Vytautas Sinica yra Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, Vilniaus miesto tarybos narys
Paskutiniais kadencijos metais valdantieji pristatė iš pradžių mokesčių reformą, kuri beveik nepapildo biudžeto, o vėliau apsiribojo nekilnojamojo turto (NT) mokesčio reforma. Pastaroji greitai tapo tiek visuomenės, tiek ekspertų pasipiktinimo šaltiniu. Priešinantis NT reformai prie Seimo surengtas didžiausias šiais metais piliečių protestas, o galiausiai dėl mokesčio susipyko patys valdantieji.
„Pasitikėjimas savivalda“
Sunku ką konkretaus pasakyti apie siūlomą NT mokesčio tvarką, nes pagrindinis reformos bruožas – abstraktumas. Valdantieji tai pristatė kaip „pasitikėjimą savivalda“. Pasitikėjimas pasireiškia savivaldybių teise pačioms nustatyti NT mokestį labai plačiose įstatymo numatytose žirklėse – nuo 0,05 iki 4 procentų tarifo. Vienintelis apribojimas – mokestis taikomas nuo NT vertės, viršijančios pusantros būsto kainos medianos toje savivaldybėje (tarkime, Vilniuje nuo 90 tūkstančių eurų, kitur mažiau). Natūralu, kad TS-LKD atstovaujantis Vilniaus meras dėkojo už tokį pasitikėjimą. Dar daugiau. Kaip matyti iš viešai prieinamų šaltinių, savivaldybių asociacija labai prašė Vyriausybės tokio „pasitikėjimo savivalda“, kad galėtų nustatinėti, kokius nori NT mokesčio tarifus. Tai patogu abiem: savivaldybės turi laisvę veikti, o nacionalinė valdžia nusiplauna rankas, jeigu tarifai kur nustatomi per dideli. „Čia juk nusprendėm ne mes, čia savivalda.“
Liepė Europos Sąjunga?
Savotiškais etapais išaiškėjo, kad NT mokesčio reforma „stumiama“, nes to reikalauja Europos Komisija (EK), kitaip įšaldysianti Europos Sąjungos (ES) struktūrinės paramos milijonus. Iš pradžių tai nuskambėjo kaip tarsi nepatogi paslaptis, netrukus jau buvo pateikiama kaip reformos pateisinimas. Juk jeigu ES reikalauja ir to nepadarę prarasime pinigus, tai daryti reikia? Nereikia. Kaip paaiškino Europos komisaras Virginijus Sinkevičius, EK nereikalavo jokios konkrečios mokesčių reformos, o tik išsakė principą, kad NT mokesčio taikymą reikėtų išplėsti, nes Lietuva per didelę dalį mokesčių surenka iš didelio (kadaise „laikinai“ pakelto ir amžiams likusio) pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Nesunku suprasti, kad PVM yra regresyvus mokestis, santykinai labiausiai slegiantis mažiausiai uždirbančius gyventojus – mažiausiai uždirbantis asmuo moka tiek pat PVM, kiek ir daugiausia. EK ragina vietoje didesnio PVM plačiau taikyti turto mokesčius, pirmiausia NT. Tai ne tas pats, kas padiktuoti reformos modelį.
NT mokesčio modeliai
Visos išsivysčiusios šalys, visos ES narės, taip pat ir Lietuva, taiko NT mokestį. Tačiau jo dydis ir skaičiavimo modeliai labai skiriasi. Europos modelių įvairovę taikliai apibendrino kolega Ramūnas Aušrotas tekste „Modernusis feodalizmas“:
„Vienos šalys (pvz. Vokietija, Belgija, Airija) NT skaičiuoja tik nuo viso turto vertės, o ne atskirų NT objektų vertės, t. y. taiko vadinamąjį visumine NT verte grįstą NT apmokestinimo modelį. Esant tokiam modeliui, NT apmokestinamas nuo tam tikros viso NT vertės, taigi, vieną ar kelis nedidelės vertės NT objektus turintys asmenys mokesčio nemoka ar moka palyginti nedidelį NT mokestį. Tokiu atveju tai yra prabangos mokestis, kurį moka turtingiausieji. Toks modelis šiuo metu egzistuoja Lietuvoje.
