Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Net LRT pasiekė diskusijos apie tai, kad istorijos egzamine nėra klausimų apie moteris Lietuvos istorijoje. Egzaminų rengėjai atsako, kad nėra programoje – nėra ir egzamine. Tai ne visai tiesa, nes programoje šiek tiek yra.
Bet kaip pasakė kolega iš Nacionalinio susivienijimo, istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkas Robertas Ramanauskas: „Kartais moteris istorijoje norime matyti lygiaverčiame lygmenyje su vyrais, ko istoriškai nebuvo ir kas būtų istorijos pritempimas prie tam tikrų vyraujančių viešųjų nuomonių“. Kai kam, pavyzdžiui, Laisvės partijos atstovams tai skandalingas pasisakymas.
Nematau nieko skandalingo. Istoriškai moterys nebuvo lygiaverčiame vaidmenyje. Mokyklinė istorija yra daugiausiai politikos ir karo istorija, tad moterų nebuvimas ten akivaizdus, bet ir kitose – meno ar mokslo, geografinių atradimų srityse beveik visus svarbiausius pėdsakus paliko vyrai. Ar teisinga/gerai, kad taip buvo? Ne. Bet taip buvo ir nebuvo niekaip kitaip. Todėl dabar ieškoti ir pritemptai vaizduoti neva lygų moterų vaidmenį ankstesnių amžių istorijoje nebūtų teisinga. Tai būtų istorijos iškraipymas.
Toks požiūris nei seksistinis, nei kažkaip prieš moteris. Tai tiesiog pagarba istorinei tiesai. XIX ar bet kuriame ankstesniame amžiuje visa politika buvo kuriama vyrų ir tik vyrų su labai retomis išimtimis (viena kita karalienė, dažniau karalių žmonių ar itin įtakinga meilužė). Taip ir turi būti parašyta, nebandant moterų vaidmens nušviesti kažkaip neproporcingai daugiau nei jo istorijoje buvo.
XXI amžiuje daugybę šalių valdo ir sprendimus priima, taigi ir istoriją kuria moterys. Neabejotinai tas pats teisingumo ir pagarbos istorinei tiesai principas reikalauja, kad ateityje mokant istorijos apie XXI amžių būtų proporcingai parodomas moterų vaidmuo. Toks, koks buvo, o ne kažkaip iškreiptas siekiant atsverti istorines neteisybes. Paradoksas, bet istorinėms neteisybėms teisingiausi esame jas perteikdami tokias, kokios buvo.
Užkalbintas šia tema susimąsčiau, kad Lietuvos istorijoje tikrai netrūktų medžiagos ir nereikėtų jokių pritempinėjimų atskirai vadovėlių temai „Moterys nepriklausomybės kovose“, kur būtų galima pristatyti moterų dalyvavimą laisvės kovoje nuo Pliaterytės (kas dar nebuvo kova už modernią tautinę Lietuvą) per Vilniaus visuomenininkes kaip Šlapelienė ar Bortkevičienė ir pokario partizanes iki laisvės kovotojų Sadūnaitės ir Asanavičiūtės. Yra kuo didžiuotis.
Tačiau toks skyrius reikalingas tik tuo atveju, jeigu iš tiesų esama neproporcingo moterų vaidmens nutylėjimo istorijos mokyme. Jokiu būdu jo nereikia tiesiog tam, kad konkreti visuomenės grupė sulauktų „atspindėjimo“. Tokiu keliu pradėsime ieškoti istorijoje visko, ko ten nėra. Ar yra objektyvus poreikis tokiam skyriui, spręsti gali tik profesionalūs istorikai, aš tam nekompetentingas. Svarbiausia visiems žmonėms istorijoje dėmesio skirti pagal jų gyvenimo svarbą pasaulio ir Lietuvos istorijai, o ne pagal jų lyties ar dar kokią nors tapatybę.
Tad Robertas Ramanauskas teisus. Moterų vaidmuo nė iš tolo nebuvo lygus vyrų vaidmeniui rašant istoriją. Jį dirbtinai ryškinti, rankioti iš fragmentų ir rodyti vien dėl to, kad būtų atspindėtos moterys, būtų tik dar viena istorijos neteisybė. Ir tai niekaip neturėtų žeisti šiandienos moterų, kurios jau laisvos dalyvauti istoriškai reikšminguose įvykiuose ir sprendimuose.
Aš neįsivaizduoju geresnio moterų išaukštinimo, kaip jų sūnų, didžių vyrų, nuveikti darbai žmonių labui.