Po ilgesnės pertraukos (daug darbų, ligų, eterio, kitko) vėl grįžau prie autorinių tekstų DELFI ir Papunkčiui laidų. Labai tuo džiaugiuosi. Ir pradedu nuo NT mokesčio, nes čia tikrai jautrus ir tikrai labai nesąžiningai, palydint gausiais tekste aprašytais melais, stumiamas klausimas.
Konkrečiai vienas NT mokestis, koks bebūtų, aišku, nepagausins savininkų skaičiaus, kaip skelbia antraštė. Bet kai diskusijos vyksta senose ‘kairės-dešinės’ klišių ribose, labai norisi priminti, kad mokestinės politikos tikslas turėtų būti ne kuo didesnė laisvė, ar kuo didesnė lygybė. Mokesčiai turi būti pritaikyti prie konkrečios šalies ekonominės ir socialinės struktūros, mentaliteto tam, kad veiktų. Jų tikslas turi būti kuo daugiau save ir norimo dydžio šeimą išlaikančių turto savininkų visuomenėje. O tai yra net labai kas kita negu socialistinė lygiava. Ir paradoksaliai būtent dabar Seimo svarstomas NT mokestis yra kone geriausias pavyzdys, leidžiantis atskleisti tą skirtumą. Todėl tekste rašau:
Čia išryškėja paradoksas. Turto mokesčiai, tarp jų ir NT mokestis, atrodo skirti nelygybei mažinti. Apskritai mokesčių bazės plėtimas ir jų didinimas yra kairiosios politikos postulatai. Tačiau paradoksaliai kai kurių mokesčių didinimas gali pasiekti absoliučiai su solidarumu nesuderinamus tikslus. Konkrečiai, per didelis NT mokestis gali atvesti ir logiškai atvestų prie to, kad dalis jį mokančių gyventojų būtų priversti atsisakyti savo būsto. Lietuvoje kaip visame regione labai dažna situacija, kai būstas brangus, bet pajamos nėra didelės. Daugybė šeimų gyvena „nuo algos iki algos“ režimu. Vilniuje po reformos visiškai realiai prognozuotinas 1 procento mokestis dažnai šeimai virstų papildomu tūkstančiu eurų mokesčių per metus. Daug tai ar mažai? Siaura, trapi ir vis nesiformuojanti (nes sąmoningai neformuojama) vidurinė klasė Lietuvoje, gaunantys didesnį nei vidutinį, bet ne įspūdingą atlyginimą ir turintys dažniausiai paskolomis įsigytą didelės vertės būstą gyventojai potencialiai taptų kandidatais jo atsisakyti ir kraustytis į pigesnį – mažesnį ar nuošalesnėje vietoje. Arba emigracijoje.
[…]
Egzistuoja globalistinė tendencija skatinti neturėti būsto ir lanksčiai nuomotis visą gyvenimą. Būtina tam aktyviai priešintis.
Pasaulyje šiandien kalbama apie globalią turto koncentracijos ir vidurinės klasės nykimo tendenciją. Apie tai ir nauja lietuviškai išleista profesoriaus Joelio Kotkino knyga „Neofeodalizmo atėjimas“, aiškinanti šio reiškinio mastą, pasekmes ir priežastis. Neofeodalizmo grėsmės šviesoje turime vertinti ir NT mokestį. Teisingas NT mokestis turi atitikti kelias pagrindines sąlygas. Jis neturi sukurti situacijos, kai žmonės dėl jo atsisako savo turėto NT, kraustosi iš būsto ar atsisako investicijų į nuomą, apskritai rinkoje mažėja būsto įperkamumas. Egzistuoja globalistinė tendencija skatinti neturėti būsto ir lanksčiai nuomotis visą gyvenimą. Būtina tam aktyviai priešintis. Taip pat NT mokestis neturi sudaryti galimybės savivaldai tikslingai „išbuožinant“ savininkus atlaisvinti patrauklius sklypus NT vystytojams. Tačiau NT mokestis, kaip ir visa mokestinė sistema turėtų būti nukreiptas į stabilios santuokinės šeimos ir gimstamumo skatinimą. Apatinė suma, nuo kurios jis mokamas, turėtų priklausyti nuo būste gyvenančių asmenų skaičiaus. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnis (tad brangesnis) reikalingas būstas, tuo didesnė ir suma, nuo kurios jis apmokestinamas. Dabar siūloma reforma, priešingai, panaikina net menkiausias paskatas santuokai, nes siūlo skaičiuoti bendrą sutuoktinių NT vertę (iki šiol skaičiuojama asmeniškai). Iš kairės-dešinės klišių išsilaisvinusi, į bendrąjį gėrį orientuota mokestinė sistema turi siekti, kad visuomenėje egzistuotų kuo daugiau turto savininkų, pirmiausiai NT savininkų, galinčių išlaikyti save ir trokštamo dydžio šeimą. Priešingai, turto koncentracija mažo procento asmenų ar ypač investicinių fondų rankose būtų blogiausias galimas rezultatas.
