Vytautas Sinica. Masiškai dalinama dviguba pilietybė yra priemonė savęs apgaudinėjimui

Pirmadienio vakarą dalyvavau LRT forume referendumo dėl masinės dvigubos pilietybės įteisinimo. Sveikatos trūko, bet eterio laiko nepritrūko tikrai, nes laidoje savo pozicija buvau vienas prieš visus. Argumentai kartojasi metai iš metų. Žinau, kad ši pozicija nėra itin populiari. Bet tiems, kam visgi rūpi tiesos paieškos ir argumentai, man būtina pasidalinti, o jums būtina pasiklausyti.

Man svarbiausias iš argumentų yra siekis neapgaudinėti savęs. Lietuva yra nykstanti šalis. Nėra, deja, nėra lietuvių traukos į Lietuvą, yra trauka iš Lietuvos (dabar sumažėjusi, bet vis dar). Šalys, į kurias traukia tautiečiai, gali dalinti pilietybę visiems. Lietuva – demografiškai itin nykstanti šalis, tai akivaizdu, apie tai rašo visa pagrindinė žiniasklaida.

To akivaizdoje galima arba bandyti išlaikyti Lietuvą lietuvių tautos valstybe, arba paversti ją faktiškai kolonizuota, kitataučių masiškai, o galiausiai gal net daugiausiai kitataučių gyvenama šalimi. Didelėms šalims ta perspektyva labai toli, gi mums labai arti – pastarieji pora metų parodė, kad priimame imigrantus beprotiškais tempais. Migracijos departamentas skelbia, kad turime jau per 200 000 naujai atvykusių užsieniečių Lietuvoje, o lietuviai Vilniuje sudaro jau mažiau nei 2/3.

Prie ko čia imigracija ir dviguba pilietybė? Nes masiškai dalinama dviguba pilietybė yra priemonė savęs apgaudinėjimui:

a) apgaudinėjami išvykusieji, kad jie dėl tos pilietybės turėjimo kažkaip virtualiai ar globaliai neva išlieka Lietuvoje, kad viskas gerai, kad tai nėra lemtingas pasirikimas – kitur ar Lietuvoje gyventi;

b) apgaudinėjama visuomenė, kad įvykusios masinės emigracijos problema išspręsta, kad mes kažkaip nenykstame, net jei žmonės išvažiavo ir negrįš, tai „liks su Lietuva“, nes turi pilietybę. Liks nebent tuo būdu, kad sulaukę pensijos, grįš ją leisti Lietuvoje, ją mokant šaliai, kur tas žmogus pradirbo visą darbingą gyvenimą;

c) apsigaudinėja patys politikai, stumiantys tokį sprendimą, kuris jiems neva leistų pasakyti, kad išsprendė problemą, „išsaugojo ryšį su Lietuva“. Pilietybė yra teisinis, ne emocinis ryšys, jos išsaugojimas išvykusio žmogaus Lietuvai nesugrąžina, o praradimas – neatima.

Esminis klausimas yra šis: kaip išvykęs žmogus atsiduria pavojuje netekti Lietuvos pilietybės? Ne pačiu išvykimu. Už emigraciją niekas pilietybės neatima. Žmogus turi natūralizacijos būdu siekti kitos šalies pilietybės: pragyventi arti dešimties metų, laikyti kalbos ir konstitucijos egzaminus. Kam visa tai? Tik tam, kad ir toliau gyventum ten, ne Lietuvoje. Taigi svetima pilietybė įgyjama tolesniam gyvenimui svečioje šalyje. Ne sugrįžimui. Jei šiuo veiksmu Lietuvos pilietybė prarandama, tai yra bent pasirinkimas, kam būsi ištikimas. Jeigu Lietuvos pilietybė lieka ir nėra jokios kainos, šis pasirinkimas tampa tik lengvesnis. Panašu, kad visos Lietuvos partijos nori tą paskatinti: imti kitų šalių pilietybes ir jose likti.