Dauguma Europos šalių apmokestina kiekvieną NT objektą, kitaip tariant, taiko visuotinį NT mokestį. Socialinio teisingumo užtikrinimui taikomos įvairios strategijos. Kai kurios valstybės nustato mokesčio lubas (pvz. Švedija), kitos valstybės kiekvieną NT objektą apmokestina nuo tam tikros vertės, t. y taiko apmokestinimo grindis (pvz. Norvegija). Dar kitos taiko įvairias išimtis, pvz. Italijoje nėra apmokestinamas pirmasis gyvenamasis būstas. <…>
Šio modelio taikymą Rytų Europoje padiktavo praktinė būtinybė. Istorinės aplinkybės (buvimas sovietiniame lageryje, kai didžioji NT dalis buvo valstybinė, po to vykusi masinė NT privatizacija) lėmė, kad Rytų ir Centrinėje Europoje, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, susiformavo žymiai didesnis nekilnojamąjį turtą turinčių gyventojų skaičius. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Slovakijoje, Lietuvoje ir Vengrijoje nuosavą būstą turi daugiau kaip 90 proc. namų ūkių, Lenkijoje daugiau kaip 80 proc. namų ūkių, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje – 75–80 proc. gyventojų.“
Tokioje situacijoje visuotinio NT mokesčio taikymas pagal NT vertę tampa itin problemiškas, nes jį įvedus yra apmokestinama daug NT turtą valdančių, bet nebūtinai didesnes pajamas gaunančių asmenų. Iš esmės mokesčio bazė yra išplečiama vidurinės klasės sąskaita, o tai gali lemti NT savininkų rato traukimąsi ir didesnę socialinę nelygybę.
Perspėjimas vidurinei klasei
Čia išryškėja paradoksas. Turto mokesčiai, tarp jų ir NT mokestis, atrodo skirti nelygybei mažinti. Apskritai mokesčių bazės plėtimas ir jų didinimas yra kairiosios politikos postulatai. Tačiau paradoksaliai kai kurių mokesčių didinimas gali pasiekti absoliučiai su solidarumu nesuderinamus tikslus. Konkrečiai, per didelis NT mokestis gali atvesti ir logiškai atvestų prie to, kad dalis jį mokančių gyventojų būtų priversti atsisakyti savo būsto. Lietuvoje kaip visame regione labai dažna situacija, kai būstas brangus, bet pajamos nėra didelės. Daugybė šeimų gyvena „nuo algos iki algos“ režimu. Vilniuje po reformos visiškai realiai prognozuotinas 1 procento mokestis dažnai šeimai virstų papildomu tūkstančiu eurų mokesčių per metus. Daug tai ar mažai? Siaura, trapi ir vis nesiformuojanti (nes sąmoningai neformuojama) vidurinė klasė Lietuvoje, gaunantys didesnį nei vidutinį, bet ne įspūdingą atlyginimą ir turintys dažniausiai paskolomis įsigytą didelės vertės būstą gyventojai potencialiai taptų kandidatais jo atsisakyti ir kraustytis į pigesnį – mažesnį ar nuošalesnėje vietoje. Arba emigracijoje.
„Biudžeto poreikiai“ ir kita painiava
Valdantieji dievagojosi, kad taip nebus. Seimo pirmininkė „Žinių radijuje“ sakė, kad NT mokesčio apskritai nemokės turintys įprastą būstą ir jame gyvenantys asmenys. Jei ir mokės, tai mažiausius tarifus. Niekuo nepagrįsti teiginiai, reformos projekte to neparašyta. Finansų ministrė antrina, kad skleidžiamas mitas apie tūkstantinius NT mokesčius ir tokių tikrai nebus. Na, LRT dar spalį suskaičiavo, kad pagal reformos projektą tūkstantiniai mokesčiai būtų trijuose didžiausiuose miestuose, ir tikrai ne vien turtingiausiesiems. Gintis nuo kritikos, kartojant, kad tai melas ir manipuliacija, kaip tik ir yra melas ir manipuliacija.
Valdantieji motyvuoja NT mokestį didesnio biudžeto poreikiu, bet čia pat sau prieštarauja. Lietuvos biudžetas kasmet auga ir dideliais tempais, banaliai dėl infliacijos. To augimo fone NT mokestis ir net visa pavasarį pristatyta mokesčių reforma mažai ką pridėtų. Kadangi naujojo NT mokesčio „žirklės“ (galimų tarifų įvairovė) labai plačios, sunku prognozuoti, koks jis būtų. Ramindami žmones valdantieji pradėjo kalbėti, kad būtų taikomi mažiausi galimi tarifai, o didieji būtų taikomi tik apleistam turtui. Tai niekur neįtvirtinta ir tėra žodžiai. Bet jeigu taip būtų, naujasis NT mokestis surinktų tiek pat biudžeto lėšų, kaip ir dabartinis. Šiandien jis taikomas labai mažai visuomenės daliai, tačiau yra gana didelis. Taigi vienu metu aiškinama, kad NT mokestis reikalingas biudžeto surinkimui, ir žadama jo rinkti dar mažiau.
Socialinė inžinerija
Rūsčiau apie NT mokestį ir jo gelminius padarinius pasisakė profesorius Vytautas Radžvilas: „Tai nėra paprastas šalies piliečių apiplėšimas. Tai yra socialinė inžinerija, iš pagrindų keičianti mūsų visuomenės struktūrą ir demografinį veidą. Kryptingai manipuliuojant NT mokesčio dydžiu lietuviai praranda būstus ir emigruoja. Arba dirba užsienyje, kad susimokėtų paskolas ir NT mokesčius. NT „vystytojų“ pusvelčiui supirkinėjami prastesni ir pigesni būstai virsta nuomojamais barakais, kuriuose įkurdinami masiškai į Lietuvą vežama pigi svetimšalių darbo jėga. Panašiai perimti geri būstai prestižinėse ir patogiausiose vietose paverčiami viešbučiais ir brangiai parduodami arba nuomojami turtingiems įnamiams. Vilnius sparčiai panašėja į Londoną, kuriame dėl neįsivaizduojamai išaugusių būsto kainų paprastiems anglams nebėra vietos.“ Tai nėra neįmanomas scenarijus. Priešingai, labai daug kur Vakarų didmiesčiuose būtent taip ir nutiko.
Antrame diskusijų dėl NT mokesčio reformos plane lieka nuomojami būstai. Gana aišku, kad dauguma nuomotojų naują NT mokestį tiesiog perkeltų į nuomos kainą, taigi ant nuomininkų pečių. Neturintiems būsto jam sutaupyti ir įsigyti taptų dar sunkiau. Tačiau apskritai prasminga pakeisti perspektyvą, vertinant NT turėjimą nuomos tikslais. Protingiausia jį vertinti kaip pensijų fondų alternatyvą. Žmonės investuoja į NT nuomai, tikėdamiesi taip užsitikrinti pasyvias pajamas senatvei. Tai jų teisė. Nuomos pajamos jau yra apmokestintos, nors galima ginčytis dėl tų mokesčių dydžio. Čia analitikas Andrius Gudaitis uždavė taiklų klausimą: „Ar tokia valstybės pozicija, kai investicijas į „pensijų fondus“ remia, o investicijas į NT apmokestina (baudžia), nereiškia, kad finansų ministerijai nereikalingi lietuvių pinigai? Į NT investavęs žmogus pinigus palieka Lietuvoje, o pinigai, investuoti į „pensijų fondus“ (didžiąją, jei ne visa, dalimi), iškeliauja iš Lietuvos. Tai gal Valstybei geriau skatinti žmones savo pinigus palikti Lietuvoje?“ Būtent taip ir yra: valstybė skatina ir remia investicijas į II pakopos fondus, tačiau siekia atgrasyti nuo investavimo į NT nuomai. Kodėl?
Pataisų lietus
Kaip reziumuoja DELFI, po svarstymo Seime priregistruota dešimt NT mokesčio reformos pataisų. Tarp jų yra ir siūlymas naikinti NT mokestį pirmajam būstui, ir siūlymas mažinti mokesčio „lubas“ iki 3 procentų, ir siūlymas savivaldybėms viešai skelbti, kokiai infrastruktūrai panaudojo surinktas lėšas. Taip pat siūloma palikti galioti dabartinį NT mokestį, tik lėšas rinkti į savivaldybių biudžetus. Visgi svarbiausia turbūt Mindaugo Lingės ir Gintarės Skaistės protesto dėl NT mokesčio dieną registruota pataisa, pagal kurią NT, kurio vertė neviršija savivaldybės medianos, būtų neapmokestinamas, brangesnis NT apmokestinamas 0,05–0,5 proc. tarifu, o didesni 0,5–4 proc. tarifai būtų taikomi tik apleistam, neprižiūrimam turtui. Tokia pataisa atitiktų viešas politikų kalbas, tačiau ji nepriimta ir neatrodo, kad dėl to būtų sutarta. Koalicija pykstasi daugybe klausimų, Laisvės partija nežada palaikyti projekto ir kol kas prognozuojama, kad NT mokesčio reforma tiesiog užstrigs.
Ką daryti?
Pasaulyje šiandien kalbama apie globalią turto koncentracijos ir vidurinės klasės nykimo tendenciją. Apie tai ir nauja lietuviškai išleista profesoriaus Joelio Kotkino knyga „Neofeodalizmo atėjimas“, aiškinanti šio reiškinio mastą, pasekmes ir priežastis. Neofeodalizmo grėsmės šviesoje turime vertinti ir NT mokestį. Teisingas NT mokestis turi atitikti kelias pagrindines sąlygas. Jis neturi sukurti situacijos, kai žmonės dėl jo atsisako savo turėto NT, kraustosi iš būsto ar atsisako investicijų į nuomą, apskritai rinkoje mažėja būsto įperkamumas. Egzistuoja globalistinė tendencija, skatinti neturėti būsto ir lanksčiai nuomotis visą gyvenimą. Būtina tam aktyviai priešintis. Taip pat NT mokestis neturi sudaryti galimybės savivaldai tikslingai „išbuožinant“ savininkus atlaisvinti patrauklius sklypus NT vystytojams. Tačiau NT mokestis kaip ir visa mokestinė sistema turėtų būti nukreiptas į stabilios santuokinės šeimos ir gimstamumo skatinimą. Apatinė suma, nuo kurios jis mokamas, turėtų priklausyti nuo būste gyvenančių asmenų skaičiaus. Kuo daugiau vaikų, tuo didesnis (tad brangesnis) reikalingas būstas, tuo didesnė ir suma, nuo kurios jis apmokestinamas. Dabar siūloma reforma, priešingai, panaikina net menkiausias paskatas santuokai, nes siūlo skaičiuoti bendrą sutuoktinių NT vertę (iki šiol skaičiuojama asmeniškai). Iš kairės-dešinės klišių išsilaisvinusi, į bendrąjį gėrį orientuota mokestinė sistema turi siekti, kad visuomenėje egzistuotų kuo daugiau turto savininkų, pirmiausia NT savininkų, galinčių išlaikyti save ir trokštamo dydžio šeimą. Priešingai, turto koncentracija mažos dalies asmenų ar ypač investicinių fondų rankose būtų blogiausias galimas rezultatas.
