Vytautas Sinica. NS nėra ir nebus nei Landsbergių, nei „kairiosios“ opozicijos jiems dalimi

Daug kas gal jau girdėjote, kad vakar priimtas sprendimas pašalinti iš Nacionalinio susivienijimo (NS) žinomą partijos narį Aleksandrą Nemunaitį. Tai sunkus sprendimas, dėl kurio, manau, beveik niekas nesidžiaugia. Aleksandras buvo keliamas aukštai NS sąraše Vilniaus savivaldos rinkimuose, nes yra darbštus ir į savivaldos reikalus kaip reta įsigilinęs žmogus. Šios savybės tame etape nusvėrė neigiamas. Linkiu jam ir mums visiems, kad toliau dirbdamas Vilniaus taryboje jis laikytųsi per rinkimus savo paties duotų pažadų, atstovautų idėjas, už kurias jį ir išrinko tarybos nariu ir kurias kartu skelbėme. Jei taip bus, toliau galėsime dėl daug ko sutarti.

Deja, Aleksandras turi ir bendrą darbą labai sunkinančių savybių, kurios ne nunyko, bet naujos aplinkybės jas kaip tik išryškino mums tapus tarybos nariais. Bendriausia prasme problema tokia: Aleksandras atmeta Nacionalinio susivienijimo savęs suvokimą tarp kitų partijų ir iš to kylančią veikimo strategiją (atmeta ne programą / pažiūras – pažiūroms jis pritaria). Partija savo nariams ir net atstovams taryboje diktuoja retai ir tik esminius strateginius klausimus. Būtent šiais klausimais Aleksandrui vis atrodo, kad partija yra neteisi, neišmano ką daro. Kai taip atrodo, Aleksandras linkęs daryti savaip ir mano, kad turi tam teisę. Ši dviejų žingsnių kombinacija buvo pasikartojančių ginčų šaltinis, galiausiai pasibaigęs skyrybomis.

Aleksandro šalinimą galiausiai lėmė viena konkreti, bet gan tipinė situacija – palaikymas Zuokui kaip opozicijos lyderiui. Aleksandras pirmajame Vilniaus tarybos posėdyje pasirašė pareiškimą, kuriame visos opozicinės frakcijos (taigi ir „Nacionalinio susivienijimo frakcija“) skelbia Artūrą Zuoką opozicijos lyderiu. BET A) Nacionalinis susivienijimas yra pažiūromis ir veiklos būdais tolimas tiek nuo valdančiųjų, tiek nuo opozicijos sisteminių partijų; B) todėl Nacionalinis susivienijimas nesijungė į susitarimus su opozicijos partijomis ir neskelbė nieko opozicijos lyderiu, taigi ir savo atstovu; C) Aleksandras tam nepritarė ir nederinęs su partija ar frakcijos kolegomis pasirašė Zuoko skelbimą opozicijos lyderiu; D) toliau sekė, kad partija tuo pasipiktino > Aleksandras neatsiėmė parašo savo iniciatyva > dėl to kreiptasi į etikos komisiją > etikos komisija rekomendavo NEŠALINTI iš partijos, JEIGU parašas bus atsiimtas; E) Aleksandras raštu ir žodžiu sutiko, kad parašas po tokiu tekstu (NS frakcijos vardu) yra klaida, tačiau kai etikos komisija iškėlė sąlygą atsiimti parašą, to nepadarė, nerodė ženklų daryti, o neformaliai ir atsakė, kad tikrai nedarys, nes tai žeminantis reikalavimas. Mano supratimu, kaip tik ši laikysena yra svarbesnė nei pats parašas.

Iki šio paskutinio momento buvau susitaikymo, užglaistymo ir problemos pamiršimo šalininkas – na nes juk, jeigu parašas klaida, tai ją tereikia ištaisyti. Man yra visiškai nesuprantamas užsispyrimas laikytis parašo, kurį Aleksandras žinojo esant klaidingą ir kurį žinojo kainuosiant narystę partijoje. Negaliu matyti to niekaip kitaip, nei kad narystė NS buvo mažiau svarbi už tą parašą. Arba, žiūrint kitaip, kad principas nepaklusti vadovybei ir laikytis savo buvo svarbiau už narystę NS. Matau, kad dabar daug kur komentuojama, kodėl reikėjo ir buvo teisinga palaikyti Zuoką. Kam kas svarbiau. Kai parašo neatsiimta ir pats reikalavimas priimtas kaip įžeidimas, problema tampa kito lygio, sisteminė.

Ta plačioji problema yra ta, kad Aleksandras, nors turi teigiamų savybių, dėl kurių ir buvo mūsų keliamas į tarybą, negali ar nenori būti komandos žmogumi, mat priima kaip įžeidimą, kai jo pareikalaujama laikytis pozicijos X. Gal kitaip yra profesinėje veikloje, bet politikoje patirtis tokia. Taip pat reaguojama, kai geriau (nes profesionaliai) suprantantys politiką paaiškina, kaip giliau suprasti vieną ar kitą politinę situaciją. Prisiskaičiau gana naivių komentarų, kad jeigu NS reikalauja paklusti sprendimui, vadinasi NS nori diktuoti, vadinasi yra kaip Hitleris, Stalinas ir Talibanas. Su visa pagarba, tokie komentarai tik rodo visišką nesupratimą, kas yra ir kam egzistuoja partijos kaip tokios apskritai. Partijos negali veikti be tam tikro drausmės lygio ir užtikrinimo, kad bus laikomasi a) programos; b) strateginės krypties. Partija be to nėra partija. Tai ne išpuvusių sisteminių partijų, o iš pačios partijos idėjos kylantys bruožai. Žinoma, partijos ir negali diktuoti savo atstovams kiekviename žingsnyje, tačiau esminiais klausimais priimti pozicijas privalo, o nariai jų privalo laikytis.

Būtent čia kyla bėda, kuri kartojosi ir anksčiau, ne tik dėl to parašo už Zuoką, kurio Aleksandras nesutiko atsiimti. Aleksandras ir anksčiau viešai pasisakė priešingai partijos sprendimams, bet tai būdavo mažesnio masto klausimai (ką kelti rinkimuose, ką remti rinkimuose, kaip vertinti kitas organizacijas, etc.) ir tai vis buvo praleidžiama pro pirštus. Dabar tapus atstovu taryboje to nenorėjimo klausyti formalių ir neformalių partijos sprendimų problema įgavo kitą mastą.

Pabrėžiu, partija nediktuoja sprendimų kiekviename žingsnyje. Tiesą sakant, laisvė yra didžiulė: mes kaip NS atstovai taryboje patys sprendėme jau gal arti 200 balsavimų įvairiais klausimais ir partija nei siūlėsi, nei reikalavo atsiklausti, atsiskaityti, kartu svarstyti. Turime programą, rinkiminius pažadus, politinę nuovoką ir diskreciją spręsti. Spręsti kur dėl ko kreipsimės, kokius klausimus kelsime, kokias iniciatyvas teiksime. Kaip balsuoti tariamės tardamiesi tarpusavyje – pro kieno komitetą praeina klausimas, to ir viršesnis žodis patariant kaip balsuoti. Partija nesikiša net į tai, kokiuose komitetuose ir komisijose dirbsime – rinkomės patys asmeniškai.

Tačiau partija tikrai pagrįstai kišasi į tai, su kuo POLITIŠKAI (nebūtinai teisiškai) pasirodysime esantys vienoje valtyje, draugai/partneriai/bendra stovykla. Partija ir privalo į tai kištis, o atstovai taryboje atsiklausti ir klausyti. Vertindama sprendimą dėl Zuoko parėmimo partijos valdyba negalėjo ir neturėjo užsimerkti prieš ankstesnę laikyseną panašiose situacijose, nes sprendimus dėl asmens iš dalies lemia ir jo bendra charakteristika. Aleksandras, nors labai darbštus temose, kurias pats pasirenka, griežtai nesutinka, kad jam partija vadovautų štai tokiais strategiškai reikšmingais klausimais, o tai savo ruožtu reiškia, kad neįmanoma už jį atsakyti – mes negalime nei prognozuoti, nei garantuoti, ką jis nuspręs.

Pagaliau yra dar vienas esminis klausimas: NS vietos politiniame žemėlapyje klausimas. Čia jau ne vien apie Aleksandrą. Matau daug žmonių feisbuke ir kitur mąstant apie Lietuvos politiką skurdžia dvinare schema, kurioje yra Lietuvą užvaldę Landsbergiai (su įvairių liberalų svita) ir yra iš esmės „kairioji“ opozicija jiems. Ta opozicija laikoma kažin kokia esmingai geresne alternatyva, net nebandoma atsakyti (nes gal nujaučiama, kad nėra atsakymo), kas pozityvaus ją vienija tarpusavyje be paties buvimo prieš TS-LKD valdžią, ar kad su tais pačiais „landsbergiais“ tariamą opoziciją vienija daugiau dalykų nei su visuomene ar su Nacionaliniu susivienijimu. Šiame mąstyme arba tu su tais, kas prieš TS-LKD, arba tu kažkaip neva slapta esi su TS-LKD.

Tai giliausiai konspiracinis mąstymas. Šiomis prielaidomis, deja, vadovavosi Aleksandras, kuris, kiek mačiau, ir po pašalinimo iš partijos per šią prizmę aiškina visus savo ir NS veiksmus („opozicijos stiprinimas“ vs „pagalba valdžiai“). Šiame mąstyme netelpa mintis, kad tikrų pokyčių siekianti ir jų viltį grąžinti norinti partija turi skintis trečiąjį kelią ir nebūti nei vienos senosios stovyklos (dabartinė koalicija versus dabartinė opozicija) dalimi.

Kad tik nesusimetus su nė viena iš grupių galima kažką pakeisti ir visų pirma grąžinti tikėjimą sąžiningumu ir bendro gėrio siekimu. Tokio mąstymo, kad greta labdsbergiai-opozicija schemos galimas ir trečias kelias ir savosios alternatyvos formavimas, neprisileidžia daugybė žmonių. Tai dešimtmečius visuomenei kaltų klišių ir ilgalaikio politinės sistemos sąstingio Landsbergio-Brazausko kovos pelkėje poveikis.

Dar daugiau, beveik visada taip mąstantys būna įsitikinę, kad toks jų mąstymas ir yra tikrasis politikos išmanymas. Manau (gal klystu), kad tarp jų ir Aleksandras. Manau, kad būtent iš čia ir noras paremti Zuoką antrame ture, noras skelbti jį opozicijos lyderiu, nors opozicijos programiškai niekas nevienija, noras „kad opozicija būtų stipri“, nors tai ne tavosios programos ir vizijos opozicija, rūpestis, kad mes, NS, kam nepasirodytume Landsbergių pakalikais, pagaliau ir iš Janutienės, Gorienės ir Furmanavičiaus kanalų sklindančios demagogijos apie tai, kad neva mes esame TS-LKD projektas. Tas pats projektas, apie kurį jau visa eilė politologų, sociologų ir kitų žiniasklaidoje šiemet sako, kad tai būtent Nacionalinis susivienijimas pasiima TS-LKD liberalumu nusivylusiųjų žmonių balsus. Kai faktai prieštarauja sąmokslo teorijai, juo blogiau faktams.

Trumpai tariant, NS nėra ir nebus nei Landsbergių, nei „kairiosios“ opozicijos jiems dalimi. Arba gavę progą (mandatų) sukursime kitokios politikos pavyzdį, arba bent būsime pabandę tą padaryti. Tai neatmeta dalyvavimo valdančiose koalicijose tinkamomis sąlygomis galimybės, net jei tokioje būtume mažaisiais partneriais. Tačiau principinę schemą reikia suprasti. Bet kur eiti verta tik tam, kad pavyzdžiu keistum taisykles. Visa kita neverta laiko ir pastangų, pasikeisti eilėje prie lovio tradicinės partijos gali ir be mūsų pagalbos.

Esant tokio masto nesutarimui, t.y. nesutarimui dėl to, kam apskritai esame, ko siekiame ir ką čia veikiame, neįmanoma kryptingai dirbti vienoje komandoje, nors ir kaip panašiai vertintume daugumą einamųjų klausimų. Manau, kad įdėjau daug pastangų, bandydamas paaiškinti Aleksandrui visą šį Nacionalinio susivienijimo matymą, bet jis jo taip ir nepriėmė ir leido suprasti nepriimsiantis.

Nesant bendro supratimo, užprogramuotas nesutarimas strateginiais ir taktiniais klausimais. Kito charakterio žmogus galėtų priimti partijos sprendimus ir jiems nepritardamas / jų nesuprasdamas. Tačiau Aleksandras aiškiai davė suprasti, kad reikalavimas paklusti partijos sprendimams, kokie reti jie bebūtų, jam yra įžeidimas ir nepagarba. Ir čia nelieka galimybių užtikrinti darbą viena kryptimi. Todėl dirbsime toliau, bet jau ne kaip partiečiai.

Konkrečiai Aleksandro pašalinimo už paramos Zuokui parašą „bylos“ esmė išsamiau pateikta viešai. Visa kita šiame tekste yra mano asmeninė interpretacija, kaip aš matau situaciją ir kaip galiu (ar manau galintis) paaiškinti tuos gausius klausimus, kurie visą vakar dieną kilo mūsų veiklą sekantiems ir nuoširdžiai susirūpinusiems žmonėms. Klausimus, kurių nepaaiškino sausa viešumoje paskelbta informacija.

Matydamas situaciją būtent taip, kaip išdėsčiau, apgailestauju dėl NS sprendimo pašalinti Aleksandrą Nemunaitį, bet kartu laikau tokį sprendimą neišvengiamu, logiškai dėsningu ir padiktuotu paties Aleksandro elgesio. Jeigu esate atviri argumentams, apmąstysite ir suprasite.

P.S. Šie pamąstymai parašyti nesiekiant ką nors apjuodinti, apkaltinti ar įžeisti. Tai sąžiningas bandymas suprasti ir susidomėjusiems paaiškinti priimto sprendimo priežastis. Esu tikras, kad ir Aleksandras, ir visi toliau liekantys partijos bendražygiais neturi pagrindo abejoti mano nuoširdumu, o gal net patys perskaitę geriau supras ne tik tai, kodėl nesusiklostė bendras darbas su Aleksandru, bet ir apskritai Nacionalinio susivienijimo veikimo logiką.