Laidoje nuskambėjo oficiali ir labai įdomi statistika: iš daugiau nei 700 tūkstančių emigravusių, Lietuvos pilietybę prarado (taigi kitą įgijo) vos apie 15 tūkstančių. Tarkime, kad dauguma žmonių slepia šį veiksmą ir Lietuvai nepraneša. Padauginkime skaičių iš 3 ar iš 5. Dievaži, padauginkime iš dešimt, nors tokiais skaičiais netikiu. Tai vis tiek bus nedidelė mažuma visų išvykusiųjų. Absoliučiai daugumai emigravusių įgyti kitos šalies pilietybę nėra tiek svarbu, kad jie tą darytų. Tai be galo išpūstas klausimas.

Tą patį rodo kita statistika. Per referendumą dėl dvigubos pilietybės 2020 metais balsavo vos apie 70 tūkstančių užsienyje gyvenančių lietuvių. Taigi 10 procentų aktyvumas. Referendumo šalininkai kartoja, kad tai rekordinis aktyvumas. Bet tai 10 procentų. Palyginimui Lietuvoje balsuojama 50 procentų aktyvumu. Kaip sakė ambasadorius Gudynas, sąlygos balsuoti paštu geros, tai netikra problema. Kažkodėl išvykusieji tiesiog nebalsuoja. Ir tai nėra keista. Daug jų jaučiasi išvaryti ir nuvilti Lietuvos, kiti mano, kad čia negyvendami, neturėtų ir spręsti šalies likimo. Priežasčių daug. Bet faktas, kad jeigu visuotinai palaiko dvigubą pilietybę (kuo labai abejoju), iki dvigubos pilietybės referendumo sėkmės tereikia, kad gyvenantys užsienyje subalsuotų taip aktyviai, kaip kad balsuoja likę Lietuvoje. Bet taip nevyksta, susidomėjimo rinkimais ir referendumais Lietuvoje nėra.

Žmonės žiūri į dvigubą pilietybę emociškai: traktuoja ją kaip tautybę ir jos praradimą, kaip tarytum jų lietuviškumo paneigimą. Nieko panašaus nėra. Niekas nepraranda lietuvybės su pilietybe, o valstybė nepraranda žmogaus tada, kai šis praranda pilietybę. Jeigu žmogus valstybei apskritai prarandamas, tai tą akimirką, kai nusprendžia negrįžti.

Neapgaudinėkime savęs „Globalia Lietuva“. Tikrovė tokia, kad net patriotiškiausi žmonės negali užtikrinti, kad gyvenant kitos kultūros ir kalbos aplinkoje jų vaikai ar anūkai nenutautės. Su retomis išimtimis, nutautėja. Ir joks pilietybės išsaugojimas, jeigu nėra planų grįžti kurti Lietuvos, to nepakeis. Tebus saviapgaulė.

Ką daryti? Sukurti mechanizmą („lietuvio pasą“ – pavadinimas nesvarbu), kuris leistų maksimaliai paprastai gimimu įgijusiam Lietuvos pilietybę ir praradusiam ją, kai įgijo kitą, vėl ją atgauti, jei nutaria grįžti į Lietuvą ir vėl renkasi Lietuvos pilietybę. Jokių natūralizacijų, nieko, kaip naujos kortelės išsiėmimas. O taip pat iš tiesų vystyti kultūrinių ir kitų ryšių, traukos į Lietuvą, tinklus ir programas. Tie patys aptarti skaičiai rodo, kad pasaulyje pasklidę per pusę milijono žmonių, kurie nepraradę Lietuvos pilietybės ir galėtų bet kada grįžti į Lietuvą. Jei tik norėtų, jei tik tikėtų, kad verta, kad čia laukia. Jiems nereikia dvigubos pilietybės. Kvieskim.

Šioje pozicijoje nėra jokio smerkimo emigravusiems, jokio smerkimo priėmusiems kitos šalies pilietybę. Visi laisvi rinktis, valstybės pareiga traukti į save, o ne moralizuoti.

P.S. mėgstantiems ieškoti tarp eilučių, pabrėžiu, kad šioje pozicijoje nėra jokio smerkimo emigravusiems, jokio smerkimo priėmusiems kitos šalies pilietybę. Visi laisvi rinktis, valstybės pareiga traukti į save, o ne moralizuoti. Tačiau pasirinkimai todėl ir yra pasirinkimai – kažką pasirinkus, kažkas ir prarandama. Tiesiog gyvenimo faktas, kasdienybėje dažniausiai labai lengvai suprantamas.