Faktiškai rimčiausias visos situacijos su Birželio sukilimo atminties trynimu apibendrinimas. Visi akcentai, dauguma aspektų.
Apžvalga ypač aktuali matant, kad Vilniaus meras apsisprendė galutinai paversti sostinę istorinės atminties karo lauku ir po Noreikos ir Škirpos trynimo skandalo iškart imasi bunkerio statybų Lukiškių aikštėje.
Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl meras tą daro. Nors ir atleido viešųjų ryšių patarėją, turėtų suprasti, kaip rizikuoja. Tenka priminti, kad kalnelis-bunkeris „išrinktas” nugalėtoju ir Lukiškių aikštėje stumiamas Šiuolaikinio meno centro ideologizuotų ekspertų balsais.
Visuomenė net ir Šimašiaus paorganizuotame internetiniame balsavime balsavo už Vyčio monumentą. 2018 metų kovo Vilmorus apklausos duomenimis, Vyčio monumentui Lukiškėse pritarė 76 proc. Lietuvos ir 75 proc Vilniaus gyventojų.
Bet meras užsispyręs. Prieš metus jam labai padėjo dabar jau buvusi kultūros ministrė. Pažiūrėsime, tautos ar mero pusėje bus naujasis ministras.
Dar svarbiau, pažiūrėsime ar pati visuomenė tyliai žiūrės, kaip ignoruojama jos valia ir statomas abstraktus, talpus prasmėms bunkeriukas.
Ar patys suprasime, ar vėl Rusijos TV turės parodyti ir paaiškinti, kad toks bunkeris Lukiškėse būtų dar vienas R. Šimašiaus pasitarnavimas Putinui, kasantis po mūsų istorinės sąmonės (tad ir valstybės) pamatais.
Vietoje paminklo, aiškiai atpažįstamais valstybės ženklais liudijančio Lietuvos valstybingumą ir tautos nepriklausomybės kovas, yra įkyriai stumiamas beveidis bunkeris, kurio okupacijos atveju net nereikėtų griauti – būtų paprasta ir užtektų tiesiog pervadinti „kovojusių su hitlerininkais sovietinių partizanų žemine“.
Kaip tik tai, ko reikia
30 metų daroma, kad nepriklausomybės atgavimo prislopintas sovietinis raugas, iki tol valdęs daugumos žmonių sąmonę, vėl būtų atgaivintas. Manau, kad tai daroma kompleksiškai visose gyvenimo srityse. Panaudojamas ir pilietinės visuomenės nebuvimo faktas. Manau, kad tai kas vyksta- nepriklausomybės griovimas, nes labai meistriškai tiesiamas Putinui kelias. Gal ir subjektyviai, bet manau, kad į šį procesą meistriškai pajungtos visų lygių valdžios institucijos. Kai valdžios klanas pajunta sau pavojų, tai visomis valdžiai prieinamomis priemonėmis pavojų stengiasi pašalinti. Tai ir bylos prieš A. Petrusevičių, E. Kusaitę, N. Venckienę, net buvęs Savanoriškosios krašto apsaugos ujimas, nepagarba pirmiesiems kariams savanoriams (palikti be socialinių garantijų, sumenkinti nuopelnai, per jų medalio lygmens pažeminimą). Visa šita vyksta nebojant to, kad valdžia tai vykdo prarasdama savigarbą, žmonių pagarbą. Juk ar ne savigarbos neturėjimas kartu su kagebistais tardyti vos pilnametystės sulaukusią E. Kusaitę, leisti penktai kolonai perrinkti Titovą, išsidirbinėti Šimašiui, Tamoševskiui, arba dabartinis „fokstrotas” su Rozova?