS, aišku, turi išdėstyti savąją švietimo strategiją, bet ją reikia apgalvotai parengti, nes vien nuostatų jau nepakanka.
Laima
Tai yra kitakalbių mokyklų gelbėjimo operacijos dalis. Neatsitiktinai str. paskelbtas antilietuviškiausiame portale. Yra suprantama, kad kilus pasipiktinimui ir nerimui dėl mokinio apšaudymo Estijos ir Latvijos pertvarkų fone, reikia imituoti, jog kas nors daroma. Taigi pasirinkti keli gal kiek lojalesni, o gal tiesiog sumanesni direktoriai, suvokiantys, kad viską palikti, kaip yra dabar, neišeina. Tokiomis sąlygomis geriausia išeitis — kosmetinės pertvarkos, leidžiančios pralaukti audrą. Strateginis tikslas — išgelbėti politinį principą, kad Lietuvoje galima mokyti nevalstybine kalba. Įvesti daugiau lietuvių k. dėl praktinių priežasčių kartu neigiant lietuvių valstybinės kalbios statusą — gana apsukrus sprendimas. Skirtumas tas, kad daugėjant imigrantų tą lietuvišką mokymą bet kada galima vėl siaurinti. Kitakalbių mokyklų išsaugojimas reiškia tai, kad Lietuvoje toliau mokoma užsienio valstybių kalbomis, o tai reiškia, jog lietuvių k statusas yra lemiamas ne politinio rincipo ir valstybės teisės, bet faktiškai susiklostančių ir konjunktūriškai kintančių aplinkybių. O kad yra būtent šitaip, rodo štai kas — tyla dėl lenkiškų mokyklų.
Kitakalbėse mokyklose net sustiprinus mokymą lietuvių k. jokio lojalumo Lietuvos valstybei išugdyti neįmanoma. Išmokyti kalbos neužtenka. Net jeigu mokiniai biologijos ar matematikos mokysis lietuviškai, tokios mokyklos-getai liks saugiomis erdvėmis diegti mokiniams antilietuviškas istorijos sampratas. Toliaau klestės ,,rusų pasaulio” ir svajonių apie grįžimą į ..motinos Lenkijos glėbį” idėjos. Visa tai gali baigtis tik kitataučių vaikams mokantis kartu su lietuviukais.
Taip, ne tik rusakalbės, bet apskritai kitakalbės valstybinės mokyklos negali egzistuoti, nes tai getų kūrimas vietoje visavertės integracijos į Lietuvos visuomenę.
Koks nuostabus, aiškiai suformuluotas tekstas. Labai dėkui gerb. Autoriui. Lietuva pražus amžiams, jeigu liks kitataučių mokyklos. Jeigu šalyje dar yra likę save laikančių inteligentais- tegul pakyla ir rašo, ir reikalauja iš valdžios sveiko proto. Tegul tų reikalavimų būna tiek daug, kad Tautos priešai užsičiauptų ir pasprinktų savo nuomonėmis, jog nereikia naikinti kitakalbių mokyklų